Линн Шоулз - Hado projektas

Jis atsisuko į prezidentą.

— Teroristų tikslas — varyti siaubą, o ne pykdyti. Mus ne be pagrindo apkaltins keliant bereikalingą paniką. Šios šalies bendrovės ir organizacijos velniškai gerai saugo savo turtą — prie jo prieiti pašaliečiui labai sunku. Nacionalinį grėsmės lygį turime keisti tik iškilus realioms grėsmėms, o ne dėl tokių dalykų kaip šiandienos įvykis.

— Tu teisus, Filai, — pritarė Meisas. — Didžiausias poveikis pasiekiamas, kai suduodamas fizinis smūgis Amerikai, bet tai nereiškia, kad turime pro pirštus žiūrėti į subtilesnius bandymus pakenkti mūsų virtualiai tikrovei. Didžiulę žalą galima padaryti nepraliejus nė lašo kraujo ir nesusprogdinus nė vieno lėktuvo.

Ovaliajame kabinete stojo tyla, bet po akimirkos ją pertraukė kėdė, girgžtelėjusi, kai prezidentas atsilošė.

— Esu linkęs sutikti su Filu, — tarė jis. — Rizbenai, išsiųsk oficialų aplinkraštį dėl pavojaus visoms privačioms ir valstybinėms organizacijoms, kurios gali nukentėti dėl tokio išpuolio. Pranešk, kas atsitiko, ir patark peržiūrėti visas saugumo procedūras, susijusiai su kompiuteriniais antpuoliais. — Prezidentas globėjiškai nusišypsojo Meisui. — Įdėmiai stebėkime, kas vyksta, bet nepulkime nuoga uodega į dilgėles.

Jis atsistojo.

— Dar kartą ačiū, ponai. Praneškite man, jei bus kas nauja.

Trys vyrai atsisveikindami paspaudė vienas kitam ranką.

Mileris pirmas išėjo iš Ovaliojo kabineto, Meisas jam iš paskos. Kai prezidentas nebegalėjo jų girdėti, Mileris tarė:

— Atleisk, Rizbenai, bet mes juk negalim kelti panikos, ar ne?

— Negalim, — linktelėjo galvą Meisas. Jis sustojo ir išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną. Pažiūrėjęs į skambinančiojo vardą tarė: — Turiu atsiliept į šį skambutį, Filai.

Mileris pasukdamas už kampo per petį pamojo jam ranka.

Rizbenas apsidairė, įsitikino esąs vienas ir tik tada nuspaudė pokalbio pradžios mygtuką.

— Pastoriau Albrechtai, ar turit mergaitę?

— Ne. Ji ir motina dingo.

— Bet ji tikrai nustatė jūsų tapatybę? — paklausė Rizbenas.

— Taip.

— Vadinasi, turim bėdą.

— Tiesą sakant, turim ir didesnę.

Rizbenas prisikišo telefoną prie kitos ausies. Iš anksto nuspėjama prezidento ir Milerio reakcija pakėlė jam nuotaiką, ir jis nenorėjo, kad kas nors ją sugadintų.

— Kokią?

— Ką tik pasirodė Kotenė Stoun.

LORETAS

Važiuojant iš Luisvilio oro uosto į Loreto miestelį Kentukio valstijoje Kotenę užgriuvo prisiminimų banga. Kraštovaizdį kertantį kelio kaspiną iš abiejų pusių juosė kalvoti arklių ūkiai ir kuklesnės ganyklos, sojų pupelių ir tabako laukai. Kotenės šaknys glūdi giliai šioje žemėje, nors Niujorke dirbdama PŽT ji susikūrė visai kitokį gyvenimą — spindinčią visomis kryptimis besisukančią galaktiką, nė iš tolo nepanašią į jos užmirštą vaikystės pasaulį. Padėjusi daug pastangų ji net atsikratė pietietiškos tarties ir ši dabar būdavo juntama tik jai susijaudinus.

Kotenė išsuko iš 49-ojo greitkelio į vieną vieškelį, antrą, trečią, kol galop atsidūrė ilgame negrįstame keliuke priešais Lindsės Džordan namą. Jis stovėjo daugiau nei dviejų šimtų hektarų lauko viduryje. Kadaise čia buvo auginamas tabakas, pelninga kultūra, iš kurios pragyveno ištisos Džordanų šeimos kartos. Bet Lindsės ūkyje tabakas nebežaliavo dvidešimt metų — jis užleido vietą sojų pupelėms.

Privažiavusi arčiau Kotenė pastebėjo, kad namas gerokai apleistas. Vejoje kyšojo kelius siekiančios piktžolės. Atsiknojęs verandos turėklo skersinis styrojo kampu. Kotenė žvilgtelėjo į daržinę, nuo kurios vieną vėjuotą vasaros popietę nukrito Nylas Džordanas.

