Линн Шоулз - Hado projektas

Meisui atsisėdus ant užpakalinės limuzino sėdynės sunkios šarvuotos durelės užsidarė trinktelėdamos dusliai nelyginant banko rūsyje. Vilkstinė bemat pajudėjo — tik sukaukė sirenos, užriaumojo varikliai. Pagreitis buvo toks didelis, kad jis plote prisiplojo prie minkštos odinės sėdynės. Meisas pažiūrėjo į laikrodį: kelios minutės po vienuolikos vakaro.

— Ką turim? — paklausė jis priešais sėdinčio patarėjo.

— Maždaug prieš valandą gavome pranešimą, kad visame pasaulyje gerokai padaugėjo kompiuterių trikdžių. Nutrūko interneto ryšys kai kuriose Azijos ir Afrikos dalyse, jis ėmė dingti ir visoje Europoje. Mūsų stebėjimo stotys vienu metu puolamos trijuose pasaulio ketvirčiuose. Virusais užkrėsti ir užsidarė daugiau negu keturi šimtai tūkstančių serverių.

— Paveiktas tik internetas?

— Kol kas.

— Kokie šaltinių adresai?

— Daugiausia Kinijoje, vienas kitas Malaizijoje.

— Taikiniai atsitiktiniai ar antpuolis koncentruotas?

— Atrodo, kad atsitiktiniai, bet antpuolis labai smarkus.

— Ar kas nors pranešė JAVP? — paklausė Meisas.

— Dar ne.

— Paskambink.

Meisas pasitrynė skruostus. Jis vis dar užuodė deglų dūmus, burnoje jautė salsvą vyno skonį.

— Patarsiu skelbti aukštesnį — oranžinį — grėsmės lygį ir imtis tam tikrų infrastruktūros priemonių. Nėra reikalo piktinti plačiosios visuomenės.

— Sutinku, pone.

Patarėjas paėmė vieną iš telefonų nuo ryšių pulto, nuspaudė mygtuką su užrašu JAVP ir jau kitą akimirką tarė:

— Valstybės saugumo sekretorius norėtų kalbėtis su prezidentu.

MAUZOLIEJUS

Kotenė Stoun spoksojo į masyvias kolonas Uspenijės soboro viduje ir žavėjosi šventomis freskomis, juosiančiomis kiekvienos viršų. Soboras buvo vienas iš seniausių statinių už Kremliaus sienų.

— Rusijos cerkvėje nieko nebūna atsitiktinai, panele Stoun, — ne visai natūralia anglų kalba tarė Rusijos Federacijos prezidentas. — Kolonos palaiko lubas, o šventieji palaiko soborą. Štai kodėl ant kolonų nutapyti šventieji. — Jis rankos mostu parodė į didingas nišas palubėje.

— Kvapą gniaužia, pone prezidente, — nukreipdama žvilgsnį aukštyn į puikius šimtmečių senumo meno kūrinius tarė Kotenė.

Ją ir prezidentą lydėjo nedidelė Palydovinių žinių tinklo filmavimo grupė ir saujelė prezidento apsaugos tarnybos agentų. Užlieti ryškios kameros prožektoriaus šviesos juodu vaikštinėjo po pastatą. Kiekvienas žingsnis ir žodis ilgai aidėdavo, kol galop nutildavo šventovės šešėliuose. Lankymo valandos buvo pasibaigusios, tad turistai po soborą nevaikščiojo.

Jie sustojo priešais ikonostasą — šešiasdešimt devynių tapytų ikonų rinkinį, sukabintą nuo lubų iki grindų.

— Čia pavaizduota Biblijos istorija pradedant Senuoju Testamentu ir baigiant Paskutiniojo teismo diena. — Prezidentas plačiu dešinės rankos mostu aprėpė visus Dievo namus. — Manau, dabar jau pamatėme viską, ką galėjome pamatyti.

— Pone prezidente, esu be galo dėkinga, kad pasidalijote visa stulbinančia šių įstabių soborų didybe su mūsų Palydovinių žinių tinklo žiūrovais.

— Čia motinos Rusijos paveldas, — atsakė šalies vadovas. — Mes didžiuojamės galį juo pasidalyti.

— Ne be pagrindo.

Tuo metu, kai Kotenė atkišo ranką norėdama su juo atsisveikinti, Uspenijės soboro vidų sudrebino kurtinantis trenksmas. Sprogimas buvo toks galingas, kad parbloškė Kotenę ant grindų. Akimirksniu užgeso sietynai, ir milžiniškos šventyklos vidus paskendo tamsoje. Pasieniuose sumirgėjo užsidegančios avarinio apšvietimo švieselės.

