Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Jam įkandin įėjo ta pati moteris — kaip paprastai šypsodama. Jos apdarai nesiskyrė nuo Kotenės.

— Jaučiuosi tarsi pakirdusi iš blogo sapno, — prisipažino Kotenė. Ji palietė sužeistą kaktą — tvarsčio nebebuvo, tik odos lopinėlis buvo grublėtas.

— Vaistas geras, — tarė vyras, — kondoras irgi geras.

Kotenė pamanė, kad jie nepasisakė vardų ir buvo įsitikinusi, kad pati neklausė ir taip pat neprisistatė.

— Nežinau, nuo ko pradėti, ko klausti pirmiausia.

Ji nusprendė pirma pasakyti savo vardą, o tada sužinoti jų vardus. Vyras buvo vardu Jačakas — jis reiškė „išminčių ir gydovą“. Moters vardas buvo Pilpintu — „kolibris“.

— Ją taip pavadino, kai tapo moterimi, — paaiškino Jačakas, — nes ji plasnoja tai šen, tai ten.

Jačakui patiko Kotenės vardas.

— Tavo vardas kilęs nuo Pačamamos — Motinos Žemės, — tarė jis.

Kotenė bandė aiškinti, kad jos vardas rašomas kitaip negu „medvilnė“5, bet jis nesiklausė — matyt, jam žodis patiko ir jis siejo jį su gamta.

Jačakas paprašė Pilpintu padėti jam pakelti Kotenę.

Atsistojusi ši iš pradžių jautėsi lyg ką tik išlipusi iš baseino: kūnas atrodė nepaprastai sunkus, kojos silpnos. Akimirką ją apėmė svaigulys, tad teko įsikibti Jačakui ir Pilpintu į ranką, kad neprarastų pusiausvyros.

— Ėėė... kai kelias dienas nesikeli...

Jai ėmė suktis galva, kojos nenorėjo laikyti.

Vis dėlto ji prilaikoma žengė kelis žingsnius ir atsidūrė lauke. Skaisčioje rytmečio šviesoje Kotenė pirmąkart aiškiai pamatė kaimelį: akmenų lūšneles palmių lapais dengtais stogais, akmenimis grįstas gatveles, besiganančias lamas ir alpakas, vyrus ir moteris bronzos oda besiruošiančius po namus, žaidžiančius vaikus. Aukščiau kalno šlaite buvo įrengtos terasos, jose kažkas buvo auginama; žemiau kaimelio tekėjo upė. Kotenė pamatė esanti arčiau slėnio, negu buvo Edelmano stovykloje. Ji pasijuto lyg kokia keliautoja laiku — kažkas trenkė jai per galvą ir perkėlė į laiką prieš Pisarą ir jo konkistadorus. Ji neišvydo trumparankovių marškinėlių, „Nike“ sportbačių, automobilių ar dviračių — nė menkiausio šiuolaikinės civilizacijos ženklo.

Jačakas ir Pilpintu padėjo jai nueiti iki akmeninio suolelio, stovinčio netoliese. Kai Kotenė patogiai atsisėdo, paklausė:

— Kur yra Rimanku?

Jai ištarus pastarąjį žodį Pilpintu aiktelėjo, užsidengė delnu burną ir suraukė kaktą.

— Štai ten, — rodydamas į kalną priešais atsakė šamanas. — Pusė dienos kelio.

Ji prisiminė senį sakius, kad jam buvo liepta jos ieškoti. Kaip tai galėjo atsitikti?

— Kas jums liepė mane rasti?

Jačakas įsmeigė juodas akis į jos.

— Tu dar nepasirengusi, — atsakė jis. — Gal rytoj ar poryt.

— Nesuprantu. Ir kaip čia yra, kad jūs mokate angliškai? Ar čia dar kas nors kalba angliškai?

— Tu skubi... įtariu, kaip ir tavo gyvenimas. Tegul jis klostosi savaime, Kotene Stoun. Jei skubėsi, perlipsi slenksčius ir nužingsniuosi menkesniais keliukais jų nė nepastebėjusi. Viskas — visi atsakymai — duodami mums, kai esame pasirengę juos priimti.

— Jūs nesate gyvenęs Niujorke, — nusijuokė Kotenė.

Kurį laiką jis spoksojo į ją kiek pakreipęs galvą į šoną, paskui užsimerkė, tris kartus giliai įkvėpė ir tik tada vėl į ją pažiūrėjo.

Ji pamanė, kad šamanas taip įdėmiai žiūri į ją todėl, kad nesuprato jos pašmaikštavimo apie Niujorką, bet kai jis vėl prašneko, ji suprato, kad jis galvojo apie kitką.

— Kotene Stoun, man pranešė tavo vardą. Man, mums, Virakočai — Dievui kūrėjui — tu esi Majta. Majta — vienintelė.

Kotenei ėmė trūkti oro, tarsi kas laikytų ją panardintą po vandeniu.

