Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Popiežius žvilgtelėjo į arkivyskupą Tailerį.

— Mes manome, kad jis susijęs su dalykais, kuriuos šiuo metu aiškinasi Džonas, — su šiuo tuo ne visai įprastu.

Žiūrėdamas į Vajatą popiežius tarė:

— Pirmiausia papasakok, kas nauja pas Elį Ladingtoną ir jo bendrininkus — Ričardą ir Marają Hapsburgus.

— Pastarosiomis dienomis jie gerokai subruzdo, — atsakė Vajatas. — Mano šaltiniai FTB pranešė, kad vos tik buvo pranešta apie žemės drebėjimą Naujojoje Meksikoje, Ladingtonas puolė rūpintis, kad Hapsburgai ten nuvyktų ir pradėtų kasinėjimus. Ladingtonas labai įtakingas, tad jam kažkaip pavyko nustumti į šalį visus universitetus ir archeologijos organizacijas. Šiuo metu į tą vietovę jau vyksta Hapsburgai ir jų darbininkai. Jie išsirengė taip greitai, kad aš net abejoju, ar jie spėjo susidėti daiktus.

Vajatas žvilgtelėjo į Tailerį.

— Kuo toks svarbus šis naujas archeologinis objektas?

— Ar atsimenat televizijos reporterę Kotenę Stoun? — paklausė Vajato Taileris.

— Žinoma, Jūsų Ekscelencija. Ji kartu su jumis maždaug prieš trejus metus įteikė Šventąjį Gralį Vatikanui. Ji toliau garsėjo kaip sensacingų žinių, susijusių su religija, autorė. Ji padarė man ypač didelį įspūdį, kai Šventojoje Žemėje rado trisdešimt sidabrinių, kuriuos Judas gavo už tai, kad išdavė Kristų. Tačiau vėliau jai ėmė nesisekti, ir tai ją paveikė. Mano žiniomis, ją galutinai sugniuždė vadinamoji pasaulio sukūrimo fosilija.

— Ją tyčia pakišo, — atsakė Taileris, — nes norėjo diskredituoti.

— Kas? — paklausė Vajatas.

— Ta pati organizacija, kuri bandė klonuoti Kristų iš DNR, išsaugotos Kristaus taurėje, — paaiškino popiežius.

— O ką tai turi bendra su staiga šoktelėjusiu savižudybių skaičiumi? — nesuprato Vajatas.

— Tuoj prie to prieisim, Tomai, — atsakė popiežius. — Ar skaitėte apie pastarojo meto incidentus, susijusius su panelės Stoun viešnage Peru?

— Taip, — atsakė Vajatas. — Manoma, kad ten įvyko masinė savižudybė...

Rikiuodamas mintis jis pažvelgė į Šv. Jono bokštą, dunksantį tolumoje.

— Visa tai tarpusavyje susiję, ar ne?

Popiežius linktelėjo.

— Per tą incidentą vienintelė gyva liko Kotenė Stoun, — tarė Taileris. — Visi kiti nusižudė.

— Keista, kad ji vienintelė išgyveno, — nusistebėjo Vajatas.

— Tuoj suprasit kodėl, — tarė popiežius. — Tai, ką dabar jums pasakysiu, pagrįsta ne mokslu ar faktais, bet mitais ir tikėjimu. Tačiau jūs turite bent jau tikėti manim. Ar įstengsite?

Popiežius tiriamai pažvelgė į Tomą Vajatą.

— Be abejo, Jūsų šventenybe.

Vajatas pajuto dilgtelint abejonę. Nuo tada, kai sutiko dirbti Venatori, juto, kad ateis ši diena — diena, kai dėl savo pareigų atsidurs ten, kur niekad nėra buvęs, pasaulyje, kurį pažįsta ar turi drąsos pažinti labai retas. Netrukus jis peržengs šį slenkstį.

— Kotenė Stoun ne tokia kaip mes visi, — paaiškino Taileris. — Ji...

— Ji yra angelo atžala, — be užuolankų išklojo popiežius.

— Nesupratau? — užgniaužė kvapą Vajatas.

— Kantrybės, Tomai, — iškėlęs ranką tarė popiežius.

— Kotenės Stoun tėvas buvo Furmielis, vienuoliktos valandos angelas, — paaiškino Taileris. — Furmielis nusprendė prisidėti prie Liuciferio vadovaujamų maištingų angelų per didįjį Dangaus mūšį. Galop jie pralaimėjo ir buvo išvyti iš dangaus. Biblijoje jie vadinami puolusiaisiais — nefilimais. Praėjo amžiai, Furmielis pasigailėjo savo poelgio ir paprašė Dievo atleisti. Visagalis priėmė jo atgailą, bet užuot leidęs Furmieliui grįžti į rojų, padarė jį mirtingą ir davė jam dukras dvynes. Viena tik gimusi turėjo grįžti į dangų ir užimti savo tėvo vietą, kita — likti žemėje ir vykdyti Dievo valią. Kotenė Stoun ir yra toji Furmielio dukra.

