Линн Шоулз - Hado projektas

Benui iš dešinės pasigirdo tylutėlis trekštelėjimas. Jis sustingo, širdis suplakė tankiau. Iš lėto pasuko galvą ir pažvelgė į akis elnei, stovinčiai vos už trejeto metrų. Jam dingtelėjo, kokį elnią tąsyk matė automobilio žibintų šviesoje. Benas slapstėsi Ozarko kalnuose jau tris mėnesius, bet jo nervai vis dar buvo įtempti. Kai išdrįso anksti rytais išeiti pasivaikščioti iš savo nuokampios trobelės, tikėjosi, kad nustos dairęsis per petį. Kita vertus, kodėl kas nors turėtų jo ieškoti? Juk oficialiai jis miręs ir palaidotas.

Matyt, pajutusi, kad tas plikas stambus vyras jai nepavojingas, elnė apsisuko ir grįžo į brūzgynus. Jos kailis susiliejo su mišku, ir ji pranyko.

Šešėlis miške. Kaip ir aš, pamanė Benas.

Jis paslapčiomis susitarė pirkti trobelę ir daugiau kaip trisdešimt hektarų žemės aplinkui keli mėnesiai prieš paskelbiant federalinį kaltinamąjį aktą. Visada apsimoka planuoti iš anksto .

Maždaug tuo metu viskas ėmė griūti. Pasak jo partnerio, „nukrito vežimo ratai“ — žlugo „Neprilygstama sveikatos apsauga“, devyniasdešimt septynių pelno siekiančių ligoninių ir globos įstaigų tinklas visoje šalyje. Paskelbę bankroto procedūrą tyrėjai išsiaiškino, kad Rėjus su partneriu nuslėpė daugiau negu milijardo dolerių skolą ir negautų pelnų. Tūkstančiai jų darbuotojų neteko darbo, o kur kas daugiau — viso gyvenimo santaupų. Beno draugas buvo nuteistas keturiasdešimt metų kalėti už daugybę sukčiavimo ir nusikalstamų susitarimų atvejų. Benui grėsė tas pats nuosprendis, bet jis spėjo „mirti“ nuo įsisenėjusios vainikinių arterijų ligos. Jis iš tikrųjų sirgo širdies liga, ir dabar vaistus jam Beno Džeksono pavarde siuntė viena Tichuanos vaistinė. Ta pati pavardė buvo jo vairuotojo pažymėjime bei džipo ir trobelės nuosavybės dokumentuose. Tiesiog nuostabu, ką galėjai nupirkti už pinigus — net įtarimų nekeliantį mirties liudijimą (savo paties gydymo įstaigoje tokį be didelio vargo tau galėjo išrašyti gydytojas, kuriam mokėjai atlyginimą). Paskui, aišku, „numirėlis“ buvo nedelsiant kremuotas. Benas dažnai spėliodavo, ko iš tikrųjų įdėta į urną, kur turėjo būti jo pelenai. Benas prisiminė tėvą mėgdavus sakyti: „Kiekvienas žmogus turi savo kainą.“ Vargu ar galėjai su tuo ginčytis.

Pirmą mėnesį praleidęs vienui vienas Benas rytais ėmė eiti pasivaikščioti. Per daugybę atostogų su šeima Aspene ir Sent Morice jis pamilo kalnus ir miškus. Benas ir žmona, su kuria pragyveno trisdešimt metų, mėgo pėsčiųjų žygius ir nakvynes palapinėje. Jai čia patiktų — jei tik žinotų, kad jis gyvas. Jis gailėjosi, kad ji to nežino, bet užtat jei jį kada nors sučiuptų, jos niekas negalėtų apkaltinti buvus jo bendrininke.

Beno trobelė buvo erdvi ir patogi. Jis turėjo elektrą, vandentiekį, televizorių su palydovine antena, naują džipą pastogėje prie namo ir krūvą pinigų, paslėptų rūsyje stovinčiame vandens šildytuve. Tiesą sakant, šildytuvai buvo du — vienas naujutėlaitis ir nedarantis jokios žalos aplinkai, kitas — senas ir surūdijęs lyg kokia per vėlai šovusi mintis nugrūstas į artimiausią kampą. Benas pasakė santechnikui, kad nereikia jo išmesti — girdi, ketinąs paversti jį dekoratyviniu vazonu gėlėms. Dabar jame gulėjo du milijonai dolerių įvairiomis kupiūromis.

Tiek pinigų jis išleido vien savo namų Palm Biče svetainės baldams , pamanė Benas ir sukikeno gręždamasis nuo ramutėlio Stoun Kryko ežero ir pasukdamas atgal. Priekrantės šlaitas leidosi į akmenuotą griovą. Jis prisiminė kartą jau ėjęs šiuo taku. Keli šimtai metrų nuo kito griovos šlaito miške atsivėrė maloni akiai pieva, nusėta žydinčių laukinių gėlių ir rudens nuauksintų aukštų žolių. Senas miškavežių gruntkelis pievos pakraštyje vedė pro jo valdų galą. Nuo ten ranka galėjai pasiekti rytinę premiją — puodelį šviežios kavos ir plaktą kiaušinienę.

