Линн Шоулз - Hado projektas

Kam saugoti apleisto pastato elektros tiekimą tokia brangia spyna? Apimtas smalsumo Benas apsidairė aplink. Atrodė, kad, be spintos, patalpoje nieko daugiau nėra.

Tada pamatė.

Aukštai virš durų, beveik nepastebimas prieblandoje, mažytis raudonas judesio jutiklio šviesos diodas spoksojo į jį lyg šalta kažkokio plėšrūno akis.

PILNATIS

— Ar aš nesuklydau? Senojo mielojo pamokslininko pastaba, kad reikia būti budriems, iš tikrųjų buvo perspėjimas?

Kotenė išvažiavo nuomotu automobiliu iš bažnyčios automobilių aikštelės atgal į Berks Springo kelią. Greitai temo, ir tiršti šešėliai apgobė banguotas Kentukio kalvas. Kotenė įjungė priekinius žibintus.

— Bent jau aš taip supratau, — atsakė Džonas per petį žiūrėdamas į vis sunkiau matomą bažnyčią. — Pirmiausia jis manęs paklausia, ar tikiu velnią, kad nukreiptų mano mintis reikiama linkme, paskui prašneka apie budrumą. Manau, šitaip jis mums pranešė, su kuo kovojame — tarsi tai dar nebūtų aišku. Jis įspėjo mus trauktis.

— Vadinasi, aptikom trūkstamą grandį. Tikriausiai Tera kažkaip suprato, kad Albrechtas atstovauja blogiui. Nežinia, ką ji pamatė, bet tai ją gerokai išgąsdino.

— Jei Albrechtas yra vienas iš nefilimų arba — dar blogiau — iš pirmųjų puolusių angelų, o Tera geba juos pažinti, jiems tikrai reikia, kad ji pranyktų. O tai reiškia, kad jai gresia rimtas pavojus. Mes turime vadovautis prielaida, kad jie jau pradėjo ją medžioti. Turime ją rasti, kol nerado jie.

Kotenė stipriau sugniaužė vairą.

— O jie žino, kad mes stengiamės juos demaskuoti ir kad taip pat ieškosime Lindsės ir Teros. Taigi jie nersis iš kailio, kad mums sukliudytų.

Ji pažiūrėjo į Džoną. Jis atrodė suglumęs ir paskendęs mintyse.

— Kas yra? — paklausė Kotenė. — Ką galvoji?

Džonas sunėrė pirštus ir patekšnojo nykščius vieną į kitą.

— Čia dar ne viskas. Yra tai, ko nematyti plika akimi, tik negaliu aiškiai suprasti kas. Tera, be abejo, unikali mergaitė. Atrodo, ji gali atpažinti nefilimus ir puolusius angelus, bet nepanašu, kad tai ir viskas.

— Ką nori pasakyt?

— Ji — maža mergaitė, auganti kažkokiame užkampyje, taigi vargu ar gali daug jų ten sutikti. Galimas daiktas, su Albrechtu ji susidūrė atsitiktinai. Jinai įsiunta pamačiusi pastorių — na ir kas? Visas miestelis mano, kad mergaitei ne visi namie. Kodėl Tera kelia jiems tokią grėsmę?

— Gal tu teisus. Ko gero, Albrechtas ir yra čia, Lorete, todėl, kad Tera kelia grėsmę.

— Kai Venatori biuras Vašingtone paskambins ir praneš man apie kredito kortelę, tikėkimės, žinosim, nuo ko pradėti.

— Paskambinsiu Tedui ir paprašysiu duoti daugiau laiko šiam reikalui ištirti.

— Kotene, jei tau reikia grįžti į Niujorką, tyrimą čia galiu tęsti aš.

— Suprantu, bet Tedas žino, kad čia asmeninis reikalas. Pirma jam paskambinsiu ir išsiaiškinsiu. — Ji ištiesė ranką į prietaisų skydą ir suabejojo. — Pasižiūrėk, ar nesėdi ant mano mobiliojo. O gal jis nukrito ant grindų.

Džonas pasilenkė į priekį ir apsičiupinėjo po savim, paskui apžiūrėjo tarpą tarp sėdynės ir skydo, paskui patikrino durų kišenėlę.

— Nematau jo.

Kotenė plaštaka perbraukė po savim, paskui abu sėdynės kraštus, galop pasirausė rankinėje.

— Būčiau galėjusi prisiekti, kad palikau jį prietaisų skyde, puodelio laikiklyje.

Džonas dar kartą viską patikrino, šįsyk dar ir dėtuvę.

— Tikriausiai nukrito po tavo ar po mano sėdyne, — tarė ji. — Paieškosiu, kai sustosim.

— Aš kalbu rimtai, kai sakau, kad galiu tęsti tyrimą, — tarė Džonas. — Tau nereikės prašyti laisvadienių.

Kotenė ryžtingai papurtė galvą.

— Ne, ne, ne. Lindsė skambino man ir prašė pagalbos. Be to, ne blogiau už mane žinai, kad šitaip ir turiu elgtis gyvenime — juk tai mano prigimtinė teisė. Pripažįstu: aš negreit su ja susitaikiau, bet daugiau išsižadėti jos negaliu.

— Taip, negreit, — pritarė Džonas. — Nuėjai sunkų kelią.

Jai ėmė peršėti akis nuo pritvinkusių ašarų.

— Tu buvai teigus — pernelyg ilgai viskas buvo ramu. Žinojau, kad galop atsitiks kas nors tokio, tik nežinojau kada. Net ėmiau tikėti, kad viskas baigėsi ir kad galiu pradėti gyventi normaliai. Kad nebebus tų antgamtinių nesąmonių. — Ji pasisuko į Džoną. — Tai nesibaigs niekados, ar ne?

Džonas sukišo iškrikusią Kotenės plaukų sruogą jai už ausies.

— Stenkimės eiti į priekį po vieną žingsnį. Kol kas mes tik spėliojame. Ko gero, neklystame spėliodami, bet jokių konkrečių įrodymų kol kas neturime. Taigi nesvarbu, su kuo turime reikalą — su senu priešininku ar tik lakia depresijos kamuojamos našlės ir jos gabios, bet jaudrios dukros vaizduote — pirmas mūsų tikslas yra rasti Lindsę ir Terą. Sutinki?

Kotenė nenoromis linktelėjo. Jai pavyko sutramdyti ašaras, bet viena kita vis tiek ištryško. Ji nusišluostė akis ir susitvardė.

Verkti jai norėjosi ne iš gailesčio sau, o dėl Lindsės, Teros bei visų draugų ir pažįstamų, kurių iki šiol neteko.

Iš susimąstymo galiausiai pažadino Džonas:

— Nenoriu keisti temos, bet mano pilvas urzgia. Tu neišalkai?

Kotenė suėmė jo delną.

— Ačiū, kad davei man keletą minučių atsigauti ir papliaukšti niekus. Man vis nesidaro lengviau.

— Tau duota nelengva užduotis. Niekas nemano, kad to nesuprasi, ypač aš.

Kotenė spustelėjo jam ranką.

— Sakai, išalkai? Galim grįžti į Lindsės namus ir paieškoti ko nors valgomo, bet spintelėse ne kažin kas likę. Už poros kilometrų nuo čia yra užkandinė. Nori paragauti kaimiško maisto?

— Puikiai sugalvota. — Džonas žiūrėjo pro langą. — Kuo garsėja tavo gimtasis miestelis?

— Tiesą sakant, tuoj važiuosim pro tą užkandinę, — Kotenė mostelėjo į priekį ir dešinę. — O čia keliukas į „Maker‘s Mark“ spirito varyklą. Tokiu metu ji jau bus uždaryta. Joje seniai gaminamas stiprus kentukietiškas burbonas. Vaikystėje man patikdavo rūgėsiu kvapas, kai dviračiu važiuodavau į miestelį. Skurdžiaus kvapų terapija.

— Taigi nedaug trūko, kad nuo mažų dienų būtum tapusi burbono aromatoholike?

— Labai juokinga. Tiesą sakant, dabar labai norėčiau išgert taurelę degtinės „Absolut“ su ledukais. Užkandinėje, ko gero, to negausiu.

— Ar smagu buvo čia vaikystėje?

— Buvo puikių akimirkų. Daug iš jų — su draugėmis, tokiomis kaip Lindsė. Bet mirus tėvui mudviem su mama buvo nelengva. Kai netekome ūkio, ją ėmė kamuoti depresija. Mes išsikraustėme į Leksingtoną ir ji nuėjo dirbti į vietos tekstilės fabriką. Kai baigiau Kentukio universitetą, išvažiavau ir nė nemaniau grįžti.

Kotenė įsuko į „Auksinio iešmo“ užkandinės aikštelę.

— Aplinka čia ne itin jauki, — tarė ji, — bet maistas geras.

Prieš eidama į užkandinę Kotenė dar kartą paieškojo automobilyje savo mobiliojo.

— Gal palikai jį Lindsės name, — spėjo Džonas.

— Ne. Prieš mums einant į bažnyčią pasižiūrėjau, ar nėra žinučių arba praleistų skambučių. Įdėjau jį į gėrimų laikiklį, pritvirtintą prie prietaisų skydo. — Ji atsiduso. — Puikumėlis!

Kotenė uždarė dureles, ir juodu pasuko prie įėjimo į užkandinę.

Jie įsitaisė kabinoje. Viniplastu dengtos sėdynės buvo garstyčių geltonio kaip olandiški guldenai, stalai mediniai, padengti gero centimetro storio poliuretanu. Keturiose vietose buvo nejudamai pritvirtinti valgiaraščiai.

— Atrodo, patiekalai čia beveik nesikeičia, — tarė Džonas.