Линн Шоулз - Hado projektas

Smarvė irgi stiprėjo, be to, Kotenė išgirdo zyziant vabzdžius. Musės , suprato.

Įėjusi į svetainę Kotenė pamatė, kad visi langai uždengti kaip ir virtuvėje. Virš kiekvienos angos buvo prikaltos ir lipnia juosta priklijuotos antklodės, lovatiesės ir paklodės.

O ta prakeikta smarvė buvo klaiki. Po velnių — kas čia nutiko? Ji pradėjo įsivaizduoti aptinkanti lavoną — Lindsės lavoną. Gal įvyko koks nelaimingas atsitikimas? Ar kas blogiau? O kur Tera? Kotenė suvokė: kai aptiks tos smarvės šaltinį, ko gero, gaus atsakymą į šiuos klausimus, tad sulėtino žingsnį.

Kotenė atsargiai sėlino koridoriumi. Sustojo priešais rakandų spintos duris. Kai jas pravėrė, dvokas tvokste tvoskė. Ji prisidengė burną ir ėmė žiaukčioti.

PAVEIKSLAI

Kotenė atšoko atatupsta, nes iš spintos ėmė griūti juodi šiukšlių maišai. Vienas praplyšo ir iš jo išvirto seni į sliekus panašūs spagečiai, padengti tamsiai raudonu padažu, pūvantys cukinijos likučiai, vištienos kaulai, bananų žievelės ir kitos sunkiau atpažįstamos atliekos. Ant pilko linoleumo susidarė dvokianti drebučių bala.

— O varge! — sušuko Kotenė, kai dvokas trenkė jai į nosį. Kodėl Lindsė laiko šiukšles rakandų spintoje?

Kotenė koja sugrūdo maišus atgal tiek, kad galėtų praeiti koridoriumi. Durys į pirmą kambarį buvo praviros. Ji uždegė šviesą, pamatė balerinomis išmargintą apklotą ir nusprendė, kad čia — Teros kambarys. Kotenės akį iškart patraukė sienos. Jos buvo nukabinėtos paveikslais, gražiais paveikslais. Visur kabojo neįrėminti neapsakomai sodrių spalvų portretai ir peizažai, siurrealistiškos šviesos ir šešėlių vizijos — pribloškiantys, stulbinantys meno kūriniai.

Kotenė sustojo prieš kokio pusantro metro aukščio ir šimto dvidešimties centimetrų pločio portretą. Vaizdas gniaužė kvapą: angeliška vaiskių žydrų akių mergaitė, ant pečių krintančiais šviesiais plaukais. Rodės, ji išžengia iš drobės ir žvelgia žiūrinčiajam tiesiai į sielą. Mergaitę supo švelnios, sodriai mėlynos spalvos aureolė. Ar čia Tera? Kotenė iš lėto ėjo ratu įsižiūrėdama į dešimtis sienas nudengusių paveikslų.

Apstulbinta šių puikių meno kūrinių Kotenė atsisėdo ant lovos ir iškart ant naktinio stalelio pastebėjo dienoraštį. Nors juto, kad braunasi į Teros asmeninį gyvenimą, neatsispyrė pagundai sužinoti, kas jame rašoma. Atvertusi viršelį pirmame puslapyje perskaitė:

Spindesys

Išdegina dėmes iš vandens

Gulbės siela randa ramybę

Kai ištrūkusi iš tos tobulos valandos

Sukasi paslapčių didybėje

Kotenė papurtė galvą. Neįprastas dalykas skaityti aštuonmetei, juo labiau — rašyti. Jeigu dukrai tai parašė Lindsė — ką ji galvojo?!

Kotenė pervertė lapą ir atsirėmusi į galvūgalį perskaitė:

Prašiau tavęs —

Eik su manim

Raudanti Selenė aptaisė mane juodmedžio apdarais

Mano ašaromis apšlakstė obsidiano audeklą

Prašiau tavęs — eik su manimi

Ramybė pagrobė ritmą

Tyla dužo į krantą

Bet virš galingos upės tu

Sklęsk, sklęsk, sklęsk

Ar junti, kaip šviesa paliečia tavo protą

Girdi kuždesį riaumojantį

Virš žybsinčio prarajos krašto

Sklęsk, sklęsk, sklęsk

Kotenė nykščiu pervertė lapus. Neįtikėtina! Vienas puslapis po kito poezijos, parašytos gražiu, sklandžiu braižu. Brandžiu, gerai valdomu — tikrai ne vaiko.

Kotenė padėjo dienoraštį atgal ant stalelio ir vėl nuėjo apžiūrinėti namų. Teros miegamąjį nuo kito, turbūt Lindsės, skyrė vonios kambarys. Kotenė uždegė šviesą palubėje bei lempas ant tualetinio ir naktinio staliukų.

