Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Paskui nusiplovė rankas: tris kartus sudavė per muilo dozatorių ir išsimuilavo delnus. Nusiskalavo muilą tris kartus pakišdamas po čiaupu. Kad išsidžiovintų, iškėlė virš galvos ir nukratė, o galiausiai nusibraukė į kelnių šonus.

Lesteris Riplis pakėlė didelį savo krepšį nuo grindų — jis buvo pasirengęs.

Paėjęs koridoriumi rado kabinetą, į kurį jam buvo liepta prisistatyti. Pastatas buvo senas, medinės grindys sodrios kolumbiškos kavos spalvos, tinkuotos sienos — nelygios, vietomis apsilaupiusios. Medinės kambario durys buvo beveik tokios pat tamsios kaip grindys. Šviesa sklido pro matinio stiklo langelį ir viršulangį.

Priešais duris Lesteris stabtelėjo: kažin ar jam reikia belstis, ar įeiti nepranešus.

Jis pabeldė.

— Užeikite, — išgirdo moters balsą.

Lesteris pasuko rankeną ir atidarė duris.

— Laba diena, — tarė. — Aš esu Lesteris Riplis. Atėjau kalbėtis dėl darbo su daktaru Osbornu.

Sekretorė net nepakėlė akių.

— Sėskitės. Jūs atėjote per anksti.

— Žinau, — atsakė Lesteris sėsdamasis ant plastiko kėdės prie priešingos sienos. Jis įkišo ranką į krepšį ir iš kelių žurnalų bei knygų išsirinko žurnalą „Fizikos apžvalga“. Atvertė ties straipsniu „Gravitacinės bangos atviroje de Siterio erdvėje“. Buvo skaitęs jį gerą dešimtį kartų. Bet straipsnis Lesteriui patiko. Jo autorius buvo Stivenas Hokingas, bendraautoriai — Tomas Hertogas ir Nilas Turokas. Viešpatie, Hokingo veikalus jis galėjo skaityti ištisą dieną. Lesteris tiesiog dievino Stiveną Hokingą — šis gal nežinojo, kad Lesteriui buvo dar ir patarėjas. Daugybę kartų Lesteris klausė savęs: „KTAEH?“ — Kaip tokiu atveju elgtųsi Hokingas? Šiurpas ėmė pagalvojus, kiek daug bendra jie turi. Abu gimė sausio aštuntą. Antras abiejų vardas buvo Viljamas. Abiejų tėvai norėjo, kad jie taptų medikais, bet Lesteris su Stivenu pasirinko matematiką, o ilgainiui fiziką, konkrečiai — teorinę fiziką. Abu turėjo sveikatos sutrikimų, tik Hokingo šoninė amiotrofinė sklerozė buvo blogiau negu sumauta Lesterio akis.

Straipsnį jis skaitė taip pat įdėmiai kaip pirmą kartą. Baigęs pažiūrėjo į laikrodį, paskui į uždarytas kabineto duris sekretorei už nugaros mintyse spėliodamas, ką ten veikia Osbornas. Apsidairė po kambarį ir nusprendė paskaityti dar ką nors. Lesteris išsirinko komiksą iš savo kolekcijos — „Žaliasis Žibintas: atgimimas“. Skaityti apie Moterį-Katę, Supermeną ir Žaliąjį Žibintą Lesteriui buvo taip pat įdomu, kaip Hokingo, Boro ir Einšteino kūrinius.

— Daktaras Riplis?

Klausė vyras, atidaręs kabineto duris.

— Daktaras Osbornas? — stodamasis atsakė Lesteris, ir komiksas nusklendė ant grindų.

Osbornas įsmeigė akis į komikso viršelį. Šiurpiomis, krauju varvančiomis raidėmis buvo užrašytas pavadinimas: NEŠVENTA TREJYBĖ.

Lesteris suprato, kad darbo negaus.

RADINYS

Inkų tautybės vedlio vardas Čamis kečujų kalba reiškė „mažas“, „žemas“. Jis toks ir buvo — Kotenė spėjo, maždaug metro ir šešiasdešimties centimetrų ūgio. Jis buvo liesas, raumenų neslėpė glaudžiai aptempusi rudai rausva oda. Jis tuoj pat jiems pasigyrė mokantis tris kalbas ir pasakė pageidaujantis būti vadinamas Chosė. Kotenė nusprendė, kad jo kalbų mokėjimas labai pravers: beveik visi Peru kalbėjo ispaniškai, inkai mokėjo kečujų kalbą, o nemažai ir kečujų, ir ispanų.

Chosė atsivedė kitą, aukštesnį, vyrą. Jis padėjo nešti mantą, bet, matyt, nemokėjo angliškai.

Džiunglėse iškirstas takas vedė kalnuota vietove. Kartais augmenija buvo tokia tanki, kad jie dusdavo.

Netoli galutinio kelionės tikslo jie išsuko į menkesnį taką, paženklintą prie medžio prikaltu raudonai nudažytu rąstgaliu. Paėję gal penkiolika metrų nelygiu, vietomis užžėlusiu taku jie sustojo.

