Линн Шоулз - Hado projektas

Apsidairęs jis perėjo per keliuką ir įžengė į mišką.

Kaip šešėlis miške.

BUDRUMAS

— Sveika atvykusi, sese Stoun, — ištiesdamas ranką tarė pastorius Albrechtas. — Visagalis labai patenkintas, kad tokia iškili Loreto dukra atvažiavo ir aplankė Jo šventus namus.

— Ačiū, pastoriau, — Kotenė paspaudė jam ranką. Jie stovėjo senoje plytinėje Prisikėlusio Išganytojo bažnyčioje. — Prašom susipažinti su mano draugu Džonu Taileriu. Mudu kadaise gyvenome kaimynystėje šalies rytuose.

— Labai malonu susipažinti, broli Taileri, — tarė Albrechtas. — Turiu pasakyti, kad jūs man atrodote kažkur matytas.

— Mano veidas toks, pastoriau Albrechtai. Jis — mano gyvenimo prakeiksmas.

— Pažįstu žmonių, kuriems tenka nešti tikrai sunkesnį kryžių, — Albrechtas pamojo į priekinių klauptų eilę. — Prašom atsisėsti ir pasakyti man, kuo galiu padėti.

Kotenė mėgavosi senos bažnyčios kvapais — sunkiu tamsių vyšnios medžio plokščių, saldžiu pusiau sudegusių žvakių ir aromatingu šviežiai priskintų gėlių, pridėtų aplink altorių. Pro vitražinius stiklus prasiskverbusi švelnių spalvų vaivorykštė gulė ant klauptų permatomu šydu. Kotenei ir Džonui sėdantis sugirgždėjo senas medis. Nors Kotenė niekad nebuvo bažnyčios viduje, ji prisimindavo pro mokyklinio autobuso langą žiūrėdavusi į ją užlietą ankstyvo ryto ūkanos.

— Norėčiau pasikalbėti su jumis apie Lindsę ir Terą Džordan, — tarė ji. — Neseniai aš...

— Kaip gyvena šios dvi Dievo seserys? — paklausė Albrechtas. Jis liko stovėti, tarsi būtų rengęsis pasakyti dar vieną pamokslą.

— Mes kaip tik dėl jų. Neseniai sulaukiau Lindsės skambučio. Ji sakė, kad jai neramu dėl dukros saugumo. Ji paprašė manęs atvažiuoti į Loretą ir padėti išsklaidyti jos įtarimus. Kai aš...

— Tiesą sakant, — pertarė ją Albrechtas, — neseniai įvyko nemalonus incidentas. Jis galėjo sutrikdyti Lindsę. Nuoširdžiai tikiuosi, kad taip nenutiko. Žinot, jis įvyko kaip tik ten, kur jūs sėdite.

— Gal papasakotumėt mums, kas atsitiko? — paprašė Kotenė.

— Mielai, sese Stoun.

Albrechtas plačiai praskėtė rankas. Kotenė neabejojo, kad šį gestą jis repetavo prieš veidrodį tūkstantį kartų.

— Gal girdėjote — šioje parapijoje aš nedaug laiko, mane neseniai perkėlė iš kitur. Tą sekmadienį aš vos antrą kartą laikiau pamaldas, kai Lindsė su savo gražuole dukra įėjo į bažnyčią ir atsisėdo štai čia, — jis parodė į Kotenę ir Džoną. — Aš zakristijoje buvau bebaigiąs ruoštis pamaldoms, prasidedančioms pusę vienuoliktos. Kai mūsų mažas, bet pasišventęs choras užtraukė pirmą giesmę, aš priėjau prie altoriaus vadovauti dainuojantiems parapijiečiams. Prisimenu, kad žiūrėjau į sėdinčiuosius pirmoje eilėje. Tada jaunoji panelė pamatė mano širdingą žvilgsnį. Staiga ji suklykė taip, kad kraujas stingo gyslose — šiurpesnio riksmo kaip gyvas neturėjau nelaimės girdėti. Turiu jums pasakyti, atrodė, lyg jis sklistų iš pačių pragaro gelmių.

— O kaip reagavo Lindsė? — paklausė Kotenė. Šalia Albrechto ji jautėsi vis nesmagiau. Ji prisiminė, kad motina tokius vadindavo prekiautojais pernykščiu sniegu.

— Na, motina, aišku, bandė nuraminti mergaitę, bet nepavyko, ir netrukus ji puolė į isteriją. Buvo neįmanoma jos numaldyti. Dviem stambiems parapijiečiams teko tempte ją ištempti iš bažnyčios. Visus liudytojus šis įvykis be galo sutrikdė ir pribloškė.

— Kodėl, jūsų manymu, taip atsitiko? — paklausė Kotenė.

— Visiškai nenumanau, sese Stoun. Net dabar viską prisimindamas aš drebu.

— Ar buvo kitų panašių pykčio proveržių? Teros ar dar kieno?

