Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Kotenė atitraukė žaliuzes — jai žūtbūt reikėjo, kad akinanti Floridos saulė, atsimušusi nuo lango, aštriomis skeveldromis sudaužytų į šipulius tai, ką ji dabar girdi.

— Nori pasakyti, kad tai daugiau negu bulvarinių laikraščių rašliava? Pasklido gandas, ir žmonės patikėjo, kad aš galėjau surežisuoti visą tą reikalą norėdama gauti progą paskelbti dar vieną sensaciją?

— Taip ir yra, lėlyte. Šitaip mano žmonės. Tau teks paneigti daugybę gandų ir pataisyti velniškai pašlijusį įvaizdį. Ką girdėjau, tą ir sakau tau.

Kotenė neteko žado.

— Pakentėk, brangute, — guodė ją Bilė. — Viskas grįš į savo vėžes.

Kotenę ėmė pykinti.

— Labai tau dėkinga už atvirumą, Bile. Tu gera draugė.

— Neturiu daugiau laiko, lėlyte.

Kotenė vėl žvilgtelėjo pro langą. Suoliukas autobuso stotelėje buvo tuščias.

— Taip, — atsakė Kotenė, — aš irgi.

ŽEMĖS DREBĖJIMAS

Ryškus mėnulis patekėjo virš Naujosios Meksikos dykumos, kai trečiakursis astronomijos studentas atsisėdo ant riedulio ir nusimetė kuprinę. Plokščias smėlėtos sausupės krantas bus tinkama vieta apsistoti. Atslūgo dieną tvyrojęs karštis, padvelkė nakties vėsa. Šalavijų ir auksarykščių krūmuose sušnabždėjo vėjas. Prieš dvi dienas pliaupęs vasaros lietus užpildė uolėtą įdubą netoliese. Jaunuolis visiškai nusivarė, kol nužygiavo dešimtį kilometrų vienu iš senovinių kelių, prasidedančių Čako kanjone, ir paskui dar aštuonis kilometrus pėdino išsukęs iš kelio. Galop sustojo kalvos viršūnėje ir apsidairė aplink. Vieni griuvėsiai. Šis atokiai nuo pagrindinės gyvenvietės įsikūręs kaimelis, skirtingai nuo kitų, pastatytų palei patį Čako kanjono centrą, buvo beveik visiškai sugriautas. Studentas atsigėrė iš gertuvės ir nusprendė, kuria kryptimi trauks toliau. Tolumoje girdėjo garsą — panašų gali išgauti piršto nagu braukdamas per šukas. Tai kurkė amerikinė česnake — rupūžė, dar vadinama kasėja dėl užpakalinių kojų su raginėmis ataugomis, kuriomis gali kasti smėlį.

Studentas pajuto laisvę, visišką laisvę. Beveik mirtinoje dykumos tyloje, didžiųjų anasazių indėnų statinių griuvėsių šešėliuose, jis patyrė dvasios ramybę. Į šią kelionę jis leidosi dėl anasazių, paslaptingos tautos, dingusios vos ne akies mirksniu po to, kai išgyveno šiame krašte tūkstančius metų. Studentas jautė stiprią dvasinę giminystę pietvakarių indėnams, ypač tiems, kurie pastatė tokius įstabius statinius.

Be to, jis taip pat kaip anasaziai troško žinių ir mėgo astronomiją. Šie indėnai sistemingai stebėdavo dangų ir gerai apie jį išmanė. Į kelionę nuošaliu kanjonu vaikinas leidosi ieškodamos kai ko, ką buvo matęs tik nuotraukose. Prie Penjasko Blanko griuvėsių, dunksančių virš Čako ir Eskavado sausupių, uoloje, kyšančioje iš tamsių kanjono sienų, dvidešimto amžiaus aštunto dešimtmečio pradžioje Naujosios Meksikos universiteto archeologai rado indėnų piešinį. Jis vaizdavo mėnulio pjautuvą, spinduliuojantį diską ir ranką. Mokslininkai daug metų tyrė nakties dangų bandydami atkurti, koks jis buvo tuo metu, kai indėnai jį atvaizdavo, ir galop iškėlė hipotezę, kad anasaziai regėjo ir užfiksavo įspūdingą dangaus reiškinį — žvaigždės sprogimą.

Tuo pat metu, kai buvo nupiešti šie vaizdiniai, kitoje pasaulio pusėje, Kinijoje, astronomai dokumentais patvirtino „žvaigždės-viešnios“ pasirodymą. Matyt, jie išvydo ryškų supernovos sprogimą, žymintį nepaprastai masyvios žvaigždės galą. Pasak kinų, žvaigždė-viešnia pasirodė 1054 metų liepos 5-ąją. Tą dieną priešaušrio dangų nušvietė skaisčiausia iš visų žmogaus kada nors matytų žvaigždžių. Jos likučiai virto Krabo ūku.