— Rimanku, — tarė Chosė. Jis paaiškino, kad gyvenvietė tik pradėta tirti, bet daktaras Karlas Edelmanas, ekspedicijos vadovas, nori, kad Kotenė ir jos palydovai pakeliui bent dalį šios gyvenvietės pamatytų.

— Ką reiškia Rimanku? — paklausė Kotenė.

— „Jie kalba“, — atsakė Chosė.

Trumpai pailsėjęs ir šį bei tą apžiūrėjęs būrelis patraukė toliau į pagrindinę stovyklą. Ją pasiekė tik į pavakarę. Saulė nusileido žemiau kalnų, tad jau temo. Kotenė, Polas ir Nikas nuo didelio aukščio jautėsi pavargę ir gaudė kvapą.

— Nieko nuostabaus, kad šios gyvenvietė taip ilgai niekas neaptiko, — tarė Nikas nusimesdamas kuprinę ir žiopčiodamas. — Po šimts, man rodos, užkopiau į patį dangų. Čia net panašu į dangų — debesys tokie žemi ir tankūs.

Chosė pamojo jiems eiti toliau ir nusivedė pas daktarą Edelmaną. Šis paspaudė ranką atvykėliams stovėdamas prie sulankstomojo staliuko priešais savo palapinę.

— Malonu susipažinti, — ištarė jis kiekvienam.

Kotenei jis pasirodė kiek pasipūtęs ir nedraugiškas, bet gal tik dėl savo britiško kraujo. Kita vertus, gal tarp knygų, uolienų ir žemių jis jautėsi patogiau negu bendraudamas su žmonėmis.

Edelmanas atitiko stereotipišką akademiko archeologo įvaizdį ir nepanėšėjo į filmuose vaizduojamus nuotykių ieškotojus. Aukštas, liesas, blyškios odos, seniai nekirptais tamsiais plaukais — jų sruoga buvo užkritusi ant kairės kaktos pusės. Erolis Flinas, nusprendė Kotenė, tik ne toks gražus. Įspūdį vainikavo angliškas akcentas.

Kai visi prisistatė ir pasišnekėjo apie visokius nereikšmingus dalykus, Edelmanas paprašė Chosė parodyti Kotenei ir operatoriams, kur jie gyvens — nedideles gelsvai rudas palapines su audeklo skiaute vietoj durų. Pirmojoje buvo brezentinė sulankstomoji lova su nedidele, standžia porolono pagalve, dujinė lempa, tualetinio popieriaus ritinėlis ir baltas plastiko kibiras. Į jį buvo įpilta truputis vandens.

— Išvietė ten, — rodydamas į kitą stovyklos pusę tarė Chosė. — Jei norite privatumo — naudokitės kibiru, — mostelėdamas į jo pusę pridūrė jis.

— Puiku, — atsakė Kotenė mesdama vieną iš savo krepšių į palapinės kampą. Vadinasi , esi pasiryžusi viskam , kad tik gautum darbą , Kotene Stoun , svarstė ji mintyse. Turėsi ką prisiminti.

Kalnuose nusileidus prieblandai, Kotenė apžiūrėjo stovyklą. Edelmanas turėjo atskirą palapinę, kiek didesnę už kitas. Vadas tarp savo indėnų , pamanė ji. Šalia jo palapinės tuščia stovėjo kita. Chosė paaiškino, kad joje gyvena Ričardas ir Maraja Hapsburgai, ekspedicijoje dalyvaujantys amerikiečiai. Neseniai jie grįžo į Jungtines Valstijas išrūpinti daugiau dotacijų šiai gyvenvietei bei Rimanku tirti ir kasinėti. Nikas ir Polas gavo po atskirą palapinę netoli Kotenės. Stovyklos viduryje stovėjo palapinė-valgykla, antra tokia — kasėjų stovyklavietėje; ją nuo pagrindinės skyrė medžių siena. Tolimajame stovyklos gale prasidėjo takas, vedantis į senovės gyvenvietę. Kotenė patraukė tuo taku — siauru ruožu, iškapotu ir iškirstu miške. Netrukus pasirodė pirmi griuvėsiai. Tarp yrančių sienų bei gerokai padūlėjusių nuo saulės ir lietaus inkų meistrų raižinių it kažkokios senovinės jūrų pabaisos čiuptuvai rangėsi storos medžių šaknys.

Kotenė susižavėjusi spoksojo bandydama įsivaizduoti, kaip čia viskas atrodė prieš penkis šimtus penkiasdešimt metų, kai tuo pačiu taku vaikštinėdavo inkų didikai. Sėdėdama ant uolos atodangos ji mėgavosi įstabiu reginiu, kol jis susiliejo su tamsa.

Per kelias dienas Kotenė sužinojo, kaip amerikiečių ir britų archeologų grupė aptiko karališkojo miesto liekanas. Šį dingusios inkų civilizacijos brangakmenį aukštai drėgnuose visžaliuose Peru miškuose seniai slėpė beveik neįžengiama augmenija. Kasinėdami archeologai atidengė įspūdingą šventyklų, observatorijų ir gyvenamųjų pastatų kompleksą, rado gerai išsilaikiusių audinių.