Линн Шоулз - Hado projektas

VĖJASTRIUKĖ

— Pone Olsenai, — tarė seržantas Kariljas, — šiuo metu jūsų sūnaus ieško daugiau kaip šešios dešimtys apsaugininkų. Malonėkite atsisėsti laukiamajame. Aš jums pranešiu, kai tik jis bus rastas.

— Ačiū, — stodamasis atsakė Alanas. Jis jau norėjo pasakoti pareigūnui apie Devino... gabumus, bet nusprendė, jog policininkams nėra reikalo tai žinoti, kad rastų berniuką. Jei reikės, smulkiai apie juos papasakos vėliau. Bet veikiausiai to visai neprireiks.

Alanas sėdėjo nedideliame policijos poskyrio laukiamajame ir žiūrėjo, kaip pareigūnas už stiklo pertvaros kalbasi su piniginės pasigedusiu žmogumi. Fone be perstojo griaudėjo prislopintas žiūrovų riaumojimas.

Devinas buvo jo vienturtis. Alanas neteko žmonos prieš šešerius metus. Ji ėjo į vaikų darželį parsivesti jų sūnaus ir ją partrenkė girtas vairuotojas, nesustojęs prie ženklo „Stop“. Nuo tada berniukas Alanui buvo visas gyvenimas. Jei šiandien Devinui kas nors nutiko, jis niekados to sau neatleis.

Durys atsidarė ir policininkas pro Alaną nusivedė paauglį į gretimą kambarį. Vaikino marškiniai buvo kruvini. Susimušė, pamanė Alanas.

Šešiasdešimt pareigūnų ieško Devino — vadinasi, turės greitai ji rasti. Nors „Dolphins“ stadionas buvo milžiniškas, jis buvo aptvertas, o išėjimai kontroliuojami. Ilgai jis neklaidžios.

Bet buvo ir kita galimybė — Alanas vis stūmė ją į savo minčių šešėlį.

O jeigu kažkas pagrobė Deviną?

— Pone Olsenai!

Alanas pakėlė akis ir tarpduryje pamatė vyrą su tamsiai žaliais golfo marškinėliais ir ilgomis laisvomis kelnėmis. Prie diržo buvo pritvirtintas auksinis ženklelis ir dėklas su nedideliu automatiniu pistoletu.

Alanas atsistojo.

— Radote Deviną?

— Aš esu leitenantas Martinesas iš Majamio-Deido policijos.

Alanas paspaudė jam ranką.

— Kaip mano sūnus?

— Pone, prašom eiti su manim.

Eidamas su detektyvu į lauką Alanas juto, kaip susitraukia skrandis — lyg kas būtų perrišęs jį mazgu. Už dvidešimties žingsnių jie įėjo į liftą. Alanas pajuto liftą smunkant žemyn kaip ir tą mazgą jam ant skrandžio. Kai durys atsidarė, Alanas pamatė esąs po stadionu.

Martinesas nusivedė jį gerai apšviestu koridoriumi prie durų su užrašu „Pašaliniams įeiti draudžiama“. Detektyvas įkišo kortelę į elektroninę spyną, durys spragtelėjo ir atsidarė. Paskui Martinesas atidarė kitas duris ir rankos mostu paragino Alaną užeiti į kažkokį tamsų kambarį.

Durims užsidarius Alanas pamatė, kad juodu atsidūrė vaizdo stebėjimo centre. Tolimąją sieną dengė gal keturiasdešimt ekranų. Visi rodė gyvą vaizdą, perduodamą kamerų, įtaisytų įvairiose stadiono vietose.

Prie ilgo stalo priešais ekranus sėdėjo trys pareigūnai. Martinesas atsivedė Alaną prie vieno iš sėdinčių pareigūnų ir sustojo jam už nugaros.

— Pone Olsenai, prašom pažiūrėti į trisdešimt trečią ekraną, — tarė detektyvas. Jis patapšnojo per petį pareigūnui prie stalo ir tarė: — Prašom dar kartą parodyti man tą įrašą.

Netrukus Alanas apstulbęs spoksojo ekrane į patį save, atsišliejusį sienos ir žiūrintį į plaukiančią pro šalį aistruolių minią. Jis pamatė, kaip pasisuka ir ima kalbėtis su priėjusiu ir šalia atsistojusiu barzdotu vyru, vilkinčiu raudona vėjastriuke.

Jiedviem besikalbant vyras suėmė Alaną už rankos. Alanas prisiminė, kad vyrukas žėrė nuobodžią Majamio „Dolphins“ komandos rungtynių statistiką nuo pat klubo įkūrimo. Dabar, kai apie tai pagalvojo, Alanas suprato, kad vyrukas iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti Alano dėmesį.

Tą akimirką sėdintis pareigūnas sustabdė vaizdą; skaičiai jo apačioje rodė kadro numerį.

— O dabar pažiūrėkite į trisdešimt ketvirtą ekraną, pone Olsenai, — tarė Martinesas. — Stebėkite kairę pusę.

Alanas pamatė vyrų tualeto duris.

— Čia mano supus! Čia Devinas! — jis parodė į ekraną.

