Линн Шоулз - Hado projektas

— Visų pasaulio laikraščių pirmame puslapyje pasirodė nuotrauka, kurioje tu stovi prie Rusijos prezidento ligoninės palatoje.

Kotenė stebėjo, kaip už upės vingio pranyksta turistinis laivas.

— Man baisiai skauda širdį dėl mano grupės, ypač dėl tų, kurie žuvo. Susipažinau su tais vyrukais vos kelios minutės prieš filmavimą. Net vardų nespėjau įsidėmėti.

— Mūsų Maskvos biuro atstovai sako, kad operatorius išgyvens. Jis ganėtinai sunkiai sužeistas, bet, ačiū Dievui, ištemps. Garso technikas buvo iš Minsko. Jo kūną parskraidins rytoj. Viskuo rūpinamės mes.

Kotenė papurtė galvą.

— Vis dar negaliu pamiršti tų garsų — riksmų, krintančių ant grindų kūnų, kulkų, smingančių į žmones ir akmenis. Kiekvienas garsas, rodės, aidėjo per amžius.

Abu ilgai tylėjo, paskui prašneko Tedas:

— Mačiau visus reportažus ir interviu, tarp jų ir tavąjį. Valdžios atstovai nenoriai kalba apie tą įvykį. Ar jie išsiaiškino, kaip sukilėliai pateko į vidų?

— Girdėjau, kad jau suimti aukšti Rusijos kariškiai — prijaučiantieji čečėnams, kurie padėjo jiems gauti suklastotus asmens dokumentus ir visą kita. Atmosfera baisi. Visi Kremliuje dairosi per petį.

— Jei tai būtų nutikę senais blogais laikais, tuos išdavikus būtų ištempę laukan ir sušaudę.

— Dar ir dabar visai tikėtina, kad taip ir bus.

— Sukilėliai puikiai pasirinko laiką pasikėsinti į prezidento gyvybę, — samprotavo Tedas. — Situacija ideali: nedidelė filmavimo grupė, mažai apsaugininkų, tuščia bažnyčia.

— Viskas buvo gerai suplanuota, Tedai. Kokia ironija: prezidentas man sakė, kad Rusijos cerkvėse niekas nebūna atsitiktinai. Vaje, koks teisus jis buvo!

— Pastatas smarkiai nukentėjo? — paklausė Tedas.

— Siaubingai. Pasak prižiūrėtojo, praeis ne vieneri metai, kol bus galima soborą vėl atidaryti. Bet beveik visi ten per amžius sukaupti meno lobiai buvo unikalūs, jų nepavyks pakeisti.

— Kaip tavo žaizdos?

Kotenė pažiūrėjo į sutvarstytas kojas ir ranką.

— Kas mano sutartyje rašoma apie priedus už dalyvavimą mūšiuose?

— Sutarties tu neturi.

— Tada, manau, išgyvensiu.

— Sąmokslininkai tikriausiai nelabai tavimi patenkinti. Jautiesi saugi?

— Pareigūnai ištuštino visą šį viešbučio aukštą, o už mano durų pastatė du stambius rimtos išvaizdos rusus.

— Nieko sau!

— Kai išgelbsti gyvybę prezidentui, tenka visur vaikščioti su vyrukais, ginkluotais kulkosvaidžiais.

Tedas nesmagiai nusijuokė, paskui tarė:

— Skambino Džonas.

— Taip, jis skambino man į mobilųjį, bet tuo metu aš dalyvavau tiesioginėje BBC laidoje.

Kotenė mintyse išvydo Džoną — jo šypseną, jo akis — tokių mėlynų ji daugiau nebuvo mačiusi. Ko gero, jis buvo vienintelis vyras, kurį ji kada nors tikrai mylėjo. Amžinai tu nori to, ko negali turėti, Kotene Stoun.

Kardinolas Džonas Taileris buvo Venatori — itin slaptos Vatikano žvalgybos agentūros — direktorius ir svarbiausias žmogus jos gyvenime. Juodu susipažino prieš keletą metų, kai ji buvo pradedanti reporterė, o jis — kunigas, laikinai atsisakęs kunigystės, bet ne įžadų. Drauge jie atskleidė ir sužlugdė bandymą klonuoti Jėzų Kristų. Ši užmačia žiniasklaidos buvo pavadinta Šventojo Gralio sąmokslu.

— Ketinu jam paskambinti, kai tik gausiu akimirką ramybės ir galėsiu surikiuoti mintis.

— Patikinau jį, kad tu sveika, tik truputį apdaužyta. Jis sakė žiūrįs visus reportažus. Šiaip ar taip, neabejoju, kad rusai jau pranešė viską Vatikanui. Jis nerimauja dėl tavęs, Kotene.

— Žinau, — užsimerkdama atsakė ji. — Tedai, aš visiškai išsekusi. Turiu kiek numigti prieš rytojaus skrydį.

