Линн Шоулз - Hado projektas

— Norėčiau pranešti, kad dingo žmogus — tiksliau, du, — tarė Kotenė.

— Jūsų pavardė?

— Kotenė Stoun.

— Kur esate?

Kotenė pasakė Džordanų ūkio adresą.

— Prašom luktelti, — tarė mergina.

Po kelių minučių ragelį paėmė vyras.

— Jūs tikriausiai ne ta Kotenė Stoun? Furmielio ir Martos Stoun duktė? Visame pasaulyje garsi žinių korespondentė?

— Abejoju, ar tokia garsi, — atsakė Kotenė.

— Panele Stoun, aš — šerifas Madoksas. Negaliu apsakyti, kaip mes visi jumis didžiuojamės. Mudu su žmona visą laiką žiūrime PŽT laidas su jumis, bet kai pamatėme, kas nutiko Rusijoje, tiesiog netveriame pasididžiavimu. Tikiuosi, nepyksite, jei pridursiu, kad užaugusi tapote baisiai gražia mergina.

— Ačiū, šerife. — Kotenė prisiminė Madoksą. Jis tyrė jos tėvo mirtį — Furmielio Stouno savižudybę.

— Tai kas ten dingo?

— Aš esu Lindsės Džordan namuose. Toks įspūdis, kad ji ir dukra dingo.

Madoksas išleido garsų, sunkų atodūsį.

— Kas yra? — paklausė Kotenė.

— Kaip čia jums pasakius... Retkarčiais jai užeina kažkoks bizas. Tada ji pasiima Terą ir kelioms dienoms išvažiuoja. Staiga susirenka daiktus ir dingsta. Man atrodo, jai tiesiog reikia retsykiais ištrūkti iš Loreto, bent jau dienai ar dviem. Kartą Lindsė man sakė, kad jaučiasi, tarsi gyventų po vandeniu giliajame baseino gale. Manau, tos trumpos atostogos jai nelyginant galimybė įkvėpti oro.

— Abejoju, ar šįsyk ji išvažiavo atostogų. Ji man skambino, todėl ir esu čia. Ji atrodė sunerimusi ir išsigandusi. Maldavo, kad atvažiuočiau.

— Manau, ji tik neadekvačiai reagavo į tai, kas aną sekmadienį įvyko bažnyčioje.

— O kas ten įvyko?

— Nelabai smagu ir pasakoti, Kotene — ar galiu vadinti jus Kotene?

— Žinoma.

— Aš ten nebuvau, bet, matyt, užpraeitą sekmadienį Lindsė atsivedė Terą į bažnyčią po ilgos pertraukos. Mergaitė nemėgo ten eiti, nes ten paskutinį kartą matė po mirties tėvą. Jis žuvo per tragišką nelaimingą atsitikimą. Laidotuvės vyko toje bažnyčioje. Mums atsiuntė naują ganytoją, kunigą Albrechtą. Tera tada pamatė jį pirmą kartą. Vos tik jį išvydo, Tera tiesiog pamišo, išvadino jį nelabuoju, velniu ir panašiai. Girdėjau, kad vaizdas buvo baisus. Mergaitė šaukė, spiegė. Gydytojui teko suleisti vargšelei raminamųjų. Lindsė parsivedė ją namo, ir nuo to laiko niekas jų nematė.

Kotenė suprato, kad šerifas uždengė telefono mikrofoną norėdamas duoti nurodymų, tikriausiai savo pavaduotojui.

— Atleisk, Kotene, — tarė jis. — Netoliese įvyko nedidelė avarija. Apie ką aš kalbėjau? Tiesą sakant, manau, kad Lindsė kaunasi su tikrais demonais nuo tada, kai mirė Nylas. Blogiausia, kad dėl to kenčia Tera. Ji — miela mergaitė, bet nepanaši į jokią kitą mano pažįstamą aštuonmetę.

— Kaip suprasti?

— Ji amžinai tvirtina matanti vėles, dvasias, vizijas ar dar ką. Manau, jai tik stinga dėmesio. Tikriausiai negalima jos smerkti.

Klausydamasi jo Kotenė stengėsi nuvyti į šalį jai neduodantį ramybės klausimą, kodėl Lindsė nusprendė kreiptis ne į ką nors kitą, o į ją. Dabar Kotenė neabejojo, kad draugę būtina rasti. Negana to, jai ir Terai praverstų psichologo pagalba.

— Liūdna visa tai girdėti, — atsakė Kotenė. — Kai Lindsė prieš savaitę man paskambino, ji sakė, kad Tera mato neįprastus sapnus. Lindsė buvo labai išsigandusi — kad neteks dukros. Man susidarė įspūdis, kad ji puolusi į neviltį.

— Kai rimtai pagalvoji, Lindsės būklė apgailėtina. Daug žmonių siūlosi jai padėti, bet ji atsisako. Neabejoju, kad už poros dienų ji grįš. Jei greitai neparsiras, aš tuo pasidomėsiu. O iki tol aš užsuksiu ir pasižiūrėsiu — gal pavyks sužinoti ką daugiau.