Devinas Olsenas išėjo iš tualeto ir pasuko į kairę. Tą akimirką pareigūnas sustabdė vaizdą. Skaičiai po juo buvo tokie pat, kaip trisdešimt trečiam ekrane sustabdyto kadro.

— O dabar paleiskit abu įrašus vienu metu, — paprašė Martinesas.

Įraše Devinas nuėjo tolyn nuo tualeto ir susiliejo su minia. Jam vos ne ant kulnų lipo du iš pažiūros kiek vyresni berniukai. Paskui visi trys dingo iš kadro. Beveik tą pačią akimirką vyras šalia Alano gretimame ekrane pasisuko, nuėjo į šalį ir taip pat dingo aistruolių sraute.

— Nesuprantu, — kreipėsi į Martinesą Alanas. — Kur mano sūnus? Kur jis nuėjo?

— Atleiskite, pone Olsenai, bet mes manome, kad jis išėjo iš stadiono su dviem kitais berniukais.

Alanas žengtelėjo atatupstas.

— Tai neįmanoma. Jis niekados nebūtų...

— Pone Olsenai, — modamas ranka tarė detektyvas, — prašom pažiūrėti į keturioliktą ekraną.

Alanas iš lėto pasuko galvą į tą pusę, kur rodė Martinesas. Priėjo arčiau ir įsispitrijo į ekraną, pažymėtą keturioliktu numeriu. Jis rodė automobilių aikštelę kažkur priešais stadioną.

Sukantis įrašui Alanas ko nepaspringo seilėmis negalėdamas patikėti tuo, ką mato. Jį apėmė šleikštulys, kai jis aiškiai pamatė sūnų su vaizdo žaidimu rankoje žingsniuojantį su dviem berniukais, nusekusiais jam iš paskos, kai išėjo iš tualeto. Keliais žingsniais atsilikęs pėdino barzdotas vyras su raudona vėjastriuke.

SUNKVEŽIMIŲ AIKŠTELĖ

Tankiai alsuodama Tera blaškėsi ir tirtėjo per miegus.

Lindsė susirangė už dukros ir ją apkabino.

— Nurimk, mažute. Viskas gerai, viskas gerai, — šnabždėjo glostydama Terai plaukus.

Netrukus mergaitė vėl užmigo ir ėmė kvėpuoti lėtai, ritmingai. Bet Lindsė toliau gulėjo plačiai atmerktomis akimis ir žiūrėjo pro užpakalinį dodžo furgono langą. Iš pradžių užlenkiama sėdynė atrodė patogi, bet kelias valandas išbuvus šaltoje, ankštoje erdvėje, jai ėmė gelti visą kūną, o galūnės užtirpo, paskaudo.

Lindsė užtiesė Terai lovą turinčias atstoti sėdynes senu miegmaišiu, kad būtų šilčiau, užklojo vatine antklode su vestuvinių žiedų raštu. Stebuklas, kad mergaitei apskritai pavyko užmigti: akinamai švietė sunkvežimių aikštelės ženklai, be perstojo riaumojo galingi dyzeliniai tamsoje įvažiuojančių ir išvažiuojančių sunkvežimių varikliai. Bet čia apsistoti buvo pigiau negu motelyje. Kai baigsis pinigai jos kuklioje taupomojoje sąskaitoje, jiedvi liks be skatiko.

Kas jas iki to privedė?

Viskas prasidėjo prieš dvi savaites, kai Tera su Lindsė nuėjo į parduotuvę pirkti maisto. Staiga dukra paleido iš rankų maišelį su vaisiais ir aiktelėjo.

— Vienas iš jų čia, mama, — pakėlusi akis į motiną tarė Tera. — Jis atėjo čia manęs pasiimti.

Ašaros ištryško iš žydrų jos akių ir riedėdamos skruostais paliko žvilgančius rėžius.

— Aš nenoriu eiti.

Lindsė ją apkabino.

— Niekur tu neisi, mažute. Tavęs niekas niekada neatims iš manęs. Niekuomet.

Lindsė ėmė siūbuoti pirmyn atgal taip smarkiai prisispaudusi dukrą, kad juto, kaip plaka abiejų širdys.

Ramindama dukrą Lindsė pastebėjo vyrą tarpueilio gale. Jis buvo aukštas, liesas, su kupeta baltų it sniegas plaukų. Atrodė, kad vyriškis jas stebi. Pamatęs įdėmų Lindsės žvilgsnį nusigręžė ir nuėjo.

Lindsė seniai sužinojo, kad Tera mato tai, ko nemato kiti, ir pasižymi stebėtina nuojauta. Kai Tera buvo dar visai maža, Lindsei ir jos vyrui tai kėlė šypseną. Beveik juokino. Kartais Tera pasakydavo motinai, kad kačiukai už durų laukia, kada juos pašers. Durys būdavo uždarytos, bet kai Lindsė nueidavo pasižiūrėti, Rainis ir Pūkis išties ten atsitūpę laukdavo pietų. Arba Tera prieidavo prie telefono vos kelios sekundės prieš jam suskambant — be to, daug sykių pranešė, kas skambina dar nepakėlus ragelio. O nuo tada, kai išmoko sudėlioti sakinius, ėmė kalbėti apie dangų ir kaip vienąkart iš jo pažvelgusi į žemę ji tėvais pasirinko Lindsę ir Nylą.