Линн Шоулз - Hado projektas

Padavėja atnešė aukštus plastikinius puodelius šalto vandens ir šiaudelių.

— Pasakykit, kai būsit pasirengę užsisakyti, — tarė ji. — Pamokit ir ar prieisiu. — Ji pasisuko eiti, bet paskui apsigręžė ir pakreipė galvą. — Po perkūnėliais! — pietiečių įpratimu nutęsdama balsius šūktelėjo ji. — Čia juk tu, Kotenė Stoun! — Ji priėjo arčiau prie staliuko. — Aš — Karolina Daket. Andžio sesuo. Susitikinėjai su mano broliu vienuoliktoj klasėj.

— Dieve brangus! — Kotenė suvokė, kad padavėja — jaunesnioji sesuo vaikino, kurį kadaise mokykloje mėnesį mylėjo. — Karolina!

Kotenė atsistojo ir apkabino padavėją.

— Šimtą metų tavęs nemačiau. Kaip laikosi Andis?

— Puikiai, — atsakė Karolina. — Kaskart, kai pamato tave per televizorių, pasakoja žmonai, kaip judu susitikinėjot. Mano, kad sukelia žmonai pavydą, bet iš tikrųjų tik ją įsiutina.

Jie visi nusijuokė. Kotenė vėl atsisėdo.

— Karolina, čia Džonas Taileris, mano draugas.

— Malonu susipažinti, Džonai.

— Klausyk — ar pažįsti Lindsę Džordan? — paklausė Kotenė.

— Be abejo. Miestelis juk ne per didžiausias, — vartydama akis atsakė padavėja. — Nylo mirtis ir visa kita — kokia tragedija!

Kotenė pritariamai linktelėjo.

— Man rodos, netekusi tėvo mergaitė taip ir neatsigavo. Tera labai keista. Graži mergytė, bet ne tokia kaip visos. Nepritapo ir mokykloje, tad Lindsė pati pradėjo mokyti ją namie. Manau, visos tos pastangos sukėlė Lindsei didžiulį stresą.

— Neabejoju, — pritarė Kotenė. — Ar kada bendravai su Tera?

— Nedaug. Girdėjau, kad ji tikra menininkė. Jos motina sakė, todėl, kad Tera... kaip ji ten ją pavadino? — Karolina pastukseno trintuku ant pieštuko galo sau per smakrą. — Prisiminiau — indigo vaikas, tik nežinau, ką tai reiškia. Bent jau taip girdėjau kalbant žmones.

Karolina papurtė galvą.

— Mažuose miesteliuose mažai kas įvyksta, tad paskalos plinta kaip ugnis prerijose. Patikėk: įžiebsi degtuką, ir visas Loretas apie tai sužinos dar nespėjus jo užpūsti. Kaip aną sekmadienį, kai Terą bažnyčioje ištiko isterijos priepuolis. Telefonai net įkaito nuo skambučių. Žmonės ištisas dienas apie nieką daugiau nekalbėjo. Nuo to laiko niekas Lindsės ar Teros beveik nematė.

— Atvažiavau aplankyti Lindsės, — atsakė Kotenė, — bet atrodo, kad jiedvi su Tera išvyko iš miestelio — paskubomis.

— Nenustebčiau. Žinau, kad jos ir anksčiau išvažiuodavo. Bet visuomet sugrįždavo. Gal šį kartą jos pradės gyvenimą iš naujo kitur, ne mažame miestelyje.

— Tikėkimės, — atsakė Kotenė.

Kai jie išėjo iš užkandinės — alkį numalšino sukirtę po didžiulę porciją kaimiško kepsnio su bulvių koše ir lapiniais kopūstais bei išgėrę saldžios arbatos — Džonas pamojo į rytų pusę.

— Čia, užmiestyje, mėnulis atrodo kur kas didesnis.

— Pilnatis, Džonai, — atsakė Kotenė imdama jį už rankos. — Užsakiau ją specialiai mudviem.

— Man turbūt reikia susirast kur pernakvot, — tarė jis. — Mačiau rodyklę į „Kalvos namo“ viešbutuką.

— Nė negalvok, — atsakė Kotenė. — Lindsės name apstu vietos. Diskusija baigta.

— Ką gi, nakvosiu Džordanų ūkyje, — jiems įlipus į automobilį tarė Džonas.

Kotenė išvažiavo į greitkelį. Ji vis dar irzo, kad neteko mobiliojo. Bandydama jį pamiršti prašneko:

— Mėnulis tiesiog nuostabus.

Tas didžiulis oranžinis kamuolys sukėlė prisiminimus, kaip prieš daugel metų bučiavosi su vaikinu nuošaliai pastatytame automobilyje.

— Toks įspūdis, kad žemiau mėnulio horizonte kažkas švyti, — tarė Džonas. — Gal toje pusėje yra kokia gamykla?