— Ačiū, šerife Madoksai. Tikiuosi, esate teisus ir aš ne be reikalo kvaršinu jums galvą dėl šitų dalykų. Būsiu dėkinga, jei pranešite man ką sužinojęs — net menkiausią smulkmeną.

Kotenė padiktavo jam savo mobiliojo telefono numerį.

— Būtinai pranešiu, — tarė jis ir sukikeno. — Vis dar negaliu patikėti: tikra įžymybė čia, Lorete. Užsukite pas mus šnektelti. Visi labai nudžiugs gavę progą su jumis pasimatyti.

— Užsuksiu, šerife.

Kotenė padėjo ragelį. Viduje jautė tuštumą ir nykumą. Jos draugė akivaizdžiai kentė, bet ji, Kotenė, turbūt niekuo negali jai padėti.

Vis dėlto galvoje kirbėjo ir kita mintis. Gal ji tik pernelyg atsargi? Gal šitaip elgiasi tik todėl, kad yra žinių korespondentė? Viskuo abejoja. Bet juk tik todėl ji ir gavo PŽT vyresniosios žinių korespondentės pareigas.

Ne, ji dar nenuleis rankų. Verčiau bandys pasirausti giliau.

Kotenė nusprendė pirmiausia nuodugniai apieškoti namus tikėdamasi, kad tai, ką ras, padės jai apsispręsti — grįžti namo ar likti ir tirti toliau.

Ji iš koridoriaus įėjo į Teros kambarį. Jei ne motinos paveikslai, jis bemaž nebūtų skyręsis nuo kurios kitos mergaitės miegamojo. Ant vienos sienos lentynų buvo sudėta didelė knygų kolekcija. Kotenė permetė akimis pavadinimus: „Dievo buvimo įrodymas“; „Maldos potyris“; „Taika žemėje“; Bilio Grahamo „Kelionė“; daktaro Veino V. Dajerio „Ketinimo galia“; Grego Breideno „Izaijo efektas“. Neįprasti skaitiniai Teros amžiaus vaikui.

Ant kitos lentynos, matyt, gulėjo Teros mokyklinės knygos. Braukdama per jas pirštais Kotenė prisiminė Lindsės skambutį.

Dėl to, kas esi, Kotene. Per tuos metus laikraščiuose skaičiau tiek daug apie tuos su religija susijusius dalykus, kuriais domėjaisi ir su kuriais buvai susidūrusi. Tu vienintelė gali suprasti.

Kotenė giliai įkvėpė. Ji toliau apžiūrinėjo namus: rausėsi sandėliukuose ir pakampėse, stalčiuose ir spintelėse. Virtuvėje po stalu ji rado krūvą mokytojams skirtų vadovų, aiškinančių tekstus, kuriuos Kotenė matė Teros kambaryje. Be to, čia gulėjo aplankai su etiketėmis „matematika“, „skaitymas“ ir „rašymas“. Lindsė mokė dukrą namuose. Kodėl ji taip darė, užuot leidusi mergaitę į mokyklą?

Kotenė ėmė vėduotis tuščiu aplanku. Nors prasidėjo ruduo ir oras vėso, diena buvo neįprastai šilta. Kadangi langai buvo uždaryti ir dar uždangstyti, ji tiesiog duso. Ką jau kalbėti apie tą pūvančių šiukšlių dvoką.

Kotenei atrodė, kad sienos ima ją gniuždyti. Ko gero, panašiai sausakimšame lifte turi jaustis klaustrofobijos kamuojamas žmogus. Ji grįžo į svetainę, nutraukė antklodę nuo priekinio lango ir jį pravėrė. Tada atšovė lauko durų skląstį ir iki galo jas atidarė. Į vidų papūtė gaivus vėjelis. Kotenė išėjo į verandą. Sugirgždėjo durys su tinklu nuo uodų. Saulė išsklaidė šleikštulį keliančią namo tamsą. Kotenė leidosi užliejama tyrų jos spindulių.

Kai galvoje prašviesėjo, Kotenė nuėjo į Lindsės miegamąjį ir ėmė naršyti stalčius bei spintą. O čia siautė netvarka. Kotenei susidarė įspūdis, kad namuose dar prieš ją kažkas kažko ieškojo. Gal dar kas nors bandė išsiaiškinti, kur išvyko Lindsė su Tera.

Kotenės dėmesį patraukė įrėminta nuotrauka ant tualetinio stalelio. Kai paėmė ją į rankas, nusmelkė jausmas, kad vaizdas kažkur jau matytas — kad patiria deja vu.

Kotenė pirštu palietė veidą nuotraukoje — mažos mergaitės, ant pečių krintančiais lengvais it pūkas plaukais. Ji šypsojosi prieš objektyvą žiūrėdama vaiskiomis, didelėmis, žydromis kaip motinos akimis. Prie skruosto ji glaudė margą kačiuką ir, matyt, mėgavosi jo kailiuko švelnumu. Iš pažiūros mergaitė buvo septynerių ar aštuonerių metų. Tikriausiai neseniai daryta Teros fotografija, nusprendė Kotenė.