Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Kotenė užsimerkė ir bandė susigaudyti, kas įvyko.

Skrendant iš Limos Polas su Niku juokavo įsigysią kažkokių vietinių narkotikų — jie girdėję, kad nuo jų galima pakvaišti. Gal taip ir atsitiko? O gal kalta ta vietinė naminė? Gal į savižudybę juos pastūmėjo šalutinis to gėralo poveikis? Tai kodėl nieko nenutiko jai? Ir dar tie jonvabaliai.

Jonvabaliai.

Kotenė atsimerkė ir loštelėjusi atsirėmė į sieną.

Tūkstančiai jų buvo suplūdę į senojo statinio kambarį. Švytinti masė įgavo pavidalą: iš pradžių sūkuriuojančių dykumos dulkių nelabojo, paskui sudėtingesnį — dvigubos spiralės. Ji švytėjo taip skaisčiai, kad šešėlis nuo susisukusio medžio krito ant akmens sienos.

Kotenė atsistojo ir pamažu slinkdama palei sieną atsidūrė ties anga, pro kurią pajuto galinti prasisprausti. Pasilenkusi nustūmė į šalį kliudančius angą aplipusius augalus ir galop vėl atsidūrė džiunglėse. Ji nubėgo bandydama rasti taką. Staiga pėda įkliuvo į vijoklio kilpą, ir Kotenė griuvo ant žemės. Ji trenkėsi galva į akmenį — akmenį, indėnų iškirstą iš uolos prieš daugiau nei penkis šimtus metų.

ELIS

Ričardas ir Maraja Hapsburgai sėdėjo savo visureigyje Cadillac Escalade Nort Reisbruko plento kelkraštyje prie vartų, vedančių į Elio Ladingtono dvarą Konektikuto valstijos Vudbridžo vietovėje. Maraja pro langelį žiūrėjo į pravažiuojantį pro šalį sidabrinį mersedesą. Tikriausiai svečiai, važiuojantys kviestinės vakarienės pas Ladingtoną, pamanė ji. Jos vyras Ričardas sėdėjo prie visureigio vairo susiraukęs, ir tai ją siutino. Ji žinojo galinti meilikavimu gauti iš Ričardo ką tik nori, priversti jį padaryti ko tik jai reikia, jeigu tinkamai su juo elgsis. O jai ir buvo patikėta laikyti jį už pavadžio.

Šįvakar jinai viską sugadino — jis tiek inkštė, kad ji nebesusivaldė. Jis nenorėjo važiuoti į pobūvį — girdi, mieliau liksiąs namie ir padirbėsiąs prie kažkokio tyrimo. Jis verkšleno visą kelią, tad galop ji neiškentė ir davė valią savo įtūžiui. Dabar teks trauktis atgal ir apraminti tą šūdelį.

Maraja šonu pasislinko arčiau jo ir uždėjo ranką ant kelio.

— Atleisk, aš turėčiau būti jautresnė tavo jausmams. Žinau, kad tau nepatinka tos sueigos, bet jos naudingos verslui. Tie žmonės vadovauja fondams, papildantiems galerijos iždą. Be to, jie skiria lėšų privačioms dotacijoms. Niekur nesidėsi — tenka su jais taukšti apie visokius niekus.

Ričardas nukėlė jos delną nuo kelio ir padėjo ant odinės sėdynės.

— Ričardai, — sukuždėjo ji palinkdama taip arti, kad lūpomis palietė ausį. — Liaukis, pupuliuk. Aš juk tavęs atsiprašiau, gal ne?

Rangydama ilgas kojas ant sėdynės ji lūpomis įgnybo jam ausies viršų.

Ričardas pasislinko vairuotojo durelių link.

— Maraja, aš puikiai žinau, kodėl turim šunuodegiauti tiems žmonėms.

— Tai ko taip spyriojiesi?

Ričardas papurtė galvą.

— Ne dėl jų, o dėl Ladingtono.

— Bet tu juk žinai, kad reikalus reikia spręsti su Eliu. Nuo to neišsisuksi.

Patiko Ričardui ar ne, bet jis ir į jį panašūs turėjo klausyti Ladingtono nurodymų. Tik Maraja pati pasirūpino, kad taip būtų. Ir kasdien jautėsi už tai dėkinga. Mat Elis ją išgelbėjo.

Reikia skirti dar truputį dėmesio Ričardui, ir jis nurims. Jinai žinojo jo silpnybę. Maraja iš lėto perbraukė delnu jam koją ir paglostė vidinę šlaunies pusę.

— Leisk man atsiprašyti, — sušnabždėjo alsuodama jam į kaklą, paskui krimstelėjo kiek žemiau smakro. — Juk žinai, kaip aš noriu tau įtikti, — pridūrė viena ranka glostydama jam tarpkojį, kita atsegdama diržą.

Ričardas atlošė žvilgančią apvalią galvą į atramą ir išleido atodūsį.

— Šaunuolis, — pagyrė ji. — Leisk man pačiai viską padaryti. Tau juk patinka, kai aš atsiprašinėju? Man rodos, tau patinka, kai aš elgiuosi kaip išdykėlė, kad mudu galėtume susitaikyti.

