Линн Шоулз: Hado projektas

Kulkoms aižant puošnų statinį, aplink krintant medžio nuolaužoms, Kotenė stvėrė žuvusio agento ginklą. Kai atsigręžė, prezidentas jau buvo angoje.

— Greičiau! — užriko jis.

Kotenė atsisėdo ant angos krašto ir pėda ieškojo pirmos laiptelių pakopos, o tuo metu aplink oras dūgzte dūzgė nuo kulkų ir nuolaužų. Pėdos priekiu ji užčiuopė pakopą ir nusileido į angą.

Nulipusi kokią dešimtį laiptukų atsidūrė laiptų aikštelėje.

Prezidentas dejavo atsišliejęs sienos.

— Rask šviesos jungiklį, — tarė jis.

Kotenė perbraukė ranka per šaltą mūrą ir apčiuopė nedidelį apskritą mygtuką. Jį paspaudus įsižiebė lemputė apatinėje laiptų aikštelėje ir apšvietė žemyn vedančius laiptus.

Prezidentas sukniubo ir ištiesė ranką į Kotenę.

— Remkitės man į nugarą, — tarė Kotenė užsikišdama agento pistoletą už sijono diržo. Pajutusi prezidento svorį atsargiai ėmė lipti žemyn ankšta anga, abiem rankomis prilaikydama prezidentą.

Laiptų apačioje siauras tunelis vedė į tamsą. Šį kartą jį netruko rasti šviesos jungiklį. Jis įžiebė virtinę lempučių, sukabintų tunelio skliauto viduryje.

— Eik! — paragino prezidentas.

Kotenė į jį atsisuko ir pamatė, kad švarko rankovė tamsiai raudona, permirkusi krauju. Jo veidas buvo iškreiptas skausmo, akys pusiau užmerktos.

Pro liuko angą iššautos kulkos daužė aikštelę ant laiptų pažerdamos sutrupinto medžio skiedras.

Kotenė vedė prezidentą tuneliu, kol jis galop išplatėjo ir išsišakojo į du.

— Kur dabar?

Kotenė staiga pasilenkė, nes kulkos šalimais atsimušdavo į sieną.

— Laikykis kairės, — prezidento balsas buvo vos garsesnis už šnabždesį.

Čia buvo kiek laisviau negu laiptų angoje, tad Kotenė užsimetė jo ranką sau ant peties, apkabino jį per juosmenį ir patraukė į tunelį.

Jiems už nugaros suaidėjo žingsniai.

Priekyje Kotenė pamatė didelius lietaus nutekamuosius vamzdžius ir dar keletą tunelių.

— Į kurį, pone prezidente?

Jis pakėlė galvą.

— Kairės, laikykis kairės.

Žingsniai pagarsėjo. Gal jie nežino, kad turiu pistoletą, pamanė Kotenė. Jei paleis keletą šūvių, gali išlošti kažkiek sekundžių, o gal net visą minutę. Išsitraukusi iš už diržo pistoletą dirstelėjo į jį ir mintyse pasimeldė, kad nuspaudus gaiduką išlėktų kulkos: o jei prieš žūdamas agentas visas iššaudė?

— Šauk, Kotene! — paragino save.

— Taip, — sukuždėjo prezidentas.

Kotenė pažiūrėjo už kampo. Juodais kariškais kombinezonais apsirengusios žmogystos it kokie padarai iš kitos planetos vorele bėgo per siaurą koridorių. Jos buvo su šalmais, storomis neperšaunamomis liemenėmis, o veidus užsidengusios keistais prietaisais — naktiniais žiūronais, nusprendė Kotenė. Ji nusitaikė pistoletą į pirmą sukilėlį ir paspaudė gaiduką.

Kietose uolienose įrengtame tunelyje šūvių aidas buvo kurtinantis. Atatranka sviedė Kotenės ranką į viršų. Ji iškart pasirengė šauti dar kartą. Šįsyk tvirtai suėmė ginklą abiem rankomis — pasirengė atatrankai.

Paleido šūvį, antrą, dar vieną.

Pirmas sukilėlis griuvo. Ji nežinojo, ar jį užmušė, bet tikrai pataikė. Krito antras, paskui trečias sukilėlis. Šūviai dabar pasigirdo iš jų voros, pažiro į šalis aštrios uolienų skeveldros ir medžio nuolaužos.

— Ar galite eiti?

Prezidentas linktelėjo. Ji žinojo, kad žudikai nesustos, bet gal dabar vysis ne taip greitai. Jie bijos, kad ji gali sustoti ir vėl pradėti šaudyti į juos ankštame tunelyje, todėl bus atsargesni, ir ji turės šiokį tokį pranašumą.

Kai juodu su Rusijos prezidentu pasuko už kampo, pamatė kampu į sieną stovinčius laiptus.

— Į viršų, į viršų! — riktelėjo jis.

Kotenė vargais negalais užstūmė jį iki mūrinės laiptų aikštelės. Priešais pamatė dideles senas juodas duris.

Prezidentas ištiesė ranką ir jas pastūmė, bet jos neatsidarė.

— Dviese, — tarė Kotenė. — Kai suskaičiuosiu iki trijų.

Prezidentas sumirksėjo ir linktelėjo galvą.

