Anders Rydell: Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes

2009 M. RUDENĮ PASIEKIAMAS SUSITARIMAS. Po kelerių metų derybų Stokholmo moderniojo meno muziejus priverstas grąžinti vokiečių ekspresionisto Emilio Noldės (Emil Nolde) paveikslą „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ ( Blumengarten (Utenwarf ).

Paaiškėjo, kad XX a. septintame dešimtmetyje muziejaus direktoriaus Pontuso Hulteno (Pontus Hultén) iš Šveicarijos įsigytą paveikslą gaubia tamsi istorija. Kūrinys neaiškiomis aplinkybėmis dingo ketvirto dešimtmečio pabaigoje, kai Vokietijos žydų Doičų šeima (Deutsch) buvo priversta emigruoti iš nacistinės Vokietijos. Daugiau nei po penkiasdešimties metų, 2003-aisiais, šeimos palikuonys kreipėsi į Moderniojo meno muziejų ir paprašė grąžinti paveikslą. Prasidėjo ilgas konfliktas dėl meno kūrinio, apie jį kalbėjo ne tik Švedijos, bet ir tarptautinė žiniasklaida. Į konfliktą, kuris, kelių tarptautinių žydų organizacijų nuomone, kenkia Švedijos reputacijai, įsitraukė ir vyriausybė.

Mano dėmesį iš karto patraukė ginčas – diskusijose Švedijoje jis atrodė ištrauktas iš konteksto. Mažiau nei prieš metus tapau apie meną ir kultūros politiką rašančio žurnalo „Konstnären“ vyriausiuoju redaktoriumi. Pradėjęs domėtis meno naujienomis, pamačiau, kad dalykai, kurie atrodė susiję su šiuo įvykiu Švedijoje, vis kartojasi. Paryžiaus Luvre, Niujorko „MoMa“, aukcionų namuose „Christie’s“ buvo aptikti Antrojo pasaulinio karo metais nacistų pavogti ir vėliau dingę meno kūriniai. Muziejai ir aukcionų namai apie tų kūrinių istoriją nieko nežinojo arba bent jau sakėsi nežinantys. Dažniausiai tai būdavo trumpas pranešimas laikraštyje, tačiau po kurio laiko ėmė ryškėti tam tikrų dėsningumų. Buvo kalbama ne apie pavienius, o apie šimtus meno kūrinių, kabančių ir parduodamų garsiausiose pasaulio meno įstaigose. Kilo klausimas, kaip jie ten pateko, kodėl niekas jų neaptiko anksčiau ir kodėl viskas ima aiškėti kaