Линн Шоулз - Hado projektas

Tera linktelėjo.

— Kur važiuosim?

Lindsė įlipo į mašiną ir įjungė variklį.

— Jei galėtum keliauti kur nori, ką pasirinktum?

— Dangų, — atsakė Tera.

Lindsė pajuto, kaip širdis praleidžia dūžį ir kraujas nebepasiekia veido.

— Ne, mažute, — tarė, bet balse nebeliko vos prieš akimirką buvusios pakilios nuotaikos. — Norėjau pasakyti, jei galėtume vykti atostogų į kokią nuostabią vietą, kur norėtum?

Teros veidas nušvito.

— Į „Disnėjaus pasaulį“.

Lindsė išvažiavo į greitkelį.

— Vadinasi, važiuojam į „Disnėjaus pasaulį“.

Tera džiugiai suplojo rankomis.

— Valio — į „Disnėjaus pasaulį“!

Pamačius Terą tokią susijaudinusią motiną užplūdo emocijų banga. Lindsė gana retai matė dukrą elgiantis kaip mažą laimingą mergaitę, tad ši trumpa akimirka jai buvo brangi.

Į pavakarę jos pasiekė Orlandą. Atrodė, kad viskas aplink — teminis parkas, nušviestas neoninių, blykčiojančių ir net tam tikrus siužetus vaizduojančių šviesų. Pagrindinėje miesto gatvėje, pavadintoje Tarptautine, kiekviena parduotuvė ir degalinė, kiekvienas motelis ir restoranas varžėsi dėl turistų.

Lindsė įvažiavo į automobilių aikštelę prie šuolių su elastinga guma atrakciono. Palietė Teros kaktą.

— Kaip tavo gerklė?

Teros kakta buvo kiek šiltesnė, negu turėjo būti, bet ne karšta. Lindsė vylėsi, kad liga ją aplenks.

— Truputį skauda.

Lindsė nusprendė, kad daugiau sunkvežimių aikštelėse nestos. Jei Terai gresia susirgti, jai reikia gerai išsimiegoti naktį, minkštoje lovoje.

— Susitarkim taip, boružėle. Mudvi rasime jaukų motelį, numigsime ir šią popietę patinginiausime. Paskui išsirinksime peliuko Mikio marškinėlius ir skrybėlę, tada užkąsime kokiam šauniam restorane. O rytoj, kai jausiesi geriau, trauksim į Stebuklų karalystę. Kaip tau patinka?

Tera ištempė kaklą norėdama pasižiūrėti pro langą.

— Noriu ten dabar.

— Aš irgi, bet gal duokim tavo gerklei laiko pasveikti. Nepatirsi tokio malonumo, jei jausies nekaip.

Kai jos įėjo į motelio kambarį, kainavusį trisdešimt devynis dolerius ir devyniasdešimt devynis centus už naktį — pigesnio Lindsė nerado — ji įsitaisė lovos kojūgalyje.

Tera stryktelėjo ant lovos ir ėmė šokinėti.

— Matyt, jautiesi geriau, — tarė mama. — Ei, persiskelsi makaulę!

Lindsė sugriebė Terą už kojų ir ją pargriovė, paskui ėmė kutenti jai šonus. Jai labai patiko, kai dukra ėmė nesutramdomai kvatoti.

— Kas tave myli, boružėle?

— Tu, — atsakė Tera.

— Tikrai taip. — Lindsė apkabino dukrą ir pabučiavo jai į viršugalvį. Akimirką stojo tyla. Niekas niekada neatims iš manęs Teros. Ničniekas.

— Nusnausime, o tada rasime tuos Mikio marškinėlius ir skrybėlę.

Lindsė pakėlė apklotus ir jiedvi po jais susirangė.

Lindsę pažadino tapšnojimas per petį.

— Mama. Mamyte. — Tera kalbėjo tyliai, beveik pašnibždomis. Lindsė pasivertė ant šono ir pamatė, kad dukra žiūri į ją.

— Ar galim eiti dabar? Gerklės man beveik nebeskauda.

Laikrodis ant naktinio stalelio rodė 16.48.

— Oho! Tikriausiai buvom labai pavargusios. Kietai miegojau. — Lindsė žiovaudama atsisėdo. — Na, ar pasirengusi šiek tiek apsipirkti?

Teros veidas nušvito.

— Pirma aš kai kam paskambinsiu, — tarė Lindsė imdama ragelį. Ji išsitraukė iš kišenės lapelį su užrašytu Kotenės mobiliojo telefono numeriu ir paprašė, kad pokalbis būtų įtrauktas į sąskaitą už kambarį. Galop Lindsė išgirdo ragelyje pypsint ir nusivylė, kai ją sujungė su Kotenės balso paštu.

