Линн Шоулз - Hado projektas

— Ė, pone Olsenai, — žiūrėdama į jo erekciją tarė ji, — aš turėjau padėti jums atsipalaiduoti, o ne...

— Tu dar nebaigei, — parversdamas ją po savim atsakė Alanas.

Kei nusišypsojo, o kai jis bučiavo jai kaklą, jį išrietė.

— Galime atsipalaiduoti abu, — sėsdamasis sukuždėjo Alanas. Jis išvarvino keletą lašelių masažo aliejaus sau į delną ir užsuko buteliuką. Tada švelniai įkišo ranką Kei tarp šlaunų.

Kei išleido aiktelėjimą, virtusį pratisu, garsiu atodūsiu ir kilstelėjo šlaunis, kad pasitiktų jo ranką.

Alanas žiūrėjo jai į veidą. Kei buvo užsimerkusi. Retkarčiais ji sukąsdavo apatinę lūpą, o kaktoje pasirodydavo įtampos raukšlės. Ji sukiojo galvą į šonus, ir jos žvilgantys plaukai sklido ant paklodžių it juodas gyvsidabris. Kei nurijo seiles, paskui išleido žemą, ilgą dejonę. Jis negalėdavo atsižiūrėti matydamas ją tokią — gražią, paraudusią, ir tokią pažeidžiamą tą akimirką.

Kei prisitraukė jį prie savęs ir šūktelėjo paskubėti.

Jis įėjo į ją. Ji apsivijo jį kojomis, siūbuodama šlaunimis pagal jo judesių ritmą, riesdamasi aukščiau, smarkiau prisispausdama sulig kiekvienu jo kilstelėjimu, kol galop visas Kei kūnas įsitempė. Prieš tai, kai ją supurtė, sudrebino paskutiniai orgazmo spazmai, Alanas pajuto tokią pat ekstazę, ir kitą akimirką juodu jau gulėjo išsekę, ir jis įsikniaubė veidu jai į kaklą.

Alaną pažadino kažkas sujudėjęs lovoje. Jis atmerkė vieną akį ir pamatė, kad Kei gulasi šalia jo. Ji vis dar buvo nuoga, susitaršiusiais plaukais. Jis pajuto silpną muilo kvapą.

— Jaučiausi kiek nešvari. Tik nemanyk, kad skundžiuosi, — tarė Kei susiriesdama šalia jo. — Ko gero, būsim sugadinę patalus. Aliejaus dėmės turbūt neišsiskalbs.

— Pisau aš tuos patalus, — atsakė Alanas.

Kei nusijuokė.

— Kažką panašaus ir padarėm.

Alanas ją apkabino ir prisitraukė arčiau, kad jos galva atsiremtų jam į petį.

— Kai kitą kartą tave masažuosiu, pasitiesime paplūdimio rankšluostį.

Jis pabučiavo ją į kaktą.

— Man to labai reikėjo. Gal man dabar pavyks sukaupti mintis.

— Žinau, kad be paliovos galvoji apie Deviną. Jei porą minučių atsiribosi nuo pasaulio, tai padės išlikti sveiko proto.

Ji paglostė švelnų plaukų kuokštelį jam ant pilvo.

— Aš tiesiog nesuprantu, — tarė Alanas. — Nereikalauja išpirkos nei dar ko. Ko gero, būtų buvę geriau, jei būčiau sulaukęs kokio nors reikalavimo. Tada bent jau žinočiau, ko jie nori, ir galėčiau jiems duoti. Bet čia panašiau į kokį pedofilą ar iškrypėlį, skriaudžiantį vaikus.

— Negalvok taip, Alanai.

— Stengiuosi, bet tokia galimybė yra.

— Aš irgi jį pamilau, — tarė Kei. — Ir jo tėvą. Kol kas pagrobėjai neprašo pinigų, vadinasi, vienas motyvas gali atkristi. Neduok Dieve, tas žmogus gali būti pedofilas. Kokių dar galimybių esama?

Alanas pasisuko ir dar kartą ją pabučiavo.

— Niekam to nesakiau, bet yra viena galimybė, kuri velniškai mane gąsdina. Devinui gali grėsti dar didesnis pavojus negu dabar.

— Gal neturėtum to sakyti ir man, — tarė Kei.

— Ne, man reikia pasikalbėti su žmogumi, kuris jam neabejingas, kuris jį myli.

Kei paglostė jam smakrą.

— Kai ką paaiškinsiu, kad matytum visą vaizdą. Tu jau žinai apie Devino... gabumus. Tokius kaip jis anksčiau vadindavo idiotais eruditais. Bet Devinas toli gražu ne idiotas. Kai jam nustatė diagnozę, aš daug metų studijavau autizmą. Naujausios teorijos rodo, kad tokių itin retų autistų-eruditų kaip Devinas kairysis smegenų pusrutulis nesusijęs su dešiniuoju. Kai normalūs žmonės, tokie kaip mes, bando ką nors išmokti, į mūsų smegenis plūsta kita informacija, todėl smegenys ieško sąsajų su praeities potyriais ar būdų daryti apibendrinimus ir panašiai. Taigi mūsų smegenys patiria daug trukdžių. Devino smegenys veikia kitaip. Jos išmoksta nepatirdamos jokių trukdžių. Štai kodėl jis turi fotografiškai tikslią atmintį. Bet čia toli gražu ne viskas. Viename iš naujausių tyrimų buvo padaryta prielaida, kad autistiniai vaikai turi bėdų dėl vadinamųjų veidrodinių neuronų. Bet esmė tokia: Devinas prisimena viską, ką pamato, išgirsta ar perskaito.

