Линн Шоулз: Paskutinė paslaptis

— Įdomu, kad lakūnas neseniai perėjo kasmetę patikrą ir jokių sveikatos sutrikimų nebuvo pastebėta. Mes ir toliau rengiame reportažus apie tai, kaip į šį įvykį reaguoja žmonės. Tai, kad teko numušti lėktuvą, pilną niekuo nekaltų keleivių, daugybei žmonių buvo nelyginant signalas, pažadinęs iš miego. Manau, net po Rugsėjo vienuoliktosios niekam nė į galvą neatėjo, jog kada nors bus griebtasi tokių dalykų.

— Supratau, kad tas lėktuvas siuntė užgrobimo signalą.

— Taip, — patvirtino Tedas. — Manoma, kad antras pilotas jį pasiuntė norėdamas atkreipti skrydžių vadovų dėmesį.

Klausydamasi Tedo Kaselmano Kotenė Stoun mintyse vaizdavosi šį aukštą keturiasdešimt ketverių metų juodaodį. Jis per anksti ėmė žilti, ir mergina žinojo, kad prie to nemažai prisidėjo ir ji. Norėdama nusukti kalbą nuo tragiško lėktuvo incidento ir vėl grįžti prie savo naujos temos, ji tarė:

— Aš labai daug vilčių sieju su savo reportažu, Tedai. Jis visus apstulbins.

— Daugiau, negu apstulbins. Tu nuversi visą mokslo duomenų kalną.

Tedas nusijuokė į ragelį, paskui atsiduso.

— Tikiuosi, viskas pavyks, — tarė jis. — Tu labai daug statai ant kortos.

Kotenė žvilgtelėjo į Paluksio upę ir pajuto tankiau plakant širdį: upė buvo tokia nusekusi, kad irkline valtimi nebūtum ja paplaukęs. Bet Kotenė girdėjo, kad po smarkaus lietaus ji virsta šniokščiančia putota upe, vienintele slenksčiuota Šiaurės Teksase. Ji neabejojo: kaip lietus pakeičia upę, taip ir jos reportažas prilygs perversmui.

— Kiek, sakei, moka televizija? — paklausė Kaselmanas.

— Aštuonis gabalus, — atsakė Kotenė ir išgirdo jį švilptelint. — Tik neabejok manim: aš visiškai įsitikinusi, kad viskas tikra. Jei televizija nebūtų pirkusi tos medžiagos, juodojoje rinkoje už ją būtų davę kur kas daugiau. O reportažą būtų pasičiupęs kas kitas — šlovę taip pat. Aš viską patikrinau, Tedai. Ekspertai sako, kad sandoris sąžiningas.

— Ką nors patikrinti ir patvirtinti daikto autentiškumą — du skirtingi dalykai, mergyte. Niekas negali to žinoti geriau už tave.

Tedas nutilo.

— Nenoriu, kad tau nutiktų tas pats, kas Džeraldui, kai atidengė Kaponės rūsį, ar dar blogiau — kad susidirbtum kaip Danas Rateris. Supranti, ką turiu galvoje?

— Paprašiau paleontologo ištirti tą fosiliją. Jis patikino, kad ji autentiška.

— Iš šalies viskas atrodo kiek kitaip, Kotene — sakau tau, kad būtum pasirengusi viskam. Šaunuolis Gilis... — tokia prekiautojo pavardė, ar ne? Dieve, nejaugi Teksase gyvena vien Giliai?

— Ne, yra kažkiek Džordžų V ir Lindonų. Bet dievaži, jis taip prisistatė — Giliu.

— Sakyčiau, vis geriau negu Gilioji Gerklė1. Šiaip ar taip, teksasietis Gilis, sūnus visokio šlamšto kolekcininko, turinčio krūvą senų dinozaurų kaulų, senio rūsyje kažkokioje dėžėje tarp kaulų nuolaužų randa šią neįtikėtiną fosiliją. Jis kuo slapčiausiai tau paskambina ir pasiūlo sensacingą istoriją už priimtiną kainą — antraip parduos ją juodojoje rinkoje už krūvą žalių. Bet jis tokios geros širdies, kad...

— Ne, gera širdis čia niekuo dėta. Jo manymu, parengus reportažą jis taip išgarsės, kad jo fosilijų krautuvėlė uždirbs milijonus. Jis gali parašyti knygą, dalyti interviu ir penkiolika minučių pasimaudyti šlovės spinduliuose. Kita išeitis — parduoti medžiagą patyliukais — uždirbtų tiek pat, bet neišgarsėtų. Pasak jo, abu būdai jam priimtini, bet jis mieliau dar ir išgarsėtų.

— O tas paleontologas? Iš kur jis atsirado?

— Liaukis, Tedai. Kodėl negali džiaugtis, kad man pasisekė, ir tiek?

— Todėl, kad tu man lyg tikra dukra. Man neramu dėl tavęs. Nenoriu, kad sulaukusi tiek šlovės imtum dirbti aplaidžiai.