— Sveika, Kotene, čia Lindsė. Atleisk, kad nebegalėjau laukt tavęs. Mudviem su Tera teko išvažiuoti. Tikiuosi, mano laiškelį radai. Mes esame Orlande. Nusprendžiau nusivežti Terą į „Disnėjaus pasaulį“ — ten tarp kitų vaikų ji bus nepastebima. Bandysiu likti parke, bet nežinau, kiek tai kainuos ir ar ilgai man užteks pinigų. Paskambinsiu dar kartą ir pranešiu smulkiau. Būk gera — atvažiuok. Išlaidas tau kaip nors padengsiu. — Ji nutilo ir pagalvojo, ar reikėtų dar ką nors pridurti, paskui baigė: — Ačiū, Kotene.

Lindsė padėjo ragelį.

— Ką gi — leidžiamės į kelią, — lipdama iš lovos tarė ji. Apėjusi lovą pamatė ant grindų motelio bloknotą ir pieštuką. Aplink buvo išmėtyti keli išplėšti lapai. Teros eskizai.

— Pabudai jau senokai.

— Taip, — prisipažino Tera.

Lindsė pasilenkė pakelti popierių.

— Ką čia turim?

Jai nespėjus jų paimti, Tera atlėkė jai iš už nugaros ir visus surinko.

— Vienas jų — staigmena tau, — tarė ji. — Turėjai staigmeną man, dabar aš turiu tau.

— Kokią? — paklausė Lindsė nejučiomis nusišypsodama.

— Iš tikrųjų staigmenos dvi. — Tera peržiūrėjo lapus. — Šitas, — tarė ji ištiesdama vieną motinai. — Ir šitas. — Antrą popieriaus lapą Tera priglaudė prie širdies.

— Ak, Tera, — tarė Lindsė baigusi skaityti dukros parašytą gražų eilėraštį apie motinos meilę. — Kiekvienas žodis — tiesa. Aš iš tikrųjų šitaip myliu tave.

Tera ištiesė antrą lapą. Lindsė jį paėmė, įdėmiai pasižiūrėjo ir tada jos žvilgsnis nukrypo į dukrą. Sutrikusi ir apstulbusi Lindsė papurtė galvą.

— Kaip, Tera?.. Iš kur tu...

Ji buvo tokia priblokšta, kad nežinojo nė ką sakyti.

Lindsė padėjo abu lapus ant tualetinio stalelio ir atsiklaupė, kad galėtų žiūrėti dukrai tiesiai į akis. Ji suėmė Teros veidą delnais.

— Tu neįtikėtina, Tera Džordan. Tu amžinai mane stulbini. O tavo dviguba staigmena man labai patinka. — Lindsė palietė eskizą. — Bet iš kur tu žinai, kaip ji atrodo?

Tera plačiai nusišypsojo, ir jos akys sutvisko lyg žvaigždės danguje.

— Todėl, kad ji mano sesuo. Mano sesuo dvynė.

AUDRA

Atsišliejęs turėklo savo trobelės kalno šlaite verandoje Benas Rėjus žvelgė į tankų mišką. Ryškios rytmečio saulės užlieti rudens lapai pavertė slėnį tolumoje tūkstančių oranžinių, raudonų ir geltonų atspalvių palete. Oras per parą atšalo, ir Beną nupurtė ryto vėsa. Jis žiūrėjo, kaip vėjas lyg ranka gyvūno kailį šiaušia medžių viršūnes slėnyje.

Benas miegojo prastai — ištisas valandas vartėsi lovoje. Kai užsimerkdavo, išvysdavo berniuką užrištomis akimis, supančiotomis rankomis, kaip šiukšlę išmetamą iš furgono. Žvelgdamas į miegamojo tamsą girdėdavo irzlų barzdoto vyro su vėjastriuke balsą. Tą vaizdą be perstojo matė kiaurą naktį.

Beno reakcijos į tą berniuką negalėjai paaiškinti protu. Juk spauda pakrikštijo Beną „lediniu žmogumi“: būdamas vykdomasis bendrovės direktorius Benas stovėjo sudėjęs rankas ir žiūrėjo, kaip visos tūkstančių sunkiai triūsusių darbuotojų gyvenimo santaupos išgaruoja, nes pats tuo metu susišlavė visus iki paskutinio skatiko bendrovės pinigus į savo kišenę. Jis ramiai žiūrėjo, kaip dirbtinai išpūsta jo bendrovės akcijų vertė šauna į viršų nelyginant romėniška žvake vadinamas fejerverkas, sprogsta ir bemat pavirsta į nieką. Visą tą laiką jis kasnakt ramiai miegojo. Tačiau tai, kas vakar nutiko miške, jį paveikė. Gal todėl, kad berniukas užrištomis akimis, drebančiomis kojomis stovintis šalikelėje, atrodė toks bejėgis.

Benas nesididžiavo tuo, ką su partneriu padarė savo bendrovei. Jis džiaugėsi, kad yra laimingas ir nesės į kalėjimą, bet didžiuotis nesididžiavo. Gal todėl, kad nematė veidų tų, kurie nuskendo su bendrovės laivu. Tiesą sakant, jis nepamatė ir berniuko veido. Bet žinojo, kad berniukas tikras. Vienišas. Bejėgis.