Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

— Tau viskas gerai? — paklausė Ričardas tiesdamas delną, kad paliestų nuogą jos rankos odą.

Ji prisikišo arčiau veidrodėlio ir pirštų galiukais palietė veidą. Graži: ligutėlė oda, gundančios pilnos lūpos, į topazus panašios kerinčios mėlynos akys anglies juodumo blakstienomis.

— Taip, man viskas gerai.

Elis Ladingtonas iš tikrųjų ją išgelbėjo.

Ričardas ir Maraja Hapsbergai sėdėjo ant prašmatnios tamsios itališkos sofos Elio Ladingtono kabinete. Ričardas pirštu barbeno per parankės varinės vinies galvutę. Ladingtonas sėdėjo priešais ant to paties komplekto krėslo, laikydamas rankoje stiklą Šampanės konjako Francois Voyer Extra Grande. Sodrios rusvai oranžinės spalvos gėrimas žaižaravo nuo didžiulio židinio sklindančioje šviesoje. Kiti svečiai jau išsiskirstė, tad jie liko tik trise. Elis kaip visada buvo nepriekaištingai apsirengęs. Šįvakar jis vilkėjo tamsiai mėlynu kašmyro kostiumu su liemene ir standžiai iškrakmolytais baltais marškiniais klostuotu priekiu ir sąsagomis susegtais rankogaliais. Kiekviena klostė buvo lygutėlė, kiekvienas nagas rūpestingai nudailintas, kiekvienas plaukelis savo vietoje.

Elio draugijoje Ričardas jautėsi apsirengęs susiglamžiusiais skarmalais.

— Puiku, — pagyrė Ladingtonas. — Tu šauniai padirbėjai.

Nors balsas buvo ramus ir santūrus, jis drėkste drėskė Hapsburgui ausį. Ladingtonas jam nepatiko, bet jis negalėjo nieko pakeisti. Skirtingai negu Maraja, Ričardas gimė šioje vergijoje — ji buvo jo kraujyje.

Ričardas delnu persibraukė pliką viršugalvį, paskui rudus šeriukus ir pasigailėjo iš ryto nenusiskutęs.

— Nesirengi padėkoti? — paklausė vyro Maraja. — Elis ką tik pasakė tau komplimentą.

— Būtinai, — atsakė Ričardas stengdamasis neišsiduoti esąs susierzinęs. Jis žinojo negalįs sau leisti rodyti jokio nepasitenkinimo, nes Elis Ladingtonas laikė jį pėstininku, kurį negaila paaukoti.

— Ar Edelmanas išvertė lentelės užrašą? — paklausė šeimininkas.

Ričardas suėmė save į nagą.

— Gerai nežinom. Mes nemanom, kad Edelmanas ar kas nors iš ten buvusių galėjo iššifruoti ką nors daugiau negu glifus.

— Lyg ir kalbėjai su Edelmanu? Ką jis tau sakė? — paklausė Ladingtonas.

— Atrodė, tarsi jam būtų labiau rūpėję, kaip lentelė buvo padirbta, — atsakė Hapsburgas. — Jis sakė numanąs, kas parašyta viršutinėje jos dalyje, bet dėl kitų ženklų negalėjo apsispręsti. Jis prašė, kad atvyktume ten su kitais ekspertais, ypač gebančiais suprasti kipų reikšmę. Iš to sprendžiu, kad jam nepavyko iššifruoti viso užrašo. Jis neturėjo nė menkiausio supratimo ką mato. Kameros, garso įrašai, užrašai — viskas sunaikinta. Neliko nė vieno žmogaus, kuris galėtų papasakoti ką regėjęs. Valdžios atstovai pamanys, kad visi mirė todėl, kad išgėrė prastos vietos indėnų naminės. Vargu ar kas suabejos šia prielaida. Pastaruoju metu daug rašoma apie kvaišalų sukeliamų savižudybių tyrimus. Nereikia pamiršti, kad gėrime nestigo ir vietinių haliucinogenų. Tie žmonės prarijo mišinio su tokia gausybe narkotinių medžiagų, kad ne tik matė haliucinacijas: juos ištiko paranoja ir nenumaldomas polinkis žudytis. Bent jau tokių įrodymų ras tyrėjai.

Ladingtonas atsistojo ir priėjo prie Hapsburgų.

— Atrodo, tu viskuo pasirūpinai.

Jis atsistojo priešais Marają ir ištiesęs ranką paglostė jai skruostą.

— Už Ričardą, — tarė jis pakeldamas taurę.

Kai Ladingtonas pasiūlė konjako, Ričardas atsisakė, bet Maraja gėrė jau antrą stiklą. Ji susidaužė su Ladingtonu ir pakartojo tostą:

— Taip, už Ričardą.

Ričardas žiūrėjo į konjaką gurkšnojančią žmoną. Kaip jam galėjo taip pasisekti? Jis žinojo: kai jis įeidavo į kambarį, to paties klausdavo visi ten esantieji. Ji nebuvo tik graži. Maraja pasižymėjo tokia stulbinamai rafinuota elegancija, kad visiems nuo jos užgniauždavo kvapą. Ji nebuvo kerinčiai efektinga ar ekstravagantiška — šie žodžiai buvo gerokai per menki jai apibūdinti. Iš kitų ją skyrė jos grožio paprastumas. Ji buvo tobulybė. Ir jinai buvo jo.