— Netrukdysiu daugiau nė minutės, mergyte. Tik nepersistenk ir grįžk pas mus sveika.

— Sutarta.

— Beje, kol nepamiršau. Skambino dar kai kas — apie šimtus žiniasklaidos prašymų duoti interviu nekalbu.

— Kas?

— Ji sakė esanti sena draugė iš tavo gimtojo miesto. Pamatė tave žinių laidoje ir nusprendė turinti tuoj pat susisiekti. Reikalas susijęs su jos dukra.

— Ar paklausei jos vardo?

Kotenė ragelyje išgirdo šiugždinamus popierius.

— Radau. Džordan, Lindsė Džordan. Pasakiau jai, kur apsistojai. Tikiuosi, nepyksti. Nemačiau nieko bloga.

— Viskas gerai. Su Lindse nesikalbėjau šimtą metų.

— Gerai, mergyt. Pailsėk. Laukiam nesulaukiam, kada grįši namo.

— Aš irgi. Ačiū, Tedai.

Kotenė nuspaudė pokalbio pabaigos mygtuką. Džonui paskambins vėliau, kai įstengs aiškiai mąstyti. Dabar ji norėjo tik viena: naktį gerai išsimiegoti.

Ji žiūrėjo, kaip užgęsta paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai ir virš Rusijos sostinės sutviska žiburių upė.

Lindsė Džordan? Jos artimiausia draugė nuo vaikystės iki pat mokyklos išleistuvių vakaro. Ko ji skambina po šitiek metų?

TERA

Čirpiantys svirpliai priminė Lindsei Džordan, kad paliko langą pravirą. Nerūpestingai pasielgiau, pernelyg nerūpestingai, pamanė ji. Lindsė uždarė langą ir patikrino bronzinę šovą.

Anksčiau, prieš pat sutemstant, jos aštuonmetė dukra Tera žiūrėjo pro langą. Jį buvo atidariusi Lindsė.

— Apie ką taip įtemptai galvoji, Tera?

Dukros atsakymas sukrėtė Lindsę, išmušė ją iš pusiausvyros, todėl ji tik dabar prisiminė atdarą langą.

Lindsė patikrino lauko durų skląstį ir ėmė vaikštinėti po svetainę. Įsistebeilijo į telefoną negalėdama apsispręsti, ar skambinti. Kaip ji paaiškins nesukeldama įspūdžio, kad yra pamišėlė?

— Būk prakeiktas! — tarė ji paimdama nuo stalelio prie sofos savo vyro nuotrauką. Tada prispaudė ją prie krūtinės. Kartais ji ne tik dėl jo sielvartaudavo, bet ir ant jo pykdavo, kad mirė ir paliko jiedvi su dukra vienas.

Lindsė padėjo įrėmintą nuotrauką atgal ant stalelio, tada nušlepsėjo koridoriumi neryškiu naktinės lempos skleidžiamu šviesos ruoželiu. Ji tyliai atidarė dukros kambario duris ir žvilgtelėjo vidun.

Tera kietai miegojo susirangiusi po rausva antklode su elegantiškomis pozomis stovinčiomis balerinomis. Šviesios Teros garbanos buvo išdrikusios ant rausvos pagalvės. Po smakru ji laikė savo mėgstamą pliušinį žvėrelį.

Kokia brangi man Tera! — pamanė Lindsė. Ji žiūrėjo į dukrą dar kelias minutes, kol baimė, kurią juto, peraugo į tokią sukrečiančią paniką, kad ji išsigando imsianti šaukti ir pažadinsianti Terą. Lindsė uždarė duris ir grįžo į svetainę.

Vėl pažiūrėjo į telefoną.

Tamsiame viešbučio kambaryje Kotenė Stoun sugrabaliojo ant naktinio staliuko skambančio telefono ragelį.

— Klausau, — sušnabždėjo ji gargždžių iš miego pažadinto žmogaus balsu. Prismerkusi pažiūrėjo į raudonus radijo imtuve įmontuoto laikrodžio skaičius — 5:19. Iš Rusijos gatvių apačioje ją pasiekė vos girdimas sirenos kauksmas.

— Kotene, nežinau, į ką dar kreiptis. Turi man padėti. Prašau tavęs! Aš baigiu prarasti viltį.

— Kas čia kalba? — paklausė Kotenė.

— Lindsė. — Nesulaukusi atsakymo, pridūrė: — Lindsė Džordan, kadaise kartu mokėmės.

Prisiminusi Tedą minėjus, kad ji skambino, Kotenė staiga pažino jos balsą.

— Lindsė? Dabar penkta valanda ryto... Kas atsitiko?

— Atleisk, kad skambinu taip netikėtai. Prieš tai skambinau į PŽT ir galiausiai mane sujungė su tavo viršininku. Jis man pasakė, kur tu apsistojusi. Atleisk, kad tave pažadinau. Gerai nežinojau, kiek ten valandų, Kotene, bet... Dieve, net nežinau, kaip paaiškinti.