— Viens, du, trys.

Kotenė trenkė pečiu į duris. Metalas garsiai sugirgždėjo, ir durys atsidarė.

Jie paknopstomis įlėkė į kažkokią patalpą, matyt, podėlį. Paspaudus mygtuką palubėje užsidegė šviesa. Kotenė apsidairė ir nusprendė, kad kambarys nenaudotas ilgai, gal ištisus dešimtmečius. Bet kažkas pasirūpino, kad šviesa jame būtų. Pabėgimo kelias kaip tik tokiam atvejui?

— Greitai užšauk duris! — paliepė prezidentas.

Kotenė pamatė sunkų skląstį ir jį užšovė.

— Kas toliau? — paklausė ji.

Jis rankos mostu parodė į duris tolimojoje sienoje.

— Ten.

Kotenė griebė už rankenos ir pastūmė duris. Kai jos atsidarė, pamatė koridorių. Tamsios jo grindys, lubos ir sienos žvilgėjo. Atrodė, kad jis visas — iš juodo marmuro. Šiuolaikiški žibintai skleidė prislopintą šviesą. Uždariusi duris išgirdo smūgius į tas, kurias ką tik užšovė. Sukilėliai atkirsti. Bet ar ilgam?

— Ten! — prezidentas rodė į trumpo koridoriaus galą.

Dar keli žingsniai, ir juodu atsidūrė erdviame kambaryje. Jis irgi buvo tamsutėlis ir neryškiai apšviestas. Sienos buvo išdažytos dideliais žaibais, grindis dengė storas raudonas kilimas. Kambario viduryje stovėjo ilga stiklinė dėžė su kažkokiu eksponatu. Dėžė storo stiklo sienomis, siauresnė apačioje, platėjanti į viršų, buvo sustiprinta metaliniu rėmu. Atrodė, kad dėžė skleidžia kažkokią šiurpią šviesą.

Kotenei prireikė vos kelių akimirkų suprasti, ką mato.

Sarkofagą.

Prieš ją saugomas stiklo sienų besiilsinčiojo poza gulėjo vyro kūnas. Veidas buvo vaško spalvos, galva gulėjo ant baltos pagalvės. Jis buvo apvilktas juodu kostiumu, baltais marškiniais su apykakle ir kaklaraiščiu. Dešinė ranka buvo sugniaužta į kumštį.

— Ar čia... — pradėjo klausti Kotenė.

— Taip, — sukaupęs visas jėgas pertarė ją prezidentas. Jis pamojo sekti jam įkandin už stiklinės dėžės. Priešingoje pusėje platus koridorius vedė į prašmatnų vestibiulį.

— Mes uždaryti? — paklausė ji.

— Durys sukonstruotos taip, kad kilus būtinybei atsidarytų iš vidaus.

Prezidentas atsišliejo sienos ir paspaudė prie durų įtaisytą didelį raudoną mygtuką. Plūstelėjo oro gūsis, pasigirdo garsus šniokštimas, ir durys atsidarė. Tą pačią akimirką užkaukė signalizacijos sirenos, palubėje sužybsėjo raudonos šviesos.

Ištrūkusi į vėsią Maskvos naktį Kotenė išvydo priešais siurrealistišką vaizdą: Raudonąja aikšte lėkė pulkai automobilių su milicininkais ir kariškiais. Visi reaguodami į sukilėlių antpuolį skubėjo prie Kremliaus Spaso vartų, bet išgirdę sirenas ir pamatę raudonas šviesas mauzoliejuje, daugelis sulėtino greitį ir pasuko į tą pusę.

— Čionai! — mosuodama rankomis sušuko Kotenė. — Padėkite mums!

Staiga jai pasirodė, kad prezidentas dvigubai pasunkėjo. Jo kojos nebeatlaikė ir jis susmuko. Kotenė sukniubo šalia ant šaltų grindinio akmenų priešais Lenino mauzoliejų.

PO ANTPUOLIO

— Rusai vadina tave nacionaline didvyre, — tarė Tedas Kaselmanas, PŽT naujienų direkcijos vadovas.

— Girdėjau, — į mobilųjį telefoną atsakė Kotenė. Ji žiūrėjo į Maskvos upę iš savo kambario viešbučio „Rosija“ dešimtame aukšte praėjus dvidešimčiai valandų po čečėnų sukilėlių antpuolio. Stebėdama upe plaukiantį turistinį laivą ji įsivaizdavo Tedą Kaselmaną, savo viršininką, draugą ir patarėją. Šis keturiasdešimt aštuonerių metų juodaodis buvo jai kaip tėvas nuo tada, kai ji daugiau nei prieš septynerius metus pradėjo dirbti Palydovinių žinių tinkle. Dėl rimtų sveikatos sutrikimų Tedui teko mažinti darbo krūvius, bet jis ir toliau vadovavo naujienų direkcijai su generolo griežtumu ir pliušinio meškiuko širdimi. Tedas padėdavo jai atsikelti kaskart, kai ji suklupdavo, o kai ji sudvejodavo, pastumdavo, kad pasiektų dar didesnes aukštumas. Jei ne Tedo patarimai ir parama, sėkminga jos kaip televizijos korespondentės karjera nebūtų nė prasidėjusi.