Линн Шоулз - Hado projektas

Iš anglų kalbos vertė

Vytautas Petrukaitis

Turinys

PRADŽIOJE

GRĖSMĖS LYGIS

MAUZOLIEJUS

PO ANTPUOLIO

TERA

BANDYMAS

LORETAS

PAVEIKSLAI

RYŠYS

DEVINAS

DARŽINĖ

VĖJASTRIUKĖ

SUNKVEŽIMIŲ AIKŠTELĖ

ATVYKIMAS

MIŠKAI

BUDRUMAS

„KIBERSIS“

STEBUKLŲ KARALYSTĖ

AUDRA

PILNATIS

VELNIAS AR ANGELAS

AVARIJA

GAISRAS

HADO KIRMINAS

SUVENYRAS

UŽKRATAS

ESKIZAS

TORAS

SIDABRO AŠAROS

KODAS

EKSPONATAS

MOTNISĖ

PRASTA MEDŽIAGA

TODIS

ŽAIDIMŲ KAMBARYS

SEKIMO ĮTAISAS

HALONO DUJOS

„KARLAILIO“ RESTORANAS

PABĖGIMAS

MILERIS

BUM BAM

EMZAROS KNYGA

NAUJIENA

ANTPUOLIS

MĖLYNIEJI

PASLAPTYS

KRIAUKLĖ

KAMUOLINIS ŽAIBAS

INDIGAI

MOTYVAS

BLOGA NAUJIENA

RAUDONASIS PAVOJUS

TIESA

DERYBOS

KUBITAI IR UOLEKTYS

MINTIES ŠUOLIS

AKSUMAS

UŽ ŠYDO

PELENAI

ARCHYVAI

GALILĖJAUS VĖLĖ

LEGENDA

KOLEKCIJA

NUSIKALTIMO VIETA

REPORTAŽAS

ANOMALIJA

POKALBIS TELEFONU PER GARSIAKALBI

PRADŽIA

SUSIDŪRIMAS ORE

MIG-29

PASALA

VLADIMIRAS

NEREIKALINGAS

ĄŽUOLAS

Apie Lin Šoulz ir Džo Mūro

HADO PROJEKTĄ

Nepaprasta knyga, tamsus labirintas įtampos, tarptautinių intrigų ir apokaliptiško siaubo.

Douglas Preston, New York Times

bestselerio „Kodeksas“ autorius

ir kito — „Mirusiųjų knygos“ —

bendraautoris.

Į Hadą iš visur nusileidžiama vienodai

GRAIKŲ FILOSOFAS ANAKSAGORAS (500-428 M. PR. KR.)

PRADŽIOJE

Pralaimėję didįjį Dangaus mūšį Aušros sūnus Liuciferis ir maištingieji jo angelai buvo išvyti iš rojaus — visai amžinybei nublokšti į tamsos pasaulį. Netverdamas neapykanta ir keršto troškimu Liuciferis, dabar žinomas kaip Šėtonas, ėmė regzti pirmą savo keršto Dievui planą — sugundyti Adomą ir Ievą.

Pamatęs, kad žmogus pažeidžiamas, ir įgavęs drąsos, nes pamanė, jog visus žmones galima sugundyti, Šėtonas pradėjo mūšį siekdamas neleisti sieloms patekti į Dangaus karalystę. Vienam po kito slenkant Žmogaus amžiams jis prasimanė vis įmantresnių būdų, kaip apgauti patiklius žmogelius, kad šie pakartotų pirmąją nuodėmę. Tuo tikslu Šėtono puolusių angelų brolija ir jų palikuonys nefilimai klajojo po Žemę ieškodami grobio, nuolatos papildydami sąrašą sielų, amžiams pasmerktų tūnoti toje pačioje tamsoje, kurioje klestėjo blogis.

Viena iš nefilimų buvo to paties kraujo, bet nebuvo pasmerkta kaip jie. Jinai viena trukdė Šėtonui pasiekti jo galutinį tikslą — visus Žemės gyventojus nuvaryti į savo Tamsos karalystę. Šėtonas turėjo gebėjimą sugundyti žmogų, ji turėjo valios jam sukliudyti.

Ji buvo Kotenė Stoun, duktė vienintelio puolusio angelo, kuriam atleido Dievas. Dievas sudarė sandorį su jos tėvu Furmieliu, vienuoliktos valandos angelu. Už jo atgailą Dievas padarė Furmielį mirtingą ir dovanojo jam dukras dvynes. Furmielis negalėjo grįžti į rojų, todėl Dievas pasiėmė vieną iš tik gimusių dukrų, kad užimtų tėvo vietą danguje. Bet antra dukra turėjo gyventi Žemėje. Todėl Dievas patikėjo jai kautis Jo vardu.

Kotenė Stoun sužinojo savo lemtį, kai akis į akį susidūrė su Aušros sūnumi. Po kiekvieno jų susigrūmimo jis vis labiau jos nekentė. Kotenė sužlugdė jo užmačias įgyvendinti nešventą antrą Jėzaus atėjimą į Žemę. O kai ji suvokė, kad Dievas davė žmogui laisvą valią — gebėjimą kurti savą tikrovę — ji niekais pavertė Liuciferio pastangas priversti žmogų padaryti Dievo akimis baisiausią savižudybės nuodėmę. Kotenė iššifravo užrašą, Dievo ranka padarytą senoje krištolo lentelėje, ir norinčiuosius gyventi dorai nusivedė į naują taikos ir džiaugsmo pasaulį.