Kotenė pamatė, kad tolumoje tamsų dangų išties nušviečia kažkoks spindesys. Besiartinant jis darėsi ryškesnis. Staiga užpakalinio vaizdo veidrodėlyje ji pastebėjo žybsinčius raudonus žiburėlius, paskui išgirdo kaukiant sireną. Kotenei sustojus kelkraštyje, pro šalį prariaumojo ugniagesių automobilis. Jo žiburėliai užklojo laukus šalimais purpurine antklode. Nespėjus Kotenei vėl pradėti važiuoti, cisternai įkandin ugniagesių nurūko kitas automobilis su žiburėliais.

Pravažiavę kelio posūkį Kotenė su Džonu pamatė priešakyje keletą raudonų ir mėlynų žiburėlių — į įvykio vietą suvažiavo koks pustuzinis ugniagesių ir policijos automobilių. Liepsnos laižė juodą dangų, o jame kabojo didžiulis pilnas mėnulis. Atrodė, kad jis pampsta šeriamas kaitrios liepsnos.

Tada juodu suprato. Liepsnose skendėjo Lindsės trobesiai.

VELNIAS AR ANGELAS

Alanas sėdėjo ant vonios grindų. Galvoje buvo įsirėžęs sūnaus veidas. Pastarąją valandą jis klūpojo virš unitazo, kol ėmė atrodyti, kad išvems visus vidurius. Nors skrandyje nieko nebeliko, kūnas vis dar nesiliovė tampęsis. Šleikštulys užeidavo ir praeidavo kartu su mintimis apie Deviną užliedamas milžiniškomis pykinančiomis bangomis. Nervai šiandien pagaliau neatlaikė.

Pabeldė į vonios duris.

— Alanai?

— Kei, ne dabar.

Ji atidarė duris ir priėjo prie jo.

— Mielasis, aš čia tik todėl, kad nesu tau abejinga.

Ji pakėlė Alaną nuo grindų, nurengė ir padėjo įlipti į dušą.

Jis išgirdo spragtelint duris, kai Kei paliko jį vieną.

Alanas ilgai stovėjo po tekančiu karštu vandeniu stengdamasis nusiplauti ne vien vėmalų dvoką, bet ir baimę bei širdgėlą.

Jis galop išlipo pro tirštą garų rūką, nusišluostė ir užsimetė chalatą. Tada nuėjo į tamsų miegamąjį ir išsekęs atsigulė ant lovos.

Pajuto, kaip Kei atsigula šalia ir nutraukia chalatą. Kai apsižergė jo šlaunis, Alanas suvokė, kad ji nuoga. Ji išvarvino šildančio masažo aliejaus jam ant nugaros, užsuko buteliuką ir numetė prie savęs. Orą staiga prisodrino migdolų kvapas.

— Atsipalaiduok, aš pasistengsiu, kad tau šiek tiek atlėgtų įtampa, — tarė ji įtrindama aliejų. Ji nykščiais maigė abipus nugarkaulio, braukė per ilgus raumenis ir sausgysles. — Pasijusi geriau, pamatysi. Vėliau, jei norėsi, užsisakysim ko nors vakarienės. O kol kas leisk padėti tau atsipūsti.

— Labai malonus pojūtis, — tarė Alanas galop pajusdamas, kaip po jos delnais mąžta stresas ir įtampa. Jis nerimavo dėl Devino tol, kol pasijuto apdujęs ir nebegalėjo galvoti. Alanas nusprendė pasimėgauti atvangos minute.

Kei delnai — šilti, tarpais kutenantys, tarpais tvirtai mygiantys — kėlė skirtingus pojūčius. Alanas gerai nežinojo, į ką nori reaguoti — į atsipalaiduojančius raumenis ar kylantį lytinį potraukį. Viena ir kita buvo visiškas atokvėpis nuo pagrobimo košmaro.

Stebuklingos Kei rankos minkė pečius, žastus, vėl grįžo prie kaklo, paskui ėmė masažuoti mentes. Paskui jos nuklydo į nugaros apačią, išlygino visus gumbelius ir gūželius.

Neskubėdama Kei baigė masažuoti nugarą, tada ėmė braukti pirštais per plaukus palei smilkinius, sukti ratus galvos odoje. Tik tada, kai veido raumenys ėmė atsipalaiduoti, Alanas suprato, kokie įsitempę jie buvo.

— Tu angelas? — sušnabždėjo jis.

— Jei tu to nori, — atsakė Kei.

Dieve, kokia ji nuostabi! — pamanė Alanas, kai ji nuslydo jo kojomis žemyn, kol atsisėdo ant kulkšnių, o savo tobulu užpakaliuku įsirėmė jam į kulnis. Ji užlašino aliejaus jam ant šlaunų ir blauzdų. Alanas juto ne vien nuo jos delnų prisilietimo šylantį aliejų, bet ir karštį, sklindantį jam į kulkšnis.

Pamasažavusi jam kojas Kei pirštų galiukais švelniai kutendama paglostinėjo blauzdas, šlaunis ir visą nugarą. Prieš paragindama apsiversti Kei švelniai sugnybo jam sėdmenį.