Линн Шоулз - Hado projektas

— Pranešiu jiems, kad posėdis vyks.

Išgirdęs spragtelint užsidarančias duris Alanas grįžo prie savo rašomojo stalo ir atsisėdo. Stalviršis buvo inkrustuotas užrašu „KiberSis“ ir bendrovės logotipu — žydru žaibu. Jis prisiminė jo spalvą pasirinkęs netrukus po to, kai sužinojo apie Devino ligą. Ak, kad žinia apie tai, kur dabar Devinas, ateitų taip greitai kaip mintis, kas turi būti vaizduojama garsiajame Alano bendrovės ženkle. Šis laukimas — ši nežinia — plėšė jį į gabalus. Jo privačiame pasitarimų kambaryje buvo įsikūrę Majamio-Deido policijos derybų specialistai ir detektyvai. Jei Devinas pagrobtas, jie buvo pasirengę skambučiui dėl išpirkos. Juk Alanas turtingas. Neapsakomai turtingas. Taigi jam ne kartą grasino ir skambino visokie pamišėliai.

Kaip „KiberSis“ steigėjas ir prezidentas, Alanas sukaupė šimtų milijonų dolerių turtą vadovaudamas kuriant greitą kodavimo technologiją valdžios saugumo sistemoms. JAV vyriausybės organizacijos visame pasaulyje naudojo jo programas, pagamintas „KiberSis“ inžinierių. Jo grupės tyrimai naujausios kvantinės techninės įrangos srityje sulig kiekviena diena artino tą metą, kai bus sukurtas pirmas veikiantis superkompiuterio modelis — iki šiol to vis nepavyko padaryti.

Tačiau kol kas niekas nepaskambino, niekas nieko nepareikalavo, o policija neturėjo nieko — jokios informacijos, jokio siūlo galo, už kurio galėtų užsikabinti. Vien neryškų stadiono stebėjimo kameros įrašą, užfiksavusį baltą furgoną, išvažiuojantį su jame sėdinčiu Devinu.

Valstijoje buvo paskelbtas geltonasis grėsmės lygis. Alanui teko priversti valdžią to griebtis. Dėl to jam teko paskambinti draugams, dirbantiems vyriausybėje. Žmogus, išrinktas į Atstovų Rūmus nuo Floridos valstijos, buvo Alano kaimynas. Jis padėjo paspausti teisėsaugos pareigūnus, kad šie paskelbtų geltonąjį lygį. Pareigūnai dvejojo, nes tvirtino, kad Devinas iš pažiūros išėjo iš stadiono savo noru. Vaizdo įraše nebuvo matyti, kad jis buvo pagrobtas ar kad jam būtų buvę grasinta. Devinas žaidė su vaizdo žaidimu ir atrodė, kad išeina su dviem vyresniais berniukais nesiginčydamas ir nesipriešindamas.

Nesąmonė!

Taip, Devinas buvo... kitoks. Jam diagnozavo ypatingą, itin retą autizmo formą. Ja sergantis žmogus įgyja įspūdingų gebėjimų. Devinas galėjo žodžiu išberti ar užrašyti sudėtingas matematikos lygtis, net užimančias šimtus puslapių. Jis galėjo išvardyti visų JAV miestų telefonų ir pašto kodus. Jis lengvai nurodydavo daugelio klasikinės muzikos kūrinių pavadinimus pasiklausęs vos kelių taktų, be to, pasakydavo, kada kūrinys parašytas, kada ir kur gimė ir mirė kompozitorius. Sulaukęs septynerių jis jau buvo perskaitęs per keturis tūkstančius knygų ir galėjo atmintinai papasakoti, kas rašoma kiekviename jų puslapyje. Jo gydytojai vadino jį autistu-eruditu. Alanas tiesiog sakydavo, kad jo sūnaus gebėjimai — didžiulė Dievo dovana.

Devinas gyveno su nepaprastais gebėjimais ir negalia. Jis neįstengė keistis, sunkiai išsakydavo savo poreikius ir nebijojo pavojų. Bet vienas ryškiausių jo autizmo požymių buvo tas, kad jis beveik nebendravo su aplinkiniais. Dar kūdikis būdamas jis įsitempdavo, jei kas nors paimdavo jį ant rankų. Devinas nieku gyvu nebūtų išėjęs iš stadiono su nepažįstamu žmogumi. Jam tai būtų buvę neįmanoma.

Alanas žvilgtelėjo iš savo kabineto mansardoje į gretimo kambario duris. Už jų buvo Devino žaidimų kambarys su nedideliu rašomuoju stalu tolimajame kampe. Alanas pats įrengė jį sūnui, kad šis galėtų po pamokų ateiti ir praleisti popietę. Devinui labai patiko vaizdo žaidimai, tad Alanas liepė įrengti jo mėgstamiausius „KiberSis“ pagrindiniame serveryje, o ant berniuko stalo pajungti mikrokompiuterį. Net dabar jis lengvai įsivaizdavo sūnų, sėdintį priešais ekraną ir ištisas valandas įnikusį į savo mėgstamiausius — karinius — žaidimus. Devinas net įprašė tėvą parodyti jam, kaip prieiti prie žaidimų pagrindo — kodų logaritmų — ir juos peržiūrėti. Vyresniųjų „KiberSis“ inžinierių nuostabai, berniukas galėjo atmintinai išberti bet kurią kodų dalį.

