Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

— Prižadi?

— Taip, — atsakė jis.

Kotenė išjungė telefoną. Ko gero, Džonas Taileris — vienintelis vyras, kurį ji kada nors yra mylėjusi. Bet jis — kunigas. Rodės, kaip ir daugelio dalykų savo gyvenime ji amžinai nori to, ko turėti negali.

Kotenė žvilgtelėjo į viengulę lovą kitoje kambario pusėje. Turbūt patalai ir pagalvės tokie pat prisisunkę drėgmės kaip ir pridusęs oras. Patalynę rytoj išskalbs, o pagalves ilgai palaikys saulėje.

Prieš išsitiesdama ant sofos ji įjungė ventiliatorių palubėje. Po akimirkos ji kietai miegojo.

Auksiniai saulėtekio spinduliai prasimušė pro žaliuzių plyšelius ir sieną priešais išmargino šviesos dryžiais. Kotenė prisimerkė, kad įžiūrėtų šviesos diodų laikrodį ant naktinio staliuko prie lovos kitame kambario gale. Pusė devynių. Ji atsisėdo. Raumenys ir sąnariai buvo užtirpę nuo ankštos sofos. Ji pasisuko, praskyrė dvi žaliuzių plokšteles ir pažiūrėjo į lauką. Mėlynas švarutėlaitis dangus. Pro savo langą antrame aukšte tarp dviejų daugiaaukščių pastatų, už kelių kvartalų dunksančių pakrantėje, ji matė rėželį okeano — žalsvai melsvą vandenį ir jo paviršiuje mirguliuojančią saulę. Ji negalėjo pasigirti turinti butą su geru vaizdu, bet šitaip ji kas rytą slapčiomis dirstelėdavo į Atlantą. Žvilgsnis nukrypo į stovinčius it sargybiniai nedidelius rausvus, baltus ir žydrus pastatus su viršdurio stogeliais jos gatvėje — praėjusios eros reliktais, prisiglaudusiais naujų aukštybinių viešbučių ir daugiabučių pašonėje prie Al A — autostrados, nutiestos Atlanto pakrante. Kotenės akį patraukė laikraštį skaitantis vyras, atsišliejęs į betoninį vazoną priešais motelį kitapus gatvės. Kažkodėl jis netiko prie visos aplinkos. Per jaunas, kad būtų pensininkas. Per daug tvarkingas, kad būtų tokio buto kaip jos nuomininkas. Vilkėjo žalsvais golfo marškinėliais, sukištais į diržu sujuostus džinsus. Vazone augančių auksinių ir tamsiai raudonų krotonų fone jis buvo labai gerai matomas.

Vyras susilankstė laikraštį ir pakėlė akis. Pasijutusi lyg kokia vujaristė Kotenė paleido žaliuzių plokšteles.

Po karšto dušo ir puodelio tirpios kavos Kotenė priėjo prie lovos ir pakėlė ragelį. Pokalbis su Tedu Kaselmanu bus kitoks negu su Džonu Taileriu.

— Grįžau, — Tedui atsiliepus pranešė ji. — Būčiau paskambinusi šiąnakt, bet buvo labai vėlu.

— Skrydis pavyko? Jokių keblumų?

— Ne, viskas buvo gerai. Esu velniškai dėkinga tenykštei Amerikos ambasadai. Turiu tau pasakyti, amerikiečiai tikrai rūpinasi tėvynainiais. Vos tik atėjo toksikologų išvados, pakišo jas inspektoriui Meridai po nosim.

— Pradėjai pasakot man apie tai skambindama iš oro uosto. Kas buvo rašoma išvadose?

— Tą vakarą kasėjų išvirtoje naminėje buvo gausybė visokių haliucinogenų ir narkotinių medžiagų. Viskas iš vietinių augalų. Nežinau smulkmenų, bet man sakė, kad naminės poveikis buvo panašus į prozako ir kitų antidepresantų. Bent jau taip man buvo paaiškinta. Prisimeni Andreją Jeits?

— Motiną, nužudžiusią visus savo vaikus?

— Taigi. Spėjama, kad šitaip pasielgti ją paskatino antidepresantai, kuriuos gėrė. Žinoma daugybė kitų atvejų, kai šiuos vaistus vartojantys ligoniai nusižudė ar nužudė kitus. Ta naminukė panėšėjo į tokius antidepresantus, tik joje dar buvo stiprių haliucinogenų. Nė vienas žmogus Edelmano stovykloje nebuvo nužudytas. Visi jie nusižudė — tapo kažkokios prastos samanės aukomis.

Tyla.

— Tedai?

— Dieve, kaip tau pasisekė! Pati tikrai galėjai mirti.

— Turbūt per mažai išgėriau. Mane iškart supykino. Kiti tikriausiai toliau gėrė tą naminę, kol...

Kotenė pajuto, kaip ima sukti skrandį.

— Jie tenorėjo pasilinksminti ir atšvęsti, kad rado tą dirbinį. Dėl to jie neturėjo mirti. Tedai, viskas buvo taip baisu.

