Линн Шоулз - Hado projektas

Ji pajuto, kaip užplūsta jausmai. Ne todėl, kad nerimavo dėl mergaitės, bet dėl kažkokio nepaaiškinamo ryšio — tarsi žinotų apie Terą daugiau, negu suvokia. Pojūtis buvo toks, lyg tuoj prieš akis iškiltų kažkoks tolimas prisiminimas.

Kotenė apstulbusi padėjo nuotrauką ant stalelio ir paėjėjo į šalį. Tada atsisėdo ant lovos krašto ir bandė logiškai paaiškinti, kas ką tik nutiko. Kaip gyva nebuvo patyrusi kito taip netikėtai sujaudinusio dalyko. Lindsė sakė tiesą: Tera išties kažkuo unikali. Kotenė pasiryžo sužinoti, kas jodviem nutiko.

Prie lovos kojūgalio stovėjo senovinė skrynia. Kotenė pakėlė antvožą, ir po kambarį pasklido aštrus kedrų kvapas — jo nebūtum supainiojęs su jokiu kitu. Kotenė pakėlė vąšeliu megztą užtiesalą ir pamatė pieštuku darytus piešinius — gražius, su tiksliai perteiktomis menkiausiomis smulkmenomis. Ji ėmė juos apžiūrinėti negalėdama atsistebėti Lindsės talentu. Aptiko ir nedidelių paveikslų. Kaip ir didesnieji ant sienų jie irgi buvo tiesiog skrupulingai nutapyti. Ant kiekvieno vietoj parašo buvo nupieštas mažytis žydras žaibas.

Dėžutėje nuo batų buvo pridėta lapų su eilėraščiais. Kotenė kelis perskaitė, paskui vėl ją uždengė. Tada rado iškarpų albumą. Kiekviename lape kampučiais buvo pritvirtinta nespalvota nuotrauka. Albumas tikriausiai buvo Lindsės motinos. Paskutinės nuotraukos jame buvo išblukusios, tarsi užlietos geltonos šviesos. Vienoje Kotenė su Lindse buvo nufotografuotos, kai mokėsi mokykloje. Kotenei norėjosi neskubant jas peržiūrėti ir prisiminti tuos laikus, bet nusprendė, kad dabar netinkamas metas.

Iš po vienos nuotraukos kyšojo sulankstytos popieriaus skiautės kamputis. Kotenė iš smalsumo ją ištraukė ir sustingo viršuje pamačiusi savo vardą.

Ji atsargiai išlankstė skiautę ir perskaitė:

Brangioji Kotene, jei skaitai šį laiškelį, vadinasi, per vėlu. Mes pasislėpėme. Tera man sakė, kad ateis angelas sargas mūsų saugoti. Žinau: tas angelas tikriausiai tu. Pasak Teros, jie mus medžioja ir nersis iš kailio, kad tik sutrukdytų tau pirmai ją rasti. Jie — blogio įsikūnijimas, Kotene. Prašau: melskis už mus. Lindsė ir Tera.

Nors kambaryje buvo šilta ir trošku, Kotenė pajuto, kaip ją nukrečia šaltis. Lindsės žodžiai dvelkė neviltimi. Kotenė apsidairė po kambarį tarsi baimindamasi, kad kažkas ją stebi, paskui sulankstė laiškelį ir įsikišo į kišenę.

Ji suprato, kad atėjo laikas skambinti.

DEVINAS

— Ar „Dolphins“ stadione veikia dingusių vaikų sistema? — paklausė Alanas Olsenas.

— Ne, pone, — atsakė Majamio-Deido policijos pareigūnas ir pirmas pasuko į vyrų tualetą. Įeidamas ištarė Į pritvirtintą prie peties mikrofoną:

— Keturiasdešimtas dalinys. Galimas daiktas, dingo vaikas. Būsiu pasirengęs.

— Kaip galit neturėti šios sistemos? — Alanas pajuto, kaip iš nevilties suliepsnoja žandai. — Žinot, kiek vaikų ateina į tokias rungtynes? Kaip jūs galėjot ne...

— Keturiasdešimtas daliny. Galimas daiktas, dingo vaikas. Pranešimas priimtas, — iš policininko siųstuvo-imtuvo pro traškesį pasigirdo laibas balsas.

— Čia aš jau tikrinau, — tarė Alanas. — Devinas įėjo, bet aš taip ir nepamačiau jo išeinant.

Iš milžiniškų stadiono garsiakalbių pasigirdo „Rolling Stones“ daina „Užvesk mane“. „Dolphins“ ir „Jets“ komandos buvo pasirengusios pradėti antrą rungtynių dalį.

Policininkas ėjo pro kabinų eilę. Įsitikinęs, kad nė vienoje nėra jokio vaiko, tarė:

— Parodykit savo bilietus.

Alanas ištraukė iš kišenės ir padavė pareigūnui bilietų šakneles.

— Ar grįžot pasižiūrėti — gal sūnus sėdi savo vietoje.

