Andrėja - Lelijos paslaptis

Kai kambaryje įsižiebė šviesa, apakindama merginą ir priversdama ją kelis kartus sumirksėti, buvo dešimta valanda vakaro. Dangų jau seniai gaubė sutemos, paukščiai giesmininkai, pirmosios rudens šalnos nuvaikyti nuo šakų, buvo nutilę. Lėja padėjo į šalį ant kelių laikomą knygą ir pažvelgė į seserį.

– Tikriausiai sušalai, Varliuk? – Ji atlaidžiai šyptelėjo ir atsistojo. – Einu, užkaisiu arbatos, o tu skubėk į karštą vonią, kitaip peršalsi.

Mažoji sesutė paraukė gražią nosytę, tačiau nesiginčydama nužingsniavo į vonios kambarį. Netrukus ten įėjo Lėja su garuojančios arbatos puodeliu ir atsisėdo ant skalbimo mašinos.

– Na, pasakok naujienas. Labai jau ilgai tavęs nebuvo. Kur klajojai?

– Jeigu pažadėsi nesinervinti, nebarsi ir nepamokslausi, tai papasakosiu.

Lėja įdėmiai pažvelgė į seserį. Negera nuojauta smilktelėjo širdį. Šypsena nuo lūpų dingo.

– Pažadu. Klok, – paragino dusloku balsu.

Geida labiau paniro į putas ir svajingai žvelgdama į garus, kylančius lubų link, nusišypsojo.

– Aš dalyvauju konkurse „Mis vilnietė“ ir šiandien laimėjau pirmąjį atrankos turą. Jame dalyvavo trisdešimt septynios merginos, iš jų išrinko tik dešimt. Įsivaizduoji – tame dešimtuke esu ir aš. Ak, Lėja, jaučiuosi tokia laiminga.

Tačiau Lėja nepajuto jokio džiaugsmo. Greičiau priešingai. Matyt, Geida taip ir liko lengvabūdė vėjavaikė, nors jau sulaukė dvidešimties. Matyt, nepasimokė iš sesers nesėkmės.

– Geida, man nepasigirdo? Tu dalyvavai atrankoje? Net man nieko nepasakiusi? Po to, kas man atsitiko?

– Lėja, jei būčiau pasakiusi, tikrai nebūtum leidusi. O tai, kas tau nutiko… Tai buvo seniai, visi viską pamiršo. Man būtinai reikėjo dalyvauti.

– Kodėl?

– Aš noriu laimėti. – Lėja sesers akyse pastebėjo ryžto ugneles.

– Kam?

– O kam, tavo manymu, žmonės dalyvauja tokiuose renginiuose? Trokšta laimėti. Aš jaučiuosi pranašesnė už visas tas devynias merginas. Ir nesitrauksiu. Dabar jau manęs niekas neperkalbės.

– Kam tau to reikia, Geida? – neatlyžo Lėja, irzdama dėl tokio sesers lengvabūdiškumo.

– Aš jaučiu, kad galiu laimėti! – Geida piktai dėbtelėjo į seserį. – Pati supranti, mokslininkė iš manęs neišeis. Tikrai nesiruošiu stoti į universitetą ir kaip tu ketverius metus džiovinti smegenis. Pasakyk, kodėl, būdama taip gamtos apdovanota, aš negaliu pasinaudoti savo grožiu ir susikurti ateities? Juk jeigu laimėsiu, man atsivers visos durys. Neabejoju, kad būsiu pastebėta. Gal toks mano likimas.

Lėja jau žiojosi prieštarauti, tačiau nutilo ir užsimerkusi palingavo galvą. Su Geida ginčytis beprasmiška. Tad jei nenori sukelti rimto kivirčo, geriau palikti ją ramybėje ir apsiraminti.

Užsiplikiusi puodelį nervus raminančios arbatos ji atsisėdo prie stalo ir užsimerkė.

„Tai buvo seniai“, – pasakė Geida, tačiau Lėjai atrodė kitaip. Tarsi būtų nutikę vakar. Ji aiškiai juto kadaise užplūdusį skausmą, nepakeliamą karštį, nuo klaikaus riksmo, kuris tuomet sudrebino Mados namų sienas, peršėjo gerklę. Praėjo penkeri metai, fizinis skausmas atlėgo, tačiau sieloje žiojėjo negyjanti žaizda. Iki šiol Lėja negalėjo ramiai žiūrėti televizijos kanalo „Fashion“. Iki šiol persekiojo išgyventas košmaras.

Rampų šviesų nutvieksto podiumo spindesys kadaise viliojo ir ją. Gražūs veidai, grakščios figūros, skoningas makiažas, galimybė pamatyti pasaulį… Prieš penkerius metus ir aštuoniolikmetė Lėja neatsispyrė. Ji, kaip dabar Geida, buvo gražuolė. Mamos palaikoma peržengė Mados namų slenkstį ir sėkmingai įveikė kelis peržiūros etapus. Trūko tik vieno žingsnio ir ji, kaip vėliau sužinojo, būtų buvusi karūnuota. Tačiau tam nebuvo lemta įvykti. Paskutinio žingsnio ji nesugebėjo žengti.