Ją ėmė smaugti ašaros.

— Žinau, vaikuti. Bet dabar tu namie, ir viskas baigta. Mesk tai iš galvos.

Kotenė ėmė vaikštinėti po kambarį laikydama rankoje belaidį telefoną. Ji nenorėjo daugiau apie tai galvoti.

— Ambasados darbuotojai viskuo pasirūpino. Jie nepaprastai man padėjo: parūpino laikiną pasą, parsiuntė pinigų nuo mano sąskaitos, gavo lėktuvo bilietą ir net nuvežė mane į oro uostą.

Kotenė dirstelėjo pro žaliuzes. Vyro kitapus gatvės nebebuvo.

— Gerai jautiesi? — paklausė Tedas.

— Viskas man bus gerai. Tik turiu rasti atsakymus į keletą klausimų.

— Kokių?

— Pavyzdžiui, sužinoti visą įrašo krištolo lentelėje vertimą. Edelmanas turėjo didžiąją dalį, bet ten buvo daugiau. Man reikia žinoti, kas ten rašoma.

— Apie ką tu čia kalbi?

— Apie lentelę, Edelmano rastą kasinėjimų vietoje. Maniau, kad tau sakiau.

— Atleisk, Kotene, nesuprantu tavęs. Jokia krištolo lentelė niekur neminima.

BULVARINIS LAIKRAŠTIS

Jokia krištolo lentelė niekur neminima? Nejaugi gali taip būti?! — stebėjosi Kotenė po pokalbio su Tedu Kaselmanu. Ji prisiminė, kad Peru policijoje viskas klostėsi kažkaip padrikai, bet tada suvokė, jog per tardymą lentelė nebuvo paminėta. Ji prisiminė sakiusi inspektoriui Meridai, kad jie šventė Edelmano radinį, bet jis taip ir nepaklausė kokį. Vis dėlto ji neabejojo, kad krištolo lentelė nebuvo haliucinacijų vaisius. Visi kasinėjimų stovykloje ją matė. Ji su draugais girdėjo Edelmano bandymą išversti jos įrašą. Ir ji aiškiai girdėjo archeologą sakant...

Kotenė susilaikė ir nepakartojo galvoje aidinčių Edelmano žodžių.

Jam vadovaus angelo dukra.

— Na, gerai, — tarė balsu. Jei ji nori sužinoti atsakymus, jai reikės pinigų. Vadinasi, reiks parduoti kokį reportažą.

Nusipirkusi tolimojo ryšio priemonių krautuvėje naują mobilųjį telefoną, kainavusį daugiau, negu ji norėjo ar išgalėjo mokėti, Kotenė įsikišo aparačiuką į rankinę. Jai bent pavyko gauti senąjį telefono numerį, deja, savo pašnekovų telefonų sąrašo ji nebeturėjo.

Paskui ji užsuko į maisto parduotuvę. Ryte ji išvalė šaldytuvą; senas agurkas sprogo jai rankoje betvarkant. Ji vėl sukaups atsargų, priešpiečiams susitaisys sumuštinį ir telefonu pradės ieškoti darbo. Prieš išvykdama į Pietų Ameriką ji pradėjo rengti, jos manymu, perspektyvų reportažą.

Kotenė apėjo visą maisto prekių parduotuvę ir prikrovė krepšį reikalingų pirkinių. Stovint eilėje prie kasos jos žvilgsnis užkliuvo už bulvarinio laikraščio antraštės.

Masinė savižudybė ar žmogžudystė paslaptingoje archeologinių kasinėjimų vietoje Peru?

Paslaptinga archeologinių kasinėjimų vieta Peru? Žmogžudystė? Po velnių — ką jie turi galvoje?! Edelmano stovyklą?

Ji pagriebė nuo stelažo National Courier egzempliorių ir permetė akimis straipsnį. Štai ir jos pavardė — antroje pastraipoje. Kituose puslapiuose ieškodama tęsinio pamatė savo nuotrauką, darytą, kai dirbo NBC, su parašu: „Kotenė Stoun, sunkumų varginama reporterė, geresniais laikais“. Jai atrodė, kad žodžiai iš laikraščio lapų šoka jai į akis: „tyrimas“, „žmogžudystė“, „įtarimas“, „susikompromitavusi“, „masinė savižudybė“. Kotenė pajuto atsėlinant paniką. Delnai suledėjo, paskui ėmė drebėti rankos, perdžiūvo burna, ėmė gniaužti kvapą. Ji suprato, kad prasidėjo panikos priepuolis — reikia kuo greičiau eiti iš parduotuvės.

Oro. Jai reikėjo oro, nes duso.

Svaigstančia galva, išpilta prakaito, Kotenė sumokėjo kortele ir išbėgo į automobilių aikštelę. Sukišusi plastiko maišelius į kuklios tojotos bagažinę, susmuko ant vairuotojo sėdynės.