Nylas Džordanas! Jiedvi su Lindse buvo jį įsimylėjusios. Jų klasėje jis buvo geidžiamiausias vaikinas. Išvaizdus, protingas, universitete — geriausias futbolo komandos žaidėjas ir studentas, išrinktas perspektyviausiu jaunuoliu. Galop jis atiteko Lindsei. Ji pastojo. Savaitė po diplomų įteikimo jie susituokė, ir Nylas pradėjo dirbti su Lindsės artimaisiais ūkyje. Suarus pasėliams dirvą, visi jau buvo užmiršę, kad jis — perspektyviausias jaunuolis. Po dviejų mėnesių Lindsė persileido. Praėjo dar devyneri metai, kol gimė Tera. Keista, kokiais skirtingais takais kiekvieną mūsų nuveda likimas, pamanė Kotenė statydama automobilį priešais namą.

Prie lauko durų Kotenė išgirdo kniaukiant. Ji pažiūrėjo pro medinės verandos plyšius. Į ją spoksojo katė su ką tik atsivestais kačiukais.

— Sveika, katyte, — tyliai tarė Kotenė, paskui vėl nukreipė dėmesį į duris. Krumpliais į jas pabeldė.

— Lindse!

Kotenė kiek palaukė, paskui pabeldė vėl, šįsyk garsiau.

— Lindse, čia aš, Kotenė. Ei!

Vėl jokio atsakymo. Kotenė apėjo namą ir mediniais laiptais užlipo į verandą namo gale. Jai už nugaros trinktelėdamos užsidarė durys su tinklu nuo uodų.

— Ei!

Kotenei iš dešinės stovėjo metalinė spinta, šalia buvo sukrautos penkios dėžės su tuščiais žalsvais stiklainiais. Kairėje buvo išrikiuoti dažų balionėliai, gulėjo mūrininko mentė, ant senos klevo komodos buvo padėtas herbicido indas.

Kotenė stovėjo priešais galines namo duris nusilaupiusiais baltais dažais.

— Lindse! Ar kas nors yra namie?

Pabandė pasukti apvalią bronzinę rankeną, bet durys buvo užrakintos. Kotenė kakta prisispaudė prie lango, tačiau iš vidaus buvo užtraukta užuolaida. Moteris bandė ką nors pamatyti iš šono, tikėdamasi, kad tarp užuolaidos ir lango bus plyšys. Deja.

Kotenė apsidairė aplink. Viskas atrodė neprižiūrėta — tarsi čia nebūtų gyvenama.

Automobilio irgi nebuvo. Nebent daržinėje.

Kažkas perbraukė Kotenei per koją ir ji atatupsta trenkėsi į spintą. Ši subarškėjo, sužvangėjo ir girgždėdamos atsidarė durelės.

Kotenė pastebėjo katę — pašiaušusi nugarą ji šoko nuo verandos. Ant grindų nubildėjo genėjimo žirklės — matyt, buvo kažkur paslėptos.

Prakeikta katė! — mintyse nusikeikė, paskui balsu iš savęs nusijuokė. Vargšelė tikėjosi sulaukti švelnumo, o ji, Kotenė, mirtinai ją išgąsdino.

Kotenė pakėlė žirkles ir padarė joms vietos ant metalinės spintos lentynos. Tuomet pastebėjo raudoną degtukų dėžutę su firmos „Diamond“ etikete. Kai ji ir Lindsė buvo mažos, toje dėželėje buvo laikomas atsarginis raktas. Jai dingtelėjo, ar...

Kotenė atidarė dėželę ir pirštu paknebinėjo ploną degtukų sluoksnį. Taip! Ji ištraukė raktą iš dėžutės ir pabandė atrakinti spyną. Durys atsidarė.

Prieš eidama į vidų Kotenė uždarė dėžutę ir padėjo atgal į spintą, bet raktą įsikišo į džinsų kišenę.

Įėjo į virtuvę. Čia buvo nemaloniai šilta, trenkė pelėsiais, tarsi seniai nebūtų patekę gryno oro. Be to, tvyrojo baisus dvokas. Kad nepradėtų žiaukčioti, Kotenei teko kvėpuoti pro burną.

Virš lango buvo prikaltas senos antklodės gabalas, o jo kraštai buvo priklijuoti prie sienos lipnia juosta. Lindsė akivaizdžiai nenorėjo, kad kas nors žiūrėtų iš lauko ar vidaus. Kotenė rado šviesos jungiklį. Dienos šviesos lempos sumirksėjo, paskui ėmė šviesti tolygiai.

Gilioje keraminėje plautuvėje gulėjo pora maisto likučiais aplipusių lėkščių. Kotenė atsuko čiaupą. Iš pradžių pro jį sproginėdamas ėmė veržtis oras, paskui ėmė tekėti drumzlinas, pilnas rūdžių vanduo, bet netrukus jis praskaidrėjo. Prileidusi pilną plautuvę Kotenė užsuko vandenį.

— Lindsė, tu čia? — sušuko ji stumdama sukamąsias duris tarp virtuvės ir valgomojo. Ji ėjo iš vieno kambario į kitą visur uždegdama šviesas ir kuo toliau, tuo labiau nervinosi: saulė čia nepasiekė, tad buvo baisiai tamsu.