Tada Kotenė Stoun nesiekdama jokios naudos sau grįžo toliau kautis su amžinu priešu į senąjį pasaulį, kur gėris nuolatos grūmėsi su blogiu.

Sulig kiekvienu mūšiu, kuriame ji kovėsi, vis labiau artinosi pasaulio pabaiga.

Dabar būrėsi dvi armijos: Rubino, vadovaujama Didžiojo apgaviko, ir Indigo, vadovaujama angelo dukters. Netrukus Kotenei Stoun teks dar vienas išbandymas, mat neišvengiamai laukė dar vienas mūšis su blogio jėgomis.

GRĖSMĖS LYGIS

Rizbenas Meisas stovėjo akmenų dangoje išraižytos penkiakampės žvaigždės centre. Penki apskritimu apjuostos figūros smaigaliai šovė į šalis lyg kokio senovinio ginklo ašmenys. Prieš jį klūpojo šeši juodomis mantijomis apsisiautę vaikai gobtuvų slepiamais veidais.

Rubino spalvos mantiją apsivilkęs Meisas vienoje rankoje laikė auksinę vyno taurę, kitoje — brangakmeniais inkrustuotą durklą. Jis tarė:

— Šaukiu Samaelį, vartų saugotoją.

Vaikai sutartinai progiesmiu pakartojo:

— Samaelį.

Atsiliepdamas į balsus miglos debesėlių kuokštas praplaukė pro mėnulį, apšviečiantį šią sceną lyg blausus prožektorius.

Nakties ore mirgėjo žvakės. Jų liepsną nuo vėjo užstojo aukštos vijokliais apaugusios sienos. Oranžiniai jų atšvaitai krito ant šio senovinio ritualo. Tamsios juodais apsiaustais apsigaubusios žmogystos su deglais rankose žiedu juosė kiemą.

— Šaukiu Azazelį, liepsnos saugotoją, — tarė Meisas, — kibirkštį Didžiosios tamsos akyje.

Laibi balseliai vėl pakartojo:

— Azazelį.

Pasigirdus šiam žodžiui deglai skaisčiau suliepsnojo.

— Šaukiu Oro šviesą, Aušros sūnų.

— Aušros sūnų, — pakartojo vaikai.

Karšto vėjo gūsis atšniokštęs ėmė sūkuriuoti aplink kiemą ir standžiau priglaudė šešėlyje tūnančių žmogystų mantijas.

Meisas atkišo durklą ir auksinę taurę į priekį. Liepsnos atsispindėjo nuo poliruoto metalo, ir atrodė, kad jos dega jo viduje. Meisas priglaudė taurę prie lūpų ir gurkštelėjo. Vynas jį sušildė. Jis nekantriai laukė šių apeigų — įšventinimo, skirto oficialiai pristatyti šiuos jaunus karius Liuciferiui, Aušros sūnui. Priešais jį klūpojo puolusių angelų atžalos, naujausi nefilimų kariai Rubino armijos gretose, besiburiantys rengtis galutiniam mūšiui. Meisas iškėlė taurę, kad visi pamatytų, ir jo gyslomis nuvilnijo pasididžiavimo bangelė.

— Vardan tavo galingojo kardo ir tekančio gyvybės kraujo, suteikiančio tau galią užkariauti, įeik į šių jaunų karių protus, širdis ir sielas, pripildyk juos siaubingos, gniuždančios jėgos.

Meisas aukštai iškėlė rankas, ir vaikai atsistoję išsirikiavo viena greta. Tada visi paeiliui pabučiavo durklą ir gurkštelėjo iš taurės. Kai visi baigė, grįžo į savo vietas ir nusmaukė gobtuvus atidengdami jaunus veidus.

Meisas plačiai praskėtė rankas.

— Didysai Aušros sūnau, pažvelk į naujausius savo galingosios Rubino armijos karius.

Meisas išėjo iš pastato ir trim siaurų laiptų maršais nulipo ant šaligatvio. Jam dingtelėjo, kokį ryškų skirtumą pajunti kaskart, kai iš viduramžių kiemo, pasislėpusio pačioje pastato gilumoje, išeini į skaisčių žibintų nušviestas šalies sostinės Vašingtono gatves. Ir kai vietoj apeigų mantijos vėl apsivelki kostiumą.

Jis įkišo ranką į kišenę ir išjungė mobiliojo telefono vibratorių. Trumpa žinutė, gauta anksčiau, tebevykstant apeigoms, privertė jį paskubomis baigti senovinį ritualą. Jis nenorėjo, kad tektų kam nors aiškintis, kas jį užlaikė.

Stovėdamas ant šaligatvio jis žvilgtelėjo dešinėn, kur įėjimą saugojo panašus į sfinksą granito liūtas moters galva, aplink kurią buvo apsivijusi kobra. Antras toks pat liūtas ėjo sargybą iš kairės. Meiso limuzinas laukė prie šaligatvio. FTB agentas laikė dureles pravertas. Limuzino priekyje juodas ševroleto markės visureigis su antenų mišku ant stogo laukė it šuoliui pasirengęs vilkas. Du policijos automobiliai, vienas — tos nedidelės vilkstinės priekyje, kitas — jos užpakalyje, jau buvo pasirengę. Mėlyni ir raudoni jų žiburėliai apšvietė įėjimą aukštos bronzinės šventovės Meisui už nugaros, tarsi bandydami ją užhipnotizuoti.