Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Jačakas linktelėjo parodydamas, kad nori jį išgirsti.

— Sakėt, jums buvo liepta eiti ir rasti mane Rimanku. Kas jums liepė?

Šamanas praskėtė rankas, tuo mostu aprėpdamas viską aplink juos.

— Tavo šauksmus man atnešė vėjas, tavo baimę nešė ši tamsi upė žemiau mūsų, tavo skausmą jutau trykštantį iš pačios žemės.

— Neįmanoma! — paprieštaravo Kotenė. — Argi taip gali būti?

— Kantrybės, Majta, netrukus sužinosi.

Jis mostelėjo ranka, ir juodu patraukė taku toliau.

Paėjus, kaip Kotenė pamanė, beveik pusvalandį, Jačakas stabtelėjo prie didžiulės uolos. Jos šone buvo iškirstos pakopos.

— Kokia čia vieta? — paklausė ji liesdama tašytos uolos sieną.

— Runams — žmonėms — taip mes save vadiname, ši vieta yra huaka — šventa, mistiška vieta. Lipk laiptais, — paliepė jis, — o viršuje atsisėsk ir nurimk.

Viršuje Kotenė pamatė lygią, glotnią aikštelę. Kai ji sukryžiavusi kojas atsisėdo ant vėsios uolos, Jačakas prisėdo šalia.

— Užsimerk, — jo balsas susiliejo su medžius košiančiu vėju.

Kotenė pakluso.

— Pirmiausia išmesk mintis, trukdančias vidiniam regėjimui. Noriu, kad įsivaizduotum plūduriuojanti šventos, tyros šviesos duburyje. Ta šviesa skysta. Ji tokia skaisti, kad užtemdo visa kita. Atsidurk tenai, toje vaiskioje, spindinčioje skystoje šviesoje. Ji užlieja tave savo šiluma — spindinčios, žvilgančios, akinančios šviesos bangos ritasi per tave.

Jačakas palaukė, kol ji įvykdys jo nurodymą, tada prašneko vėl.

— Tegul ta šviesa liejasi į tave. Tegul ji įeina į tave pro kiekvieną tavo kūno plokštumą. Noriai įsileisk šviesą į savo esybės vidurį, ten ji susikaups ir ims suktis ratu — besisukanti tyra šviesa.

Kotenė pajuto, kokia stipri ta jos mintyse matoma šviesa, ir įsivaizduojant pačioje esybėje besisukančią šviesą ją ėmė krėsti silpnučiai virpesiai. Nieko panašaus kaip gyva nebuvo patyrusi.

— Nepaleisk tos šviesos, — raminančiu balsu mokė Jačakas. — Išlaisvink protą — tegul jis be pastangų juda ir keliauja erdve bei laiku ramutėlis, nesustodamas ties jokia mintimi. Šviesa sukasi tavyje — spindinti, vaiski. Tai gryna energija — tyra, skaisti. Ji sukasi tavyje, auga, virsta ovalu — dabar jis apima visą tave nuo dubens iki viršugalvio. Pajusk, kad egzistuoji tik šioje tobuloje akimirkoje.

Kotenė neteko žado — patiriamas pojūtis nustelbė viską. Ji metė iš galvos visas mintis, dėmesį sutelkė vien į tą tyrą šviesą.

— Įsivaizduok, kad dabar ji ima suktis lėčiau, — mokė Jačakas. — Ji mąžta, vis labiau, dabar dar labiau. Šviesa ima blėsti.

Jis nutilo.

Kotenė pajuto, kaip šviesa silpsta, tampa ne tokia ryški, o srautas sukasi lėčiau.

— Paleisk ją, — sukuždėjo Jačakas. — Pajusk jos paliktą šilumą.

Patylėjęs jis pridūrė:

— Tu pasirengusi, Majta?

Kotenė pasijuto visiškai nurimusi, apsivaliusi viduje, ir tuo mėgavosi.

— Nieko nekalbėk. Klausykis. Tavo protas aiškus kaip tyra energija. Jokio minčių sąmyšio. Įsiklausyk.

Kotenė sėdėjo tylėdama, spėliodama, ką turėtų išgirsti.

— Sakyk, kokie garsai tave pasiekia? — tarė šamanas.

— Nieko negirdžiu, — atsakė Kotenė. — Tik šniokščiančią upę... vėją, šiurenantį žolę ir krūmus... tolumoje šaižiai klykiantį paukštį.

— Ką dar?

Pamažėle ji išgirdo daugiau garsų ir buvo apstulbinta. Jų buvo gausybė.

— Girdžiu, kaip trindamiesi į odą šlama mano drabužiai... kaip žole juda kažkoks padarėlis — girdžiu jo kvėpavimą... vanduo ridena akmenuką upės dugnu... tarp gėlių ropoja vabaliukas.

— Greitai mokaisi, — pagyrė Jačakas. — Greičiau negu kuris kitas mano mokinys. Tavyje gyvena gamtos dvasia, ar ne?