Studentas tikėjosi rasti dar vieną, kol kas niekam nematytą sprogstančios supernovos piešinį. Nors buvo labai pavargęs, jaudulys ragino jį tuoj pat leistis ieškoti piešinio. Jam magėjo atsistoti toje pat vietoje, kur kadaise stovėjo indėnas menininkas, ir įsmeigti akis į horizontą. Įkvėptas tos minties, jis nusprendė nieko nelaukdamas pradėti paiešką.

Vaikinas užsidėjo ant galvos žibintuvėlį, įjungė, nukreipė jo spindulį reikiama kryptimi ir patraukė sausupės vaga. Oras greitai vėso. Iš abiejų pusių it nebylūs sargybiniai stovėjo tamsios kanjono sienos. Studentas stabtelėjo ir žvelgdamas į dangų užsisegė striukę. Visas dangus žėrėjo sidabriniais žvaigždžių purslais.

Galop jis rado žemą uolos atbrailą ir pradėjo kartis į viršų, bet paslydo ant žvirgždo. Kai vėl tvirtai atsistojo, kopė atsargiau. Nors įkalnė buvo nestati, švelnioje mėnesienoje jis matė, kad sausupė lieka vis toliau.

Dešimt minučių jis nesustodamas ropštėsi aukštyn ir siauros uolos nišos gilumoje staiga pastebėjo pueblo liekanas. Už jų išvydo kivos12 griuvėsius. Jaunuolis spėjo, kad statinys kadaise buvo kokių dešimties metrų aukščio. Ta pačia kryptimi einant jį pasiekti buvo galima tik lipant nepatikimomis atramomis ir įsitvėrus tokių pat nepatikimų turėklų. Todėl studentas pasuko į dešinę, uolos gūbriu, siaurėjančiu už kanjono sienos posūkio, ir priėjo plokščią akmens atbrailą. Ši, šiek tiek išlindusi iš sienos maždaug trisdešimt metrų virš kanjono apačios, už kelių žingsnių staiga baigėsi.

Jaunuolis pamanė pasukęs ne ten, kur reikia. Jis apsisuko ketindamas grįžti taip pat kaip atėjęs, bet tada ant galvos tvirtinamas jo žibintuvėlis apšvietė uolą priešais. Tai, ką spindulys išplėšė iš tamsos, privertė jį bemat sustoti. Kiek žemiau uolienos atodangos jis pamatė tai, ko ieškojo. Studentas išsižiojo pamatęs šviesą atspindinčias gyvas piešinio spalvas. Indėnų dailininką taip sujaudino nakties danguje pamatytas vaizdas, kad jis negalėjo atsispirti poreikiui išsaugoti jį amžiams.

Studentas pirštų galiukais apčiupinėjo pavaizduotą mėnulio pjautuvą, daugiakampę žvaigždę, saulės ženklą ir delno atspaudą. Atsisukęs pažiūrėjo į horizontą — į tą pusę, kur įvyko tas nuostabus dalykas. Aukštai pakilęs mėnulis užliejo dykumą dulsva pasteliškai melsva šviesa.

Žiūrėdamas į šį reginį, studentas išgirdo nepažįstamą garsą. Iš pradžių jis buvo tylus — vaikinas pamanė, kad tai šlama dykumos vėjas, lėkdamas palei kanjono šlaitą.

Staiga jaunuolis prarado pusiausvyrą ir susvirduliavęs trenkėsi į uolų sieną. Tada pasigirdo dundėjimas — tylus, bet vis garsesnis. Atrodė, kad dejuoja žemė. Kanjono siena išlinko į priekį, tarsi įkvėpdama oro, žemė suvirpėjo ir sukėlė bangas, nusiritusias tolyn lyg kokios milžiniškos vilnys vandenynu.

Dundėjimas peraugo į riaumojimą: siena ėmė trūkinėti ir pleišėti, žemyn pažiro jos luitai. Jaunuolis apsisuko ir tekinas pasileido taku žemyn. Retkarčiais žemė nusileisdavo jam po kojomis, ir jis skaudžiai parkrisdavo, bet jau kitą akimirką ji vėl pakildavo ir blokšdavo į priekį. Stengdamasis išsilaikyti ant liulančios žemės, studentas keberiojosi taku, kol pasiekė kanjono apačią ir nuskuodė sausupės vaga. Kai nebegrėsė pavojus būti užverstam griūvančių uolų nuolaužų, uždusęs puolė ant kelių ir žiūrėjo, kaip virpėdama, drebėdama kilnojasi žemė.

Tuomet jis išgirdo nuožulniu uolienų šlaitu žemyn nugarmant ištisas tonas žemių. Jo nuostabai, nuslinkusi žemė atidengė didžiulę tamsią ertmę. Tarsi pakilus kokio Brodvėjaus teatro uždangai, blausi mėnesiena atidengė į sceną panašų vaizdą: masyvias akmens sienas, siauras durų angas, stačius laiptus ir dešimtis akmenimis įrėmintų langų. Šioje dykumos scenoje trūko tik judančių aktorių-vaiduoklių.