Lindsės lova, skirtingai negu Teros, buvo nepaklota. Antklodė suglamžyta voliojosi ant grindų prie kojūgalio, pagalvės gulėjo įstrižai lovos. Tik langai kaip Teros ir visuose kituose kambariuose buvo sandariai uždengti.

Čia visas sienas irgi puošė paveikslai — vieni fantastiški, kiti stulbinamai tikroviški. Kotenė priėjo prie vieno ir pirštu perbraukė per veidą rudo gymio mergaitei, didelėmis tamsiomis akimis žvelgiančiai į žvaigždžių nusėtą dangų. Kaip ir mergaitės Teros kambaryje, šios galvą irgi juosė švelni žydra šviesa. Kotenė palietė nutapytą palvą žirgą vėjo plaikstomais karčiais, stovintį ant kalvos keteros skaisčiai mėlyno dangaus fone.

Kotenei kilo mintis, kada Lindsė pradėjo tapyti. Ko gero, po Nylo mirties, pamanė. Gal tapyba jai atstojo vaistus. Nė po vienu paveikslu nebuvo parašo, tik paprastas žydras brūkšnys apačioje — šis ženklas Kotenei priminė žaibą.

Ji apsidairė pamaniusi, kad jos draugė tikrai galėtų parduoti savo darbus. Įdomu, ar ji bandė? — dingtelėjo jai. Jei Lindsė neužmezgė reikiamų ryšių gyvendama čia, Kentukio ūkyje, Kotenė ją suves su kai kuo Niujorke. Kotenė menkai pažinojo meno pasaulį, bet ji neabejojo, kad šie paveikslai gražūs, jaudinantys ir, galimas daiktas, vertingi. Ji paprašys PŽT meno kritiko pasišnekėti su Lindse.

Ji dar kartą priėjo prie tualetinio stalelio ir pakėlė nuotrauką. Joje Nylas buvo apsikabinęs Lindsę, o ši rankose laikė kūdikį. Terą, spėjo Kotenė.

Tai kur dabar Lindsė su Tera, ir ko ji taip desperatiškai skambino? Kotenė baigė apžiūrėti namus, bet, be uždangstytų langų, nieko neįprasta nerado. Kituose kambariuose kabojo po paveikslą ar du, bet nė viename nebuvo nieko panašaus į kolekcijas motinos ir dukros miegamuosiuose.

Svetainėje ant kavos stalelio priešais sofą gulėjo pluoštas laiškų. Kotenė atsisėdo ir paėmė juos į rankas. Reklaminiai leidiniai, sąskaita už dujas, įprasti siūlymai kredito kortelių turėtojui, žurnalas „People“ ir „MasterCard“ kortelės ataskaita.

Kotenė metė vokus atgal ant staliuko. Tada ir pastebėjo mirksinčią telefono atsakiklio lemputę. Ji pasilenkė ir paspaudė įrašo paleidimo mygtuką.

Sveika, Lindse. Čia pastorius Albrechtas. Aš tik norėjau pasakyti, kad nieko bloga nenutiko. Suprantu, kad jūsų duktė vis dar labai sielvartauja dėl tėvo mirties ir visa kita. Kartais mažos mergaitės tiesiog neatlaiko ir ima... Lindse, niekas nesijaučia taip bjauriai kaip aš dėl to pykčio protrūkio bažnyčioje. Buvau užsukęs, bet judviejų su Tera nebuvo namie. Pamėginsiu užeiti dar kartą.

Skambinta buvo prieš keturias dienas.

Pykčio protrūkis? Kotenė apsidairė po tamsų kambarį uždengtu langu. Kas, po velnių, čia darosi?!

RYŠYS

Kotenė atsisėdo ant Lindsės Džordan sofos. Žinutė atsakiklyje sukėlė jai nerimą. Apie kokį pykčio protrūkį kalbėjo tas žmogus, pastorius Albrechtas? Ir kodėl Lindsė su Tera gyvena šitaip — užsidariusios namuose, pilnuose šlamšto ir šiukšlių? Skambindama jai, Kotenei, Lindsė nejuokais baiminosi dėl savo dukters.

Kotenei toptelėjo mintis paskambinti policijai. O ką ji pasakys? Kad Lindsė — nevalyva namų šeimininkė? Kad išmėto po namus pūvančių šiukšlių maišus, be to, nesveikai bijo tiesioginių saulės spindulių ir gryno oro? Ir kad jos dukra sekmadienį per pamaldas pratrūko pykčiu?

Praėjo savaitė, kai Lindsė paryčiais paskambino jai maldaudama padėti. Kas, jeigu jiedviem kažkas nutiko, o ji, Kotenė, pavėlavo?

Verčiau nerizikuoti. Ji paskambino į informaciją, sužinojo policijos numerį ir jį surinko.

— Šerifo kontora. — Sprendžiant iš balso, moteris buvo jauna ir pjaunama nuobodulio. Kotenei pasirodė, kad girdi, kaip ji susprogdina kramtomosios gumos burbulą.