Tyliai niūniuodama iš vonios į virtuvę įplaukė Geida. Pastačiusi į kriauklę tuščią puodelį ji atsisuko į seserį.

– Lėja, aš suprantu, tu baiminiesi dėl manęs, tačiau nebūna, kad dviem seserims nutiktų lygiai tokia pat nelaimė. – Ji pritūpė prieš Lėją. – Man viskas bus gerai. Būsiu atsargi. Pažadu. Būk gera, nedrausk dalyvauti konkurse.

Akys angeliškame veidelyje maldavo. Geida buvo nepaprastai graži, jau pražydusi jaunystės spalvomis. Nuo mažumės ji traukė susižavėjusius žvilgsnius. Ryškiai mėlynos akys kerėte kerėjo, šviesūs iš prigimties banguoti plaukai gražiai gaubė veidą. Tipiška lietuvaitė. Linkėdama sėkmės Lėja švelniai paglostė seseriai skruostą.

– Gerai, Geida. Nedrausiu. Ir palaikysiu tave, kaip kadaise mane palaikė mama. Kad ir kas nutiktų.

Geida jau miegojo, kai Lėja atsikėlusi užsidarė vonioje. Savo kalbomis sesuo išjudino praeities košmarus ir jie visą vakarą nedavė ramybės. Atsistojusi prieš veidrodį ji lėtai atsirišo naktinių marškinių raištelius, apnuogindama kaklą ir krūtinę.

– Pabaisa! – piktai sušvokštė žiūrėdama į subjaurotą odą.

Lėja neįstengė sulaikyti į akis plūstančių ašarų ir jos ėmė riedėti skruostais. Tačiau iš ašarų jokios naudos. Vienintelė viltis atgauti buvusį grožį – plastinė operacija. Deja, tam ji neturėjo pinigų. Lėja jau nebesitikėjo galėsianti kada nors iš namų išeiti apsivilkusi suknelę su petnešėlėmis arba palaidinę gilia iškirpte. Vis dėlto svajonė dar ruseno.

Žvelgdama į apdegusią, randuotą krūtinę ir kaklą, išmargintą bjauriomis raudonomis dėmėmis, Lėja suraukė antakius. Kurį laiką dar suko galvą, kaip užmaskuoti tuos randus, tačiau pastaruoju metu liovėsi. Padėjo tašką išgirdusi neatsargiai ištartus draugo žodžius, kurie galutinai atėmė iš jos viltį sulaukti meilės. Lėja žinojo, kad Mantas nenorėjo jos užgauti nei pažeminti, tačiau jo reakcija į randus skaudžiai nuleido ant žemės.

Kartą juodu švelniai bučiavosi, glamonėdamas jai kaklą Mantas užčiuopė grublėtą odą, atšoko ir timptelėjo palaidinės iškirptę žemyn.

– O Dieve, koks siaubas! Lėja, kas čia? Ar toks visas tavo kūnas? – Jis kalbėjo tokiu balsu, kad atšaldė visus jausmus, rusenančius jos širdyje – ir visam laikui.

Lėja atsiduso ir persibraukė rankomis per veidą.

– Kelintą valandą šiandien peržiūra? – pasidomėjo Lėja, kai prisipylusi puodelį kavos atsisėdo prie stalo priešais Geidą. – Gal spėsiu ir aš ateiti tavimi pasigrožėti?

Geida papurtė galvą ir nurijo kąsnelį sumuštinio.

– Šiandien geriau nereikia. Ateik rytoj pasižiūrėti konkurso finalo. Bus įleidžiami ir žiniasklaidos atstovai, kad galėtų pasigrožėti mumis ir įamžinti nugalėtojos karūnavimo akimirką. Tikiuosi, karūna suspindės ant mano galvos.

– Nė kiek tuo neabejoju. – Pastačiusi puodelį į kriauklę Lėja pabučiavo seserį į skruostą. – Sėkmės, Varliuk. Man jau metas.

Sėdėdama studijoje prie patogaus darbo stalo Lėja apsidairė. Kiek vargo jiedvi su Ugne, kol įkūrė įmonę, kiek įdėjo meilės, jėgų ir kantrybės, kiek praliejo ašarų susidūrusios su pirmosiomis nesėkmėmis. O dabar jau buvo gana žinomos ir vertinamos dizainerės, tad užsakymų nestokojo. Lėja džiaugėsi sėkme, mėgo savo darbą. Tačiau kadaise, kai buvo vos metais vyresnė už Geidą, ji savo ateitį įsivaizdavo kitokią. Regėjo rampų šviesas, fotoaparatų blyksnius ir save, vilkinčią nuostabius apdarus, visų dėmesio centre.