Vajatas įsmeigė žvilgsnį į arkivyskupą Tailerį, paskui nusuko jį į popiežių.

— Tikiuosi, man nederėtų manyti, kad tai buvo kažkoks pokštas ar išbandymas?

Nė vienas vyras neatsakė, tada Vajatas tęsė:

— Gerai. Tarkime, patikėsiu tuo, ką man sakote. Ko jūs visu tuo siekiate?

— Sakiau jums: viskas susiję su tuo, ką šiuo metu aiškinasi Džonas, — atsakė popiežius. — Į šį reikalą įveltas dirbinys, kuris, mūsų manymu, gali būti paslėptas toje neseniai atrastoje Naujosios Meksikos vietovėje. Šis dirbinys atskleis paslaptį, suteiksiančią mums visiems viltį laimėti vykstantį karą.

— Dirbinys? — paklausė Vajatas.

— Krištolo lentelė, — paaiškino Taileris. — Ant jos Dievo ranka parašyta žinia. Jei rasime lentelę pirmi, galėsime pasitelkę į pagalbą Dievo žodžius užkirsti kelią Armagedonui.

— Pirmi? — suglumęs papurtė galvą Vajatas.

— Šio karo baigtį, Tomai, gali nulemti tai, kas turės lentelę. Jeigu pirmi ją gaus mūsų priešai, ją sunaikins, ir mes niekados nesužinosime joje užrašytos paslapties.

— Vadinasi, mes turim rasti tik tą vieną lentelę? — paklausė Džono Vajatas.

— Mituose ir legendose, net viename iš pergamentų, rastų Negyvojoje jūroje, minima, kad jų buvo dvylika. Viena buvo duota Nojui. Kitos prieš Didįjį tvaną buvo išdalytos dvasiniams įvairių civilizacijų vadovams visame pasaulyje. Neseniai rastoji buvo iškasta Peru.

— Toje vietovėje, kur buvo Kotenė Stoun? — paklausė Vajatas.

— Taigi, — patvirtino popiežius.

— Kiekviena lentelė susideda iš dviejų dalių, — aiškino toliau Taileris. — Pirmoje pasakojama, kaip rengtis tvanui, antroje surašyta paslaptis, kaip laimėti mūšį. Tiksliai nežinome, kokia žinia parašyta antroje, bet spėjame, kad ten sakoma, kaip užkirsti kelią pasaulio pabaigai.

— Bet jeigu Stoun buvo kasinėjimų vietoje, ji turėjo pamatyti lentelę, — tarė Vajatas.

— Taip, — linktelėjo galvą Džonas Taileris, — bet ji nesugeba pakankamai tiksliai apibūdinti antros jos dalies. Ji tegalėjo pasakyti, kad ji panėšėjo į kipus — ten buvo pavaizduota virvė su mazgeliais.

— Bet Nojaus laikais kipų nebuvo, — suabejojo Vajatas.

— Taip, nebuvo, — nusišypsojo popiežius. — Iš to galima spėti Dievą nenorėjus, kad Nojaus karta sugebėtų iššifruoti antrą lentelės dalį. Jis parašė žinią ateities kartai.

— Mes manome, kad liko tik dvi lentelės, — kalbėjo toliau Džonas. — Viena — senoviniuose griuvėsiuose, atidengtuose žemės drebėjimo. Jūsų pasakojimas apie Elio Ladingtono veiklą pastaruoju metu patvirtina šį mūsų spėjimą. Mūsų amžini priešai nuosekliai vieną po kitos rado ir sunaikino kitas lenteles.

— Bet jūs sakėt, kad jų esama dviejų?

— Taip, — žiūrėdamas pirma į popiežių, paskui į Vajatą atsakė Džonas. — Yra dar viena.

— Kur? — paklausė Vajatas.

— Mes nežinom, — atsakė popiežius.

Vajatas vėl papurtė galvą.

— Papasakosiu jums šį tą iš istorijos, — tarė Džonas. — Netrukus po to, kai imperatorius Titas 70-ais metais po Kristaus užėmė Jeruzalę, būrelis pamaldžių vyrų sukūrė organizaciją. Jos užduotis buvo atgauti ir apsaugoti religinius dokumentus, relikvijas, brangenybes ir paslaptis, išgrobstytus iš didžiojo miesto. Organizacijos pavadinimą pirmą kartą randame paminėtą tik prieš pat pirmą kryžiaus žygį. Tie žmonės buvo užsimaskavę giliame pogrindyje, o save vadino tik Ombres des Fantdmes — Vaiduoklių šešėliais.

— Ombres des Fantdmes ? — pakartojo Vajatas. — Ar ne tas pats parašyta Venatori antspaude, tik lotyniškai — Umbrae Manium ?

— Teisingai, — patvirtino popiežius. — Esate narys organizacijos, kurios šaknys, kad ir kokios tolimos, siekia Šešėlius. Esama mažai dokumentų, susijusių su jais. Visa, kas yra, buvo saugoma po užraktu čia, Vatikano archyvuose.