Šešėlis miške.

Vos pakilęs į kitą griovos šlaitą Benas išgirdo besiartinantį automobilį — retas įvykis taip giliai miške.

Miškavežių keliu atriedėjo baltas furgonas. Staiga jis sustojo. Atsidarė vairuotojo durelės ir ant žemės iššoko barzdotas vyras su raudona vėjastriuke.

— Baigi mane užknisti! — sušuko jis atitraukdamas stumdomąsias šonines duris.

Benas pasislėpė už storo klevo kamieno ir žiūrėjo, kaip vyras pagriebia nuo furgono grindų mažą berniuką, ištempia lauk ir numeta į šalikelę. Berniukui buvo užrištos skys, o rankos supančiotos už nugaros.

— Kelkis, kad tave kur velnias! — įsakė vyras ir patraukęs pastatė berniuką ant kojų.

Benui knietėjo prieiti prie vyro ir paklausti, ką jis, po velnių, išdarinėja. Benas buvo padaręs vadinamąjį inteligentišką nusikaltimą, bet tai nereiškė, kad jis neturi sąžinės. Vis dėlto jis nenorėjo veltis ir rizikuoti netekti savo anonimiškumo. Jam neliko nieko kita, kaip žiūrėti. Po paraliais! — pamanė jis. — Kokiu žmogum jis tapo?!

Vairuotojas atrišo vaikui rankas ir pastūmė prie furgono galo.

— Siusink greičiau — per tave jau ir taip vėluojam.

Akių berniukui jis neatrišo.

Benas pajuto palengvėjimą, bet dėl jo pačiam pasidarė nesmagu. Vyras buvo įpykęs, bet vaiko jis neskriaus. Bent jau dabar.

Berniukas šiaip ne taip sugrabaliojo užtrauktuką ir nusišlapino. Vos tik baigė ir vėl užsisegė džinsus, vyras vėl surišo jam rankas už nugaros. Tada privedė berniuką prie furgono šono, įgrūdo į vidų ir užtrenkė duris. Atsisėdęs ant vairuotojo sėdynės, barzdočius uždarė dureles, įjungė pavarą ir nuvažiavo toliau.

Benas išėjo iš už medžio ir nukiūtino per pievą į tą vietą, kur buvo sustojęs furgonas. Jo garsą dabar užgožė gelstančius lapus šiurenantis vėjas.

Šiuo keliuku retai kas važiuodavo, tad furgono palikti padangų pėdsakai vieninteliai buvo pastebimi. Benas žvilgtelėjo į juodą dėmę ant žemės, kur nusišlapino berniukas. Kas čia per velniava?! Pagrobimas? Rupūs miltai , kodėl jis turėjo tapti liudytoju?! Krūtinę sugniaužė baisi gėda. Benai Rėjau, aš tavęs nebepažįstu.

Benas prispaudė dešinės rankos pirštų galiukus prie miego arterijos ir pajuto, kaip neritmingai plaka širdis. Jis neleido sau galvoti apie tai, kas ką tik nutiko. Jis turi grįžti į trobelę — ten jausis saugus.

Benas kelis kartus giliai įkvėpė stengdamasis atsipalaiduoti. Po kelių akimirkų nurimo ir buvo pasirengęs eiti namo. Jam dabar mažiausiai reikėjo su kuo nors susidurti.

Atsikėlęs į trobelę jis pirmiausia nusiskuto galvą, nusikirpo ūsus ir barzdelę, ėmė nešioti akinius storais rėmeliais. Kalbėdamas net ėmė mėgdžioti pietietišką tartį motinos, gyvenusios Virdžinijos valstijoje. Jam būtinai reikėjo neišsiskirti iš vietinių. Bet nereikėjo patyrusio seklio — keletas įžvalgių klausimų apie ankstesnį jo gyvenimą, ir būtų kilę įtarimų. Jis sugalvojo savo gyvenimo istoriją ir dažnai ją mintyse kartodavo, bet jeigu jį būtų prispaudę, jis tikrai būtų išsidavęs. Visi vietiniai žinojo, kad jis išėjęs į pensiją vadovaujantis banko darbuotojas iš Atlantos. Vis dėlto jeigu nenorėjo visą likusį gyvenimą praleisti kalėjime, negalėjo sau leisti bendrauti su valdžios atstovais ar bet kokiu žmogumi, norinčiu daugiau apie jį sužinoti. Taigi negalėjo būti nė kalbos, kad jis praneš tai, ką prieš kelias minutes matė sename miškavežių keliuke.

Benas pasimasažavo kaklą, tada apsidairė. Jam dingtelėjo mintis, kur veda keliukas — niekada juo nevažiavo. Bala nematė.

Furgonas su berniuku jau buvo pradingęs.