— Ne. Nieko panašaus nebuvo. Užtikrinu jus, kad šis atvejis buvo vienintelis. Mums visiems galva neišneša, kas galėjo išprovokuoti šį incidentą.

— Labai mums padėjote, pastoriau Albrechtai.

Kotenė atsistojo, Džonas pasekė jos pavyzdžiu.

— Ačiū, kad skyrėte mums savo laiko.

— Tiesą sakant, nežinau, kuo jums padėjau — aš tik papasakojau nemalonų tai vargšei mergaitei įvykį. Bandžiau susisiekti su Lindse ir paklausti, ar negalėčiau padėti jai ir jos dukrai. Palikau atsakiklyje žinučių, bet ji neatsakė į mano skambučius.

— Matyt, jos išvyko iš šių kraštų, — atsakė Kotenė. — Gal jūs numanot, dėl kokios priežasties jos nusprendė palikti šį miestelį?

Albrechtas papurtė galvą.

— Deja, ne — nebent iš gėdos. Gaila, bet visas miestelis vien tik apie Teros priepuolį ir tekalbėjo. Vis dėlto viliuosi, jog Lindsė ras kas padeda tai vargšelei, kad ir kur jos būtų.

— Dar kartą ačiū, — tarė Kotenė spausdama Albrechtui ranką, apsisuko ir nuėjo prie durų.

Džonui nusekus jai pavymui pastorius tarė:

— Esate labai nešnekus žmogus, broli Taileri. Bet aš manau, kad jūsų galvoje siaučia tikra minčių audra. Ar galiu užduoti jums asmeninio pobūdžio klausimą?

Džonas atsigręžė į dvasininką.

— Žinoma.

— Ar tikite velnią?

Kotenė pamatė, kaip surūstėja Džono veidas, kaip patamsėja jo akys. Visas jo kūnas įsitempė.

— Taip, — tyliai atsakė jis, — tikiu.

— Gerai. Prisiminkite Petro žodžius: „Visada būkite budrūs“.

— Ačiū už šį patarimą, pastoriau Albrechtai.

Kai juodu su Kotene nulipo Prisikėlusio Išganytojo bažnyčios laiptais ir pasuko prie automobilio, Džonas tarė:

— Jis tiesiog neatsispyrė pagundai parodyti savo kortas.

„KIBERSIS“

Alanas Olsenas stovėjo savo kabinete Majamio centre ir pro langą žiūrėjo į tolumoje telkšančią Biskeino įlanką. Dvidešimčia aukštų žemiau jo pavaldiniai kartu su kitų šalimais įsikūrusių bendrovių darbuotojais vaikštinėjo Biskeino bulvaru ar vešlios žolės kilimu ketindami praleisti pietų pertrauką ir atsipūsti prie vandens. Jam skrandį suspaudė lyg replėmis suvokus, kad jiems visiems tai paprasta diena, o Devinas vis dar neatsirado. Jo nėra jau keturios dienos. Dingo iš „Dolphins“ stadiono automobilių aikštelės, kai tribūnose šaukė septyniasdešimt penki tūkstančiai aistruolių.

Jis atsišliejo viena ranka į lango stiklą. Net darbas nebeišblaškydavo jo minčių.

— Alanai, tu įsitikinęs, kad niekuo negaliu tau padėti? — atsistodama jam už nugaros ir pradėdama masažuoti pečius paklausė Kei Čiang. Porcelianinė oda, juodos migdolų pavidalo akys ilgomis blakstienomis ir ilgi, tiesūs juodi plaukai, šviesoje žvilgantys it oniksas. Ji pradėjo dirbti „KiberSis“ bendrovėje jo padėjėja prieš pusę metų, bet jų santykiai netruko tapti kūniški. Jie mylėdavosi aistringai, beatodairiškai lyg kokie paaugliai ant užpakalinės automobilio sėdynės. Tai buvo pirmas Alano romanas po žmonos mirties. Kei iš Alano nieko nereikalavo ir tikrai nebuvo iš tų, kurios prilimpa prie vyro iš kokių savanaudiškų paskatų. Ji būdavo šalia, kai jam to reikėdavo, nieko neklausinėdavo, ir Alanas pamatė, kad jam vis labiau jos reikia, ypač dabar, kai dingo Devinas. Jai Alanas patikėdavo giliausias mintis ne vien apie darbą, bet ir apie asmeninį gyvenimą.

Kei prisispaudė jam prie nugaros, apsikabino rankomis ir ėmė bučiuoti į petį ir kaklą.

— Norėčiau kuo nors tau padėti, — tarė.

— Tu man padedi.

— Antrą valandą tau posėdis. Prieš kelias minutes skambino — klausė, ar įstengsi. Sakė, jie supras, jei posėdį norėsi atšaukti. Pasakiau, kad paklausiu ir tuoj pat pranešiu.

Alanas išleido ilgą atodūsį.

— Ne, aš pajėgsiu. Gal atitrauks mintis nuo Devino.

Kei pakišo ranką po Alano kostiumo švarku, ilgais raudonais nagais pakasė nugarą ir pasitraukė į šalį.