SKYSTA ŠVIESA

Kol sveiko, Kotenė daug sužinojo apie kaimiečių kasdienybę. Ji žiūrėdavo, kaip jie sodina augalus ir dirba laukuose. Moterys kramtydavo kukurūzų grūdus kartu su kokiomis nors sėklomis ar vaisiais, išspjaudavo masę į ąsočius su šiltu vandeniu, ir ten išsifermentuodavo čiča — inkiškas alaus atitikmuo. Indėnai maistui augino prijaukintas antis ir jūrų kiaulytes, kirpdavo alpakas, kartais dar ir laukines vikunijas, o vilną verpdavo paprastomis verpstėmis. Kotenė sužinojo, kad kai kurios apeigos ir tradicijos — šimtmečių senumo.

Kiekviena diena prasidėdavo malda.

Jačakas praleisdavo su ja nemažai laiko, bet apie save beveik nieko nepasakojo. Kita vertus jis bakštijo, ragino, spyrė Kotenę, kol galiausiai ji papasakojo, kas tą baisiąją naktį nutiko Edelmano stovykloje. Jačakas įdėmiai klausėsi, bet, jos nuostabai, nepasibaisėjo tuo, ką iš jos išgirdo. Jis neabejojo nė vienu jos žodžiu, nė karto neišsidavė nežymiai kilstelėdamas antakį.

Vieną dieną ji stebėjo dviejų berniukų įšventinimo į vyrus apeigas. Žiūrėdama į krauju ištepliotus jų veidus, Kotenė prisiminė žydų Velykas. Ji gavo menką religinį išsilavinimą — vaikystėje lankydavo vasaros Biblijos mokyklą — bet iš tų laikų prisiminė pasakojimą apie tą naktį, kai Dievas nubaudė Egiptą dešimtąja rykšte. Tada buvo išžudyti visi naujagimiai, išskyrus izraelitų. Dievas šiems paliepė paženklinti savo duris ėriuko krauju — tada jie nenukentėsią. Ar ji kada nors įstengs suprasti ar paaiškinti, kodėl nenukentėjo tą siaubingą naktį Edelmano stovykloje?

Kotenė apsidairė po kaimą. Ji galėtų įprasti čia gyventi — supanašėti su čiabuviais, tapti nematoma. Likus čia, pasislėpus šiame atkampiame kaimelyje, jai negrėstų joks pavojus. Jautėsi esanti nevykėlė, ir tai ją visai tenkino.

Sėdėdama prie raudonkamienio medžio, vietinių vadinamo koloraditu, Kotenė stebėjo apeigas ir bandė užgniaužti kylančias ašaras. Negalėdama apsispręsti, ką daryti toliau, užsidengė veidus delnais. Staiga ji pajuto kažką švelniai paliečiant jos petį.

— Eikš, — tarė Jačakas. — Eime pasivaikščioti. Man rodos, tu jau pasirengusi kai ką pamatyti.

Kai jie priėjo kaimelio pakraštį, Kotenė paklausė:

— Kodėl jūs niekada nekalbate apie save? Nieko apie jus nežinau, nors apie save išpasakojau beveik viską.

Beveik.

— Nedaug yra ką pasakoti.

— Ar atsakysite į mano klausimus?

— Galbūt, — nusišypsojo Jačakas. — Ką nori sužinoti?

— Kas jūs? Ir kaip jūs išmokot taip puikiai kalbėti angliškai?

Jiedviem einant Jačakas žiūrėjo tiesiai prieš save.

— Kai buvau mažas, motina nusivežė mane į miestą, į Monasterio de l Cusco — seną jėzuitų vienuolyną. Mes sunkiai vertėmės, ir ji nenorėjo, kad augčiau skurde. Taigi ji paliko mane pas vienuolius, prieš tai privertusi duoti žodį, kad liksiu ir negrįšiu jai pavymui į namus.

— Kaip liūdna! — tarė Kotenė.

— Galop mane atidavė įvaikinti, ir amerikiečių šeima mane įsisūnijo. Ji persikėlė į Oregono valstiją, ten ir užaugau. Aš juos mylėjau, bet širdyje ilgėjausi tėvynės ir mano tautiečių gyvensenos. Taip ir nepripratau prie amerikietiško gyvenimo būdo — nesupratau tos dvasingumo stokos, per menkos pagarbos Pačamamai. Taigi po įtėvių mirties grįžau į gimtąją Peru.

— Jus vadina išminčiumi ir gydovu, — priminė Kotenė.

— Daugiausia todėl, kad priklausau dviem pasauliams — senovės ir šiuolaikiniam, — paaiškino šamanas.

Jačakas nusivedė ją taku, vedančiu prie Urubambos upės.

— Šis takas labai senas, — kalbėjo jis. — Ištisos mano tautos kartos paliko čia savo pėdsakus.

— Turiu dar vieną klausimą.