Devinas buvo ypatingas, mylimas, bet dabar jis buvo dingęs.

Alanas dar kartą priėjo prie lango. Turistinis laivas plaukė vadinamuoju Vyriausybės kanalu, vedančiu iš Atlanto į Majamio uostą. Pietų Floridos saulėje mirguliavo automobiliai, važiuojantys Makartūro estakada. Dantytu gūbriu horizonte kilo aukštybiniai Majami Bičo pastatai.

Gyvenimas tęsėsi.

Alanas viduje virte virė. Visa, ko jis norėjo — kad Devinas gyventų normaliai. Jį siutino autisto-erudito etiketė ir tai, kad sūnus visiems iškart asocijuodavosi su „Lietaus žmogaus“ veikėju.

Sūnui buvo lipdoma ir kita etiketė, kurios Alanas nusprendė neminėti policijai. Ji pakišo mintį, kokios spalvos turi būti žaibas bendrovės logotipe.

Indigas.

STEBUKLŲ KARALYSTĖ

Pro užuolaidėlių plyšius prasiskverbusi šviesa nupiešė kopėčias ant furgono lango. Lindsei atrodė, kad užmigo ką tik. Visą naktį riaumojo į aikštelę įvažiuojančių ir iš jos išvažiuojančių aštuoniolikos ratų sunkvežimių varikliai. Švintant jų gerokai padaugėjo — milžiniškos mašinos leidosi į kelią.

Lindsė atsisėdo ir ėmė sukti galvą ratais, kad atsipalaiduotų įsitempę kaklo raumenys. Kai jiedvi išvažiavo iš Loreto, ji gerai nežinojo, kur jos keliaus — tik kad jos turi išvykti ir nebegrįžti. Bet kažkuriuo visą naktį trukusios kelionės metu ji nusprendė, kur Terai gali būti saugiausia. Lindsė prisiminė seną posakį: jei nori ką nors paslėpti — padėk matomiausioje vietoje. Taigi ji nusprendė nusivežti Terą ten, kur ją sups tūkstančiai vaikų.

— Kelkis, miegale, — tarė Lindsė nubraukdama plaukus Terai nuo veido. — Vėl leisimės į kelią. Turiu tau staigmeną.

— Kokią? — tyliai paklausė mieguista Tera.

— Pamatysi.

— Skauda gerklę, — sėsdamasi pasiskundė Tera.

Lindsė prispaudė delną jai prie kaktos. Šilta. Velnias — Tera karščiuoja! Lindsė čiupo rankinę ir pasiraususi rado buteliuką tailenolio. Iškratė tabletę sau ant delno, paėmė iš laikiklio pusiau nugertą butelį vandens.

— Na, tinginio panti, išgerk. Paskui išsimaudysim po dušu ir pasijusi geriau.

Aikštelės aptarnavimo centre Lindsė nusipirko tualeto reikmenų, kuriuos pamiršo įsidėti skubėdama išvažiuoti iš namų. Sumokėjo du dolerius už dušą ir gavo rankšluostį.

— Ar galėtumėt duoti antrą dukrai? — paklausė ji tarnautojos.

— Jūs sumokėjot už vieną žmogų.

— Būkit gera, — paprašė Lindsė.

Tarnautoja įdėmiai ją nužvelgė, bet antrą rankšluostį davė.

— Ačiū.

Dušų kabinos buvo atskirtos, kiekviena turėjo sausą kampelį persirengti.

— Na, boružėle, — tarė Lindsė, — nusimesk pižamą.

Lindsė sureguliavo vandens temperatūrą ir pirma įėjo į kabiną, Tera — jai iš paskos.

— Visai kaip iškylaujant, ar ne, Tera? — paklausė trinkdamasi plaukus šampūnu. Užsimerkė, kad išsiskalautų. Pro vandens čiurlenimą išgirdo, tarsi kažkas barškintų duris. Lindsė paskubomis nusiplovė šampūną nuo veido stengdamasi įžiūrėti, kas dedasi aplink.

— Tera? — Lindsė ištiesė ranką ir viena ranka šluostydama nuo akių vandenį kita užčiuopė dukrą. Prisimerkusi pro putas, vis dar varvančias į akis, pamatė Terą. Nykščiu ir smiliumi padariusi žiedą, ji pūtė pro jį muilo burbulus.

Rupūs miltai! — pamanė Lindsė. Paranoja gali visai pribaigti žmogų.

— Jautiesi geriau? — pro furgono langą paklausė Lindsė baigdama pilti benziną į baką.