Jis žino, pamanė ji. Žinojo, kai pavadino ją Majta — vienintele. O dar svarbiau — jis žino, kas ji.

Puolusio angelo dukra.

Ji vis dar girdėjo šamano balsą, kai šis pirmąkart pavadino ją tuo inkišku vardu. Taip pat aiškiai, kaip dabar apačioje tekančios upės dugnu ridenamą akmenuką.

Kotenė Stoun atsimerkė ir pažvelgė į džiungles aplinkui, galingos upės išgraužtą slėnį, už jo dunksančius kalnus ir pasijuto sėdinti pasaulio viršūnėje.

— Pirma tavo pamoka, — tarė Jačakas. — Kaip jau sakiau, netrukdyk šiam gebėjimui lavėti. Kai įgusi, visus atsakymus rasi savo viduje. Tu pati sukursi pasaulį, kuriame gyvensi. Bet tam reikia laiko. Tai tik pradžia.

— Iš kur žinot, kas aš? — atsigręžusi į jį paklausė Kotenė.

— Mes visi — iš tos pačios energijos, — atsakė jis. — Kad ir ką darytume, privalome gerbti visą visatą. Mes ir mūsų mintys — vienas ir tas pats. Panaudoti tą skystą šviesą — tai tik pradžia, pirma pamoka, padėsianti tau atsiverti, suvokti, kad esi dalis tos vienintelės energijos, kuri yra viskas. Tai labai padės tau grįžus į savo pasaulį.

Šamanas ištiesė ranką.

— Imk jį. Visada laikyk šalia. Jis tau primins, kad tavo dvasia kaip ir tas kondoras turi sparnus, kad galėtų sklęsti aukštybėse.

Jačakas padavė jai fetišą iš tuščiavidurio kondoro kaulo ir plunksnų.

Kotenė pakėlė akis į šamaną.

— Imk jį, — įsprausdamas dirbinį jai į delną tarė jis. — Kunturas — ar kondoras, kaip jūs jį vadinat — neminta gyvaisiais. Jis ėda gaišenas. Taigi tu gali atsikratyti negyvėlių savo viduje duodama jiems kunturo sparnus.

Kotenė prisikišo kaulą prie akių.

— Man rodos, aš nusprendžiau likti čia, — nusibraukusi plaukus nuo akių tarė ji. — Galėčiau ir toliau mokytis jūsų papročių. Jūs galėtumėte būti mano mokytojas, — pridūrė tikėdamasi jam įsiteikti.

— Kodėl, tavo manymu, skysta šviesa taip lengvai tave pasiekė? Esi ypatinga. Vis dar nenori sutikti, kad esi išrinktoji?

— Nežinau. Stengiausi apie tai negalvoti. O kas, jeigu aš nenoriu būti ypatinga, išrinktoji? Anksčiau aš gyvenau visai kitaip negu dabar. Kas, jeigu aš tuo netikiu?

Jačakas smalsiai į ją pažiūrėjo.

— Mes visi darome sąmoningus sprendimus, liečiančius mūsų gyvenimą. Gali gyventi kaip tinkama. Bet gali būti, kad pasąmonėje tu atidarei duris, kurias manei uždariusi.

Kotenė nusuko akis.

— Sprendimas dėl mano gyvenimo buvo padarytas manęs neatsiklausus. Man buvo pasakyta, ir tiek... Sudaryta sutartis be mano parašo.

— Tau skirtas tam tikras likimas, Majta. Kaip ir mums visiems. Bet tu turi galios jį keisti.

— Aš nepasirinkau likimo. Jį man išrinko tėvas... ir Dievas.

— Iš tikrųjų tu nelabai skiriesi nuo kurio nors iš mūsų. Kiekvienas turime savo vietą. Miške daugybė takelių veda į skirtingas vietas — taip ir mums kiekvieną dieną, kiekvieną minutę atviri visi gyvenimo takai. Jie visi egzistuoja vienu metu — mes tik pasirenkame, kuriuo eiti. Kai suprasi tos skystos šviesos galią, pamatysi tau atsiveriančius takus ir išsirinksi tą, kuris duos daugiausia gero.

— Tiesiog man atrodo, kad kažkas kitas man parinko labai didelę gyvenimo dalį — ypač trejus pastaruosius metus.

Jačakas tylėdamas sėdėjo ir žiūrėjo, kaip ji grąžo rankas ieškodama tinkamų žodžių.

— Abejoji savimi? Savo didybe?

— Jokia aš ne didi. Taip, abejoju savimi, savo sprendimais. Kartais susimąstau, ar tai, ką darau, bent kiek priklauso nuo manęs. Ar tikrai aš pati galiu spręsti, grįžti man namo ar ne? Juk čia ir glūdi esmė, tiesa? Tarkime, aš nuspręsiu negrįžti, bet mane privers grįžti kažkokia mano nevaldoma jėga.

— Niekas negali tavęs priversti. Galbūt pati to nesuvokdama tu atidarysi duris, parvesiančias tave namo. Majta, jei čia liksi, nuo savo naštos neišsivaduosi.