— Taip, grįžau. — Alaną užliejo karštis, nuo įtampos galva ėmė tvinksėti. — Viską padariau. Ar negalit sukelti ant kojų stadiono apsaugos?

— Dėl visa pikta patikrinkime. Vaikai nuolat taip daro. Paklaidžioja, paskui grįžta į savo vietą ir suka galvą, kur jų tėvai. Pirmiausia pasižiūrėkime, ar jo ten nėra.

— Bet jeigu kažkas negerai, mes tuščiai gaištame... — Baigti sakinį nebuvo prasmės: Alanas matė, kad policininkas nekreipia į jį dėmesio. Gal pareigūnai nuolatos su tuo susiduria, bet tik ne jis, todėl jis norėjo matyti, kad policininkas irgi nerimautų. Be to, šis policininkas nežino, koks yra Devinas.

— Klausykit, — tarė Alanas. — Mes veltui gaištam brangų laiką. Jeigu jį rasim — gerai, bet jeigu jis pateko į bėdą...

Pareigūnas pasuko į tunelį, Alanas ėjo atsilikęs žingsniu. Lipdamas stačiais laiptais Alanas nukreipė žvilgsnį į tuščias vietas. Devino ten nebuvo. Visi Alano viduriai įsitempė, ir oras netikėtai išsiveržė pro burną. Jam nedaug trūko iki panikos — šitaip jam niekados nenutikdavo. Jis buvo ne toks žmogus.

Iš kurtinančio riaumojimo Alanas ir pareigūnas suprato, kad rungtynės prasidėjo. Jie baigė lipti laiptais ir priėjo prie dviejų tuščių vietų.

— Gerai apsidairykit aplink — gal jį pamatysit, — Alanui į ausį sušuko policininkas. — Gal jis sėdi ne savo vietoje.

Kad jas kur velnias tas pigias vietas! — pamanė Alanas. Jam nieko nereiškė nupirkti brangius bilietus į ložę, bet jis norėjo, kad Devinas stebėtų rungtynes tokiomis pat sąlygomis kaip ir daugelis jo bendraamžių. Duok Dieve , kad jis būtų tik pasiklydęs , mintyse meldėsi jis.

Kol jis dairėsi aplink, pareigūnas kalbėjo į savo mikrofoną, bet žiūrovų minia taip triukšmavo, kad Alanas negirdėjo, ką jis sako. Jis vylėsi, kad policininkas pagaliau sukėlė ant kojų stadiono saugumo tarnybą.

Alanas nusekė pareigūnui iš paskos laiptais žemyn, paskui pro tunelį. Netrukus jie įėjo į Majamio-Deido policijos poskyrį pirmame stadiono aukšte. Laukiamasis buvo nedidelis, vos su keliomis kėdėmis. Policininkas nusivedė Alaną į antrą kambarėlį. Ten prie rašomojo stalo sėdėjo pareigūnas.

— Čia seržantas Kariljas. Dabar jis imsis šito reikalo. Parodykit savo asmens dokumentą, o paskui apibūdinkite sūnų.

— Ar negalėtume paskubėti? — nekantravo Alanas. — Devinas dingo, bet niekas jo neieško.

— Nesijaudinkite, pone Olsenai, — atsakė Kariljas. — Šiame stadione vaikai nuolat pasimeta nuo tėvų. Mes rasim jūsų sūnų.

Alanas išsitraukė iš piniginės vairuotojo pažymėjimą ir padavė seržantui.

— Šiuo adresu jūs dabar ir gyvenat? — paklausė šis kažką rašydamasis bloknote.

Alanas linktelėjo ir sunėrė rankas, kad taip nedrebėtų ir kad sutramdytų pyktį. Diena darėsi nepakeliama.

Grąžindamas pažymėjimą Kariljas dirstelėjo į Alaną ir tarė:

— Sėskitės. Ar galit apibūdinti sūnų?

Alanas išsitraukė kėdę iš po stalo. Kai medinės kojos brūžinosi į grindis, jis nejučiomis sukando dantis.

— Jo vardas Devinas, — sėsdamasis tarė. — Aštuonerių metų, ūgis apie metrą trisdešimt penkis centimetrus. Svoris — apie trisdešimt kilogramų. Šviesiaplaukis, mėlynų akių. Vilkėjo džinsais, geltonais trumparankoviais marškiniais ir švarkeliu su „Dolphins“ emblema. Tiesa, dar buvo užsidėjęs „Dolphins“ kepuraitę.

Kariljas įnirtingai keverzojo bloknote. Net nepakėlė akių užduodamas kitą klausimą:

— Kada jį matėte paskutinį kartą?

— Per pertrauką — nuėjome užkąsti. Devinas pasakė, kad jam reikia į tualetą, bet eilė buvo kilometrinė. — Alanas delnu nusibraukė prakaitą nuo veido. — Jis turi bėdų dėl pūslės ir dažnai šlapinasi — ne rečiau kaip kartą per valandą.

— Gal norit ko nors atsigerti?

— Ne! — Alanas giliai įkvėpė. — Atleiskite. Ne, nieko gerti nenoriu.