Diržo galai nukrito, ir ji ėmė atseginėti sagą virš praskiepo.

— Maraja, — kimiu balsu tarė jis, — mes...

— Ša! — sušnibždeno ji atsegdama užtrauktuką ir įkišdama ranką. Kai Ričardas sudejavo, ji nusišypsojo.

Kaip lengva!

— Atitrauk sėdynę, — sukuždėjo ji.

Ričardas paspaudė mygtuką, ir sėdynė tyliai nuslydo toliau nuo vairo.

— Kas nors gali pamatyti, — tarė jis, bet jo akys jau buvo apsiblaususios nuo geismo ir jis nebandė jos stabdyti.

Maraja išvadavo jo daiktą iš kelnių ir tuo pat metu nusispyrė aukštakulnius — neverta braižyti apmušalų odos.

Ričardas užsimerkė, kai žmona paėmė jį į burną. Skruostu jinai juto, kaip virpa jo pilvo raumenys. Kai jis buvo pasirengęs, Maraja pasikėlė suknelę, atsisėdo ant jo ir patraukė kelnaites į šalį. Įdėmiai žiūrėdama jam į akis, nusileido.

Maraja žiūrėjo, kaip jo žvilgsnis tampa geidulingas, kaip apimtas ekstazės jis prisimerkia ir sukanda dantis. Iš lėto jį įaudrindama jinai kaitino jo aistrą. Paskui suėmė Ričardo delnus ir uždėjo sau ant krūtų.

— Nusirenk, — tarė Ričardas. — Nusirenk suknelę.

Ji sudejavo ir nukėlė jo delnus sau ant kryžmens, kiek žemiau liekno pusiaujo. Vilktis suknelę nebuvo prasmės: tuoj viskas bus baigta.

— Dieve, — ištarė jis, — kaip ten gera! Ką tu man darai?

Klausimas buvo retorinis, atsakyti į jį nereikėjo. Ji delnais laikė prakaito išmuštą jo galvą ir audringai kilnojosi.

— Taip, mielasis. O taip, Rumdžali, — vebleno ji žinodama, kad išgirdęs savo tikrąjį vardą jis įsiaudrins. Ji tiesiog meistriškai mokėjo kalbėti mylėdamasi, be to, puikiai žinojo, ką jis nori girdėti. Darbuodamasi klubais ji palinko į priekį, kad ilgi šviesūs plaukai kristų jam ant veido. Ji žinojo, kad jis užuodžia jos plaukus, iš jos trykštančius syvus.

— Rumdžali, Rumdžali! O, Dieve, man jau čia pat!

Maraja žinojo, kad po šių žodžių jis visai pames galvą. Kai ji įteigdavo jam, neva jisai ją taip įjaudrino, kad ji tuoj patirs orgazmą, Ričardas bemat pasitenkindavo. Gaišti nebebuvo galima — pavėluos į pobūvį.

Ji sudejavo ir suvaidino drebanti visu kūnu.

Ričardas užgniaužęs kvapą įsitempė, išsirietė į viršų, ir ji pajuto, kaip jis iššauna.

Viskas baigėsi.

Maraja prie jo palinko ir pajuto, kaip jis suglemba.

— Mano mielasis pupuliukas, — tarė ji. — Duokš savo nosinę — reikia apsišluostyti.

Jis apsikabino ją ir laikė tvirtai apglėbęs.

— Buvo velnioniškai gera, — tarė. — Luktelk, kol atgausiu kvapą.

Maraja atsitiesė.

— Nėra kada. Pavėluosim.

Ji nusliuogė nuo jo, ištraukė nosinę iš jo švarko vidinės kišenės ir klūpodama nusišluostė tarpkojį.

— Imk, — tarė ji mesdama nosinę ant kilimėlio, paskui pasitaisė kelnaites ir pasislinko į savąją sėdynės pusę. — Apsišluostyk ir tu. Negali atrodyt kaip ką tik pasidulkinęs ant priekinės savo visureigio sėdynės.

Maraja apsiavė aukštakulnius, palygino suknelę. Atsidariusi rankinę išsitraukė miniatiūrinį plaukų šepetį, tada uždegė saulės skydelio šviesą ir pažiūrėjo į veidrodėlį.

— Nebaisiai susitaršiau, — tarė ji susišukuodama plaukus, paskui dar perbraukdama ir papurendama juos pirštais. Visa laimė, nebuvo pasidariusi aukštos šukuosenos — dabar būtų sunku prideramai atrodyti.

Maraja palinko apžiūrėti veidrodėlyje makiažo, bet staiga krūptelėjo ir pasibaisėjusi atsitraukė.

— Kas atsitiko? — paklausė Ričardas.

Ji žinojo, kad tai, ką išvydo, tebuvo jos vaizduotės vaisius — košmaras iš praeities. Iš tikrųjų pabaisos — to šlykštaus subjauroto veido viena akimi, išvagoto šiurpių keloidinių randų, panašių į kurmių landas — veidrodyje nebuvo.