Ričardas nusišypsojo žmonai.

Išgėręs su Maraja į jo sveikatą, Ladingtonas priėjo prie židinio, pastatė savo taurę ant atbrailos ir paėmė kaspinu perrištą dėžutę.

— Šis tas ypatinga tau, Maraja. Arabiškos prabangos pavyzdėlis.

— Ak, Eli, ką čia sugalvojai?

Elis priėjo prie Marajos ir įteikė dovaną.

Šypsodamasi jam ji atrišo kaspiną ir atidarė dėželę.

— Dieve brangus! — šūktelėjo pamačiusi, kas viduje. — Amouage!

— Sako, brangiausi kvepalai pasaulyje, — neslėpė pasididžiavimo Ladingtonas.

Maraja prisispaudė prie kaklo krištolo ir aukso flakonėlį.

— Tu mane baisiai lepini, — tarė ji. — Ačiū, Eli.

Ji atkišo flakonėlį Ričardui.

— Ar gali patikėti, ką sumanė Elis?

Ričardas nieko neatsakė.

Marajai atkimšus flakonėlį, po kambarį pasklido kvepalų komponentų aromatas. Rožės, jazminai, pakalnutės, santalas, smilkalai...

— Tu nusipelnai būti lepinama, — atsakė Elis ir vėl nukreipė dėmesį į Marajos vyrą.

— Na, Ričardai, kaip dabar sekasi su ta Stoun?

Ričardas Hapsburgas pajuto, kaip viršugalvis išrasoja prakaito lašeliais.

— Susidaro įspūdis, kad mes negalim jos atsikratyti. Pats ne kartą tai sakei.

Jo balsas trūkčiojo ir jis iškart pasigailėjo, kad išsidavė esąs susinervinęs. Jis pasuko savo Rolex į riešo apačią ir į jį žvilgtelėjo. Jam nerūpėjo, kiek dabar valandų, ir jo protas to neužfiksavo. Tiesiog jam reikėjo pasirodyti abejingam, nė kiek nesusijaudinusiam, tad vylėsi, kad tokį įspūdį sukėlė žvilgsniu į laikrodį.

Kaip galėdamas ramiau, stengdamasis tvardytis, Ričardas atsakė:

— Ji nustumta į užkulisius — bent jau kuriam laikui. Mes jau anksčiau ją diskreditavome, o dabar privertėme patirti didžiulį sukrėtimą. Ji savo akimis matė neapsakomą siaubą ir kai ką ne iš šio pasaulio. Niekam ji nepasakos, nes kas ja patikėtų? Atrodytų, kad ji vėl sensacingai bando išgarsėti ir atsigauti po paskutinio fiasko. Šiuo metu ji negali būti niekuo įsitikinusi, net jeigu nujaučia, kad tai, kas nutiko, — mūsų darbas.

Ričardas patenkintas savo atsakymu patampė marškinių rankogalius.

— Ar žinai, kur ji dabar? — paklausė Ladingtonas.

— Kaip ir numatyta, pabėgo į džiungles, — žodį „numatyta“ Hapsburgas buvo gerai apgalvojęs. — Mūsų žiniomis, ji vis dar ten.

Ladingtonas vaikštinėjo po devyniolikto amžiaus pabaigos turkišką kilimą. Galop sustojo priešais amžinai pasiruošusio pulti bengalinio tigro iškamšą ir paglostė galvą.

— Ji visuomet kels rūpesčių, Ričardai. Tam ji ir buvo sukurta.

Ričardas puikiai žinojo, ne tik, kas yra ta moteris, bet ir kad greitai ji niekur nedings. Na, bet po sėkmingai įgyvendinto jo plano jie bent jau gali tikėtis šiokios tokios atvangos. Nejaugi Ladingtonas negalėtų parodyti už tai šiokio tokio dėkingumo?

Ričardas užgniaužė savyje besiveržiantį į paviršių pyktį.

— Aš norėjau pasakyti viena: mes, ko gero, įvarėme jai tiek baimės, kad ji persigando ir mieliau slapstysis toliau. Ji nenorės ieškoti lentelės ar mūsų.

Ladingtonas grįžo prie židinio, pasiėmė nuo atbrailos konjako taurę ir gurkštelėjo.

— Galbūt — kurį laiką, — atsakė jis iš pažiūros gardžiuodamasis švelniu gėrimu. — Ričardai, privalai neprarasti budrumo. Įsivaizduok, kad esi juvelyras, prisikišęs prie akies lupą, o ji — brangakmenis, kurį apžiūrinėji. Fiksuok kiekvieno jos judesio, žingsnio briauną, kiekvieną jos įkvėptą ir iškvėptą oro gurkšnį. Ji — mūsų Achilo kulnas, Ričardai. Kotenė Stoun — mūsų Nemezidė.