Линн Шоулз - Hado projektas

Kotenė atsisėdo lovoje ir uždegė šviesą.

— Neskubėk. Nieko baisaus, kad paskambinai. Tau viskas gerai?

— Aš dėl Teros.

— Jai kas nors nutiko?

— Kol kas ne. — Lindsė patylėjo, paskui pridūrė: — Tera... ne tokia kaip visi, Kotene. Pastebėjau, kai ji dar buvo kūdikis. Ji ypatinga. Žinau — taip sako kiekviena motina, bet Tera išties tokia. Negaliu tau to paaiškinti telefonu. Turi atvažiuoti čia. Pamatyti Terą. Tada suprasi.

— Lindse, kas čia darosi?! Koks reikalas?

Kotenė visiškai suglumusi atsišliejo galvūgalio.

— Privalai manim tikėti, — Lindsė atsiduso. — Jei tau papasakosiu — nepatikėsi. Turi pamatyti pati.

Kadaise jos prisimindavo viena kitos gimtadienį, bet ilgainiui net kalėdiniais atvirukais nustojo keistis. Tai kodėl dabar šis netikėtas kupinas nerimo skambutis?

— Lindse, rytoj parskrendu namo. — Kotenė pasižiūrėjo į laikrodį. — Tai yra, jau šiandien. Gal baigusi tuos reportažus iš Maskvos tau paskambinsiu. Šiaip ar taip, ketinau atvažiuoti į Kentukį ir parengti laidą apie žirgų lenktynes, tad galėčiau už poros savaičių užsukti aplankyti tavęs ir Teros...

— Ne, — griežtai atsakė Lindsė. — Taip ilgai laukti negali. Aš ją prarasiu, Kotene, esu tuo įsitikinusi. Ji mato tuos sapnus — košmarus. Sakau, kad tai košmarai, nors Teros jie nebaugina. Bet kai ji man juos pasakoja, aš mirtinai išsigąstu. — Lindsės balsas ėmė lūžinėti. — Deja, geriau paaiškinti negaliu.

— Sapnai tėra sapnai, Lindse.

— Sapnai dar ne viskas. Yra kur kas daugiau dalykų.

Kotenė nusibraukė plaukus atgal. Kas pasidarė jos draugei? Ji girdėjo, kad Lindsės vyras mirė — užsimušė, kai nukrito taisydamas daržinės stogą. Kažkas — Kotenė neprisiminė kas — atsiuntė jai vietos laikraščio iškarpą ir nekrologą. Gal Lindsė neatsigavo po jo mirties, o gal prarado tikrovės pojūtį.

— Lindse, tu mane girdi?

— Girdžiu, Kotene. Nenoriu, kad manytum, jog susipykau su protu, ar kad Tera kokia išsigimėlė. Bet ji kai ką mato, kai ką žino. Aš tų dalykų nesuprantu, bet tikiu, kad Tera supranta. Manau, tu irgi suprasi. Todėl ir paskambinau. Kotene, maldauju — turi mums padėti!

— Lindse, jei tu nenumanai, ką reiškia Teros sapnai, kodėl manai, kad aš...

— Dėl to, kas esi, Kotene. Per tuos metus laikraščiuose skaičiau tiek daug apie tuos su religija susijusius dalykus, kuriais domėjaisi ir su kuriais buvai susidūrusi. Tu vienintelė gali suprasti. Prašau tavęs — tikėk manimi.

— Aš tikiu tavim, Lindse. Žinai ką — duosiu tau savo mobiliojo numerį. Taigi jei kas nors pasikeis, galėsi paskambint man, kad ir kur būčiau.

— Luktelk, — paprašė Lindsė.

Kotenė palaukė, kol draugė rado rašiklį ir popieriaus, tada padiktavo numerį.

— Jei neatsiliepsiu, palik žinutę balso pašte. Atskambinsiu tau, vos tik galėsiu.

— Prižadu tau neįkyrėti, — Lindsės balsas nutrūko ir kurį laiką ji tylėjo — tramdėsi, kad nepravirktų — paskui kalbėjo toliau: — Kotene, šiandien Tera žiūrėjo pro langą. Kai paklausiau, ką ji galvoja, ji pažiūrėjo man tiesiai į akis ir atsakė: „Mama, jie ateina manęs“.

BANDYMAS

Slaptosios tarnybos agentas atlydėjo Rizbeną Meisą į Ovalųjį kabinetą. Prezidento padėjėjai jau buvo išėję po darbo.

— Labas vakaras, pone prezidente, — užsidarius už nugaros durims pagarbiai nusilenkdamas tarė Meisas.

— Užeik ir patogiai įsitaisyk, Rizbenai, — prezidentas rankos mostu parodė į kėdę plačia atkalte. Jis vilkėjo treniruočių kostiumu, o rudi plaukai buvo susivėlę ir nesušukuoti meistro kirpėjo kaip paprastai, kai jis pasirodydavo viešumoje.

— Tavo skambutis davė man gerą dingstį išsisukti nuo įprastos vakaro rutinos.