Kotenė apdujusi pakėlė galvą. Pamatė, kad PŽT operatorius guli ant grindų, o prie jo kameros pritvirtintas prožektorius subyrėjęs į šipulius. Šen ir ten švysčiojo šviesos pliūpsniai — iš ginklų vamzdžių lėkė kulkos. Tikriausiai ginklai buvo su duslintuvais, nes Kotenė girdėjo vien šleikštulį keliančius dunktelėjimus, kai jos pataikydavo į minkštus ją supančiųjų kūnus. Jos operatorius suriko, bet tamsoje Kotenė negalėjo pamatyti, ar sunkiai jis sužeistas.

— Į tave pataikė? — šūktelėjo ji, bet atsakymo nesulaukė.

Prezidento apsaugininkai ėmė šaukti nurodymus, išsitraukė ginklus ir atsakė ugnimi.

Už kelių metrų sprogo dar viena granata, ir soboras sudrebėjo — taip smarkiai, kad Kotenė pamanė, jog lubos sugrius ir šventos kolonos nugarmės.

Stiprūs prezidento pirštai sučiupo ją už rankos ir pakėlė nuo grindų.

— Paskui mane! Pasilenk!

— Kas čia, po velnių, darosi?! Kas į mus šaudo?

— Galbūt čečėnų sukilėliai. Žmogžudžiai.

Kulkoms atsimušus į marmurą, atskilusios jo skeveldros badė Kotenei kojas, kai prezidentas stūmė ją už vienos iš tų didžiulių kolonų. Šalia jo du apsaugos agentai šaudė iš pistoletų.

Kotenė pažiūrėjo per petį ir pamatė, kaip garso įrašymo technikas keliasi nuo grindų sekti jai pavymui, bet jį iškart pakirto kulkų kruša. Jos operatorius tysojo nejudėdamas. Šalia gulėjo trijų Rusijos saugumo pareigūnų kūnai.

Vienas iš dviejų prezidento apsaugininkų atsisuko į savo vadą ir greitakalbe prašneko rusiškai — jo žodžiai skambėjo lyg dvigubai pagreitintas įrašas. Antras agentas paleido šūvių seriją į užpuolikus.

— Nekelk galvos!

Ketvertas tekinas pasileido atviru plotu prie kitos kolonos.

Jie gūžėsi už storos kolonos, o kulkos draskė į skutus penkių šimtmečių šedevrą virš jų galvų.

Sprogo dar viena granata — tarsi tamsoje įsižiebusi supernova. Kotenė pajuto, kaip smūgio banga sudrebina jai kaulus.

Viršesnis apsaugininkas pabandė susisiekti savo imtuvusių-stuvu. Jokio atsako.

Prezidentas atsigręžė į Kotenę.

— Nebeturim ryšio, o jie užkirto mums išėjimus.

— Kaip mes ištrūksim?

Dešimtys kulkų tėškėsi į koloną, ir jiems ant galvų pasipylė senovinio meno kūrinio nuotrupų lietus.

— Pasimelsime su caru, — atsakė prezidentas ir davė kažkokių nurodymų agentams.

Kotenei nespėjus paklausti, ką jis turi galvoje, jie pasileido į tolimąjį soboro kampą.

Blausus avarinis apšvietimas kėlė keistą įspūdį — tarsi viskas vyktų šešėlių pasaulyje. Toje prieblandoje Kotenė įžiūrėjo nedidelį — kokių šešių metrų aukščio — statinį, apjuostą metaliniais turėklais. Statinio pagrindas buvo maždaug trijų metrų pločio ir ilgio, su smailiais bokštais, puošniais įmantriais raštais išraižytu paviršiumi. Kotenei jis priminė cerkvę, panašią į miniatiūrinę pagodą.

Jie nuskuodė prie šio statinio. Prezidentas per petį sušuko:

— Prie Ivano Rūsčiojo kėdės!

Du agentai ugnimi pridengė Kotenę su prezidentu, kai šie ropštėsi per metalinius turėklus.

— Čionai! — šūktelėjo jis tempdamasis ją į ankštą plotelį tarp šio caro sostu vadinamo statinio ir sienos. Čia jis atidarė vartelius ir įsivedė ją į tą miniatiūrinę cerkvę. Ji pamatė kėdę — kadaise per iškilmingas mišias ant jos sėdėdavo caras. Prezidentas nustūmė kėdę į šalį, ir Kotenė pamatė grindyse liuką.

Vienas iš juos lydinčių agentų susiėmęs už kaklo susmuko. Tarp pirštų plūstelėjo kraujas. Kitą akimirką kulkos pataikė į kitą apsaugininką ir bloškė jį į turėklą. Vyro pakaušis buvo virtęs kraujo ir audinių koše. Jo pistoletas dunkstelėjo į grindis prie caro kėdės.

Prezidentas atidengė liuką. Šiam atsitrenkus į medines duris, prezidentas krito ant kelių — kulka kliudė jam ranką.

— Griebk pistoletą! — įsakė jis Kotenei įtemptu balsu.