Kotenė bandydama atsipalaiduoti atsilošė į sėdynę ir dirstelėjo į spidometrą. Ji važiavo šimto keturiasdešimt penkių kilometrų per valandą greičiu, nors leistinas greitis buvo šimtas, tad kiek atleido akceleratoriaus pedalą. Tedas iš tikrųjų dėl jos nerimavo.

— Jo pavardė Votermanas. Beje, mokslų daktaras. Susipažinau su juo vakarėlyje, kurį prieš porą mėnesių Gamtos istorijos muziejus surengė žurnalistams. Tarp mūsų užsimezgė puikūs santykiai. Jis pasisiūlė atvykti į Teksasą. Aišku, jis turėjo pasirašyti, kad niekam nepapasakos ką sužinojęs, kol paleisim reportažą į eterį. Be to, teko nemažai įtikinėti Gilį, kol leido Votermanui apžiūrėti fosiliją. Apie ją žino tik NBC vadovybė, Votermanas, Gilis, aš, o dabar dar ir tu. Be to, mane atleistų iš darbo, jei sužinotų, kad šnekuosi apie tai su mūsų konkurentais.

— Votermanas... — pakartojo Tedas. — O vardas?

— Henris. Ne, Haris, — atsakė Kotenė. — Haris Votermanas. Kodėl klausi?

— Vien iš smalsumo. Gal pamėginsiu ką nors apie jį sužinoti.

— Jis parašė NBC laišką, kad, jo nuomone, fosilija autentiška. Jeigu nebūtų parašęs, vargu bau vadovybė būtų sukrapščiusi pinigų.

— Vadinasi, pasirodysi tiesioginėje vakaro žinių laidoje?

Kotenės raumenys įsitempė iš jaudulio. Ji vėl šlovės viršūnėje. Šį vakarą jos veidą matys visose svetainėse. Dieve, kaip jai tai patinka!

— Taip, — atsakė ji. — Ši diena man labai svarbi.

— Ko gero, man reikia pradėti rengti savo filmavimo grupę.

Iš jo balso Kotenei pasirodė, kad jis kažko laukia.

— Ką nori pasakyti?

— Pagalvok, kokių įdomių reportažo tęsinių bus galima parengti. Kaip reaguos mokslo bendruomenė ir fundamentalistai pamatę įrodymą, kad Biblijoje viskas pavaizduota teisingai? Kažkam teks suvalgyti savo skrybėlę — o gal brontozauro kepsnį.

— Mėgstu sudirbti oponentus, — prisipažino Kotenė.

Tedas atsakė tik patylėjęs geras tris sekundes.

— Būk atsargi, mergyte.

— Netrukus tau paskambinsiu, — atsakė ji ir užvožė telefono dangtelį.

Ji pažiūrėjo į išpampusius, įsielektrinusius pilkus debesis, kabančius visai pažemiui. Ko gero, ji pamatys, kaip pasikeičia Paluksio upė.

Priekyje ji išvydo išblukusį ženklą: Gilio fosilijų ir maisto bei ūkinių prekių parduotuvė , 1,6 km. Na štai — akimirka, kurios ji laukė. Istorija, kuri vėl ją išgarsins. Šventojo Gralio sąmokslas buvo viena. Bet čia visai kas kita — nenuginčijamas įrodymas, kad žmonės gyveno dinozaurų laikais. Ji mėgausis šlove tikrai gerokai ilgiau negu penkiolika minučių.

Per paskutinį apsilankymą Glen Rouze Gilis nusivežė ją už trejeto kilometrų, į Pasaulio sukūrimo įrodymų muziejų. Ekspozicija ją sužavėjo, ypač dinozaurų ir žmonių pėdsakų kolekcija. Ji kalbėjosi su keliais žmonėmis, labai aistringai ginančiais savo įsitikinimus. Įdomu, kaip jie reaguos išgirdę tai, apie ką ji netrukus pasakos per televiziją.

Įvažiavusi į žvyruotą stovėjimo aikštelę priešais krautuvę — kaimišką turistų traukos centrą — Kotenė pajuto seniai pažįstamą jaudulį. Per pastaruosius dvejus metus ji tapo didžiulių sensacijų autore: kai rado Šventąjį Gralį; kai įtikino Vatikaną atidaryti savo požemines saugyklas ir leisti žydams atsiimti šventą menorą iš Jeruzalės Antrosios šventyklos, Tito atgabentą į Romą 70 metais po Kristaus; kai rengė reportažus apie stulbinantį atradimą — senus pergamento ritinėlius iš urvų prie Negyvosios jūros; ir kai paskelbė, kad rasti trisdešimt sidabrinių, sumokėtų Judui Iskarijotui už Kristaus išdavimą. Bet šis laimėjimas vainikuos visus kitus. Niekas neprilygo Kotenei Stoun skelbiant religines sensacijas eteryje. O dabar, šią karštą popietę, ji turi galimybę niekieno nepadedama sugriauti pagrindinę mokslinę evoliucijos teoriją štai čia, dulkėtame Teksaso plento ruože. Ji buvo labai pakiliai nusiteikusi ir juto, kaip į veidą ir gerklę plūsta adrenalinas.