Filipas Mileris, patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, sėdėjo ant antros tokios kėdės. Apsivilkęs smokingą jis dirbtinai nusišypsojo Meisui, akivaizdžiai suirzęs, kad buvo iškviestas iš kažkokio oficialaus pobūvio Vašingtone.

Negausus sambūris , pamanė Meisas mesdamas žvilgsnį į dvi tuščias kušetes, viena priešais kitą pastatytas kambario viduryje tokiu atstumu, kad buvo matyti beveik visas kilime išsiuvinėtas didysis prezidento antspaudas.

Meisas širdingai paspaudė Mileriui ranką.

— Kaip vaikai, Filai?

— Tikiuosi, jau kietai miega, — žvilgtelėdamas į laikrodį atsakė Mileris. Šis Flarvardo teisės fakulteto absolventas buvo vienintelis vyriausybės narys, pasipriešinęs, kai prezidentas skyrė Meisą vadovauti Valstybės saugumo departamentui. Meisas žinojo, kad Mileris vis dar griežia ant jo dantį, nes prieš daug metų parėmė Milerio varžovą per Arkanzaso gubernatoriaus rinkimų vajų. Jei Mileris būtų žinojęs kodėl, būtų ne tik griežęs dantį.

Prezidentas sėdėjo prie istorinio rašomojo stalo, padaryto iš laivo „Resolute“ medienos. Karalienė Viktorija 1880 metais dovanojo jį prezidentui Raderfordui B. Heizui. Nuo to laiko juo naudojosi visi prezidentai, išskyrus L. B. Džonsoną, R. Niksoną ir Dž. Fordą.

— Ponai, ačiū, kad atėjote tokį vėlų metą.

Jis atsigręžė į Meisą ir kilstelėjo ranką.

— Rizbenai, pateik mums naujausią informaciją.

— Pone prezidente, kaip jau pranešta anksčiau, šį vakarą daug kur nutrūko interneto ryšys dėl antpuolių iš šaltinių daugiausia Kinijoje ir Malaizijoje. Po pirmo skambučio jums šį vakarą mes įsitikinome, kad daugiau negu milijonas serverių išėjo iš rikiuotės visoje Azijoje, Afrikoje, Europoje ir Indijoje. Žinia netruko pasklisti, tad žala ėmė mažėti, nes visi prisijungusieji prie interneto griebėsi veiksmų nuo to apsisaugoti. Bet finansiniai nuostoliai nemenki.

Prezidentas nusiėmė akinius ir pirštais suspaudė viršunosę.

— Kokio dydžio? — paklausė jis.

— Kol kas negalime pasakyti, pone prezidente, — atsakė Meisas, — bet preliminariais skaičiavimais jie siekia dešimtis milijardų dolerių.

— Ar esama kokių įrodymų, kad antpuolio tikslas buvo pakenkti konkrečioms organizacijoms?

— Tiesą sakant, ne, pone, — atsakė Meisas. — Panašu, kad įvyko didžiulio masto antpuolis siekiant nutraukti ryšį. Kol kas negavome jokių pranešimų apie prarastus duomenis.

— Ko gero, mes čia be reikalo plėšomės, — įsiterpė Mileris. — Gal čia tik kokių piktavališkų įsilaužėlių darbas.

— Jeigu taip, vadinasi, čia ne kokie mėgėjai, o tikri nusikaltėliai, — atsakė Meisas.

— Galbūt, — Mileris mostelėjo ranka rodydamas, kad nenori ginčytis.

— Ir šito kol kas negalime teigti, — Meisas kalbėjo lėtai, kad Mileris pastebėtų jį dvejojant.

— Ir tu patari skelbti aukštesnį pavojaus lygį? — paklausė prezidentas.

— Taip, pone, bet tik tam tikrai infrastruktūrai.

— Ar čia nebūtų perdėta reakcija? — paklausė Mileris. — Argi reikia mirtinai išgąsdinti visą šalį vien dėl to, kad saujelė europiečių negali įeiti į savo mėgstamus pornografijos tinklalapius?

— Norėčiau, kad viskas būtų taip paprasta, Filai, — atsakė Meisas. — Mes negalime atmesti galimybės, kad tokie įvykiai kaip šis gali būti pirma kompiuterinio terorizmo išpuolio banga. Visai galimas daiktas, čia buvo bandymas pažiūrėti, kaip mes reaguosime, ir nustatyti, kiek esame pažeidžiami.

— Bet mūsų infrastruktūrai padaryti minimalūs nuostoliai — aš teisingai supratau? — paklausė prezidentas.

— Kol kas, — atsakė Meisas.

— Mes vis ginčijamės dėl to paties dalyko, — pasakė Meisui Mileris. — Tiesiog negaliu patikėti, kad terorizmas ateis iš interneto. Teroristai darbuojasi ne tam, kad koks vyrukas negautų prieigos prie savo AOL sąskaitos. Jie stengiasi sukelti šoką: nukreipti į pastatus reaktyvinius oro lainerius, prileisti nuodingų dujų į metro ir nukloti gatves lavonais. Ar, po paraliais, pasikėsinti nužudyti Rusijos prezidentą Kremliuje. Štai kur, velniai rautų, terorizmas.