— Įdomu, — tarė Kei. Ji pakėlė galvą ir pažiūrėjo į Alaną. — O ką tai turi bendra su tuo, kas tave baugina?

Alanas delnu nusibraukė plaukus atgal.

— Žinai, kad Devinas išmoksta knygas atmintinai pirmą kartą jas perskaitęs?

— Taip.

— Ir žinai, kad jis beprotiškai mėgsta skaičius?

— Taip. Ir datas.

— Devinas matė „Likimo“ — mūsų kuriamo kvantų kompiuterio — operacinės sistemos programavimo kodą, — aiškino toliau Alanas. — O kadangi Devinas jį matė, žinau, kad jį įsidėmėjo, kaip įsidėmi visas pavardes ir numerius šimte telefonų abonentų knygų.

— Na ir kas? — kiek patylėjusi paklausė Kei.

— O kas, jei kas nors užsimanė pavogti šią informaciją? Žinai, kad pas mus, „KiberSis“ bendrovėje, apsauga griežčiausia, kokia tik gali būti. Niekam neleidžiama įsinešti į pastatą ar iš jo išsinešti jokių daiktų. Pro jutiklius negalima neštis net rankinio laikrodžio ar vestuvinio žiedo. Negalima neštis nieko, net popierių sąvaržėlės ar popierinės nosinės.

Alanas pakėlė akis į lubas.

— Bet kaskart, kai Devinas ateina manęs lankyti, jis išeina iš pastato su mūsų vertingiausiais duomenimis galvoje. Kei, patikėk manim: yra žmonių, kurie padarytų viską, kad gautų „Likimo“ OS kodą.

— OS?

— Operacinės sistemos. Supranti, jei mes tiek pažengę su „Likimu“, kaip mums atrodo, visi dabartiniai šifravimo būdai akimirksniu beviltiškai pasens.

— Šitie dalykai man nesuvokiami, brangusis.

— Atleisk. Šifravimas pagrįstas matematika. Kuo sudėtingesni skaičiavimai, tuo sunkiau iššifruoti. Nesakau, kad kodų neįmanoma iššifruoti — tiesiog tam reikia labai daug laiko. Dabartiniams kompiuteriams prireiktų šimtų, net tūkstančių metų iššifruoti didumą patikimiausiai užšifruotos kariškių informacijos. Pavyzdžiui, kodus, naudojamus branduolinėms raketoms paleisti. Dauguma pasaulio apsaugos tinklų, nuo finansinių įstaigų iki visuotinės padėties nustatymo palydovų, pagrįsti šitaip sukurtais šifravimo būdais. Pats „KiberSis“ kompiuteris tėra techninė įranga: lazerių, jonų gaudyklių, veidrodžių, lęšių ir fotodetektorių rinkinys. Jis visas pagamintas iš metalo, silikono ir plastiko. Techninei įrangai kontroliuoti ir skaičiavimų rezultatams interpretuoti reikia operacinės programos — kaip buitiniam kompiuteriui reikalingi „Windows“, kad standusis diskas „kalbėtųsi“ su modemu ar kad DVD leistuvas „bendrautų“ su garso korta. Taigi jei kažkokie žmonės žino, kad Devinas įsidėmėjo operacinės sistemos kodą, po to, kai jie išgaus iš jo tai, ko jiems reikia, jie nebeturės pagrindo laikyti jį gyvą.

Alanas įdėmiai pažvelgė į savo draugę.

— Kei, jie nužudys mano sūnų.

— Bet tu vienintelis žinai, kad jis įsidėmėjo kodą.

— Aš to tikiuosi, — atsakė Alanas. — To meldžiu, nes jei taip nėra, galima sakyti, kad Devinas negyvas.

Jie gulėjo vienas kito glėbyje ir nejaukiai tylėjo. Galop Kei išlipo iš lovos.

— Gal užsisakykime picą? — paklausė ji apeidama lovą ir prie jo prisiartindama. Ji pažiūrėjo į jį koketiškai pakėlusi antakius. — Išgersime vyno, pasižiūrėsime filmą? Gal truputį pasigersime, išsimaudysime nuogutėliai ir kaip triušiai pasibirbinsime karštoje vonioje?

Alanas pastūmė dėžę nuo picos ant naktinio stalelio, kad matytų telefoną ir skambinančiojo pavardę. Maksas Volfas, „KiberSis“ inžinerijos direktorius. Alanas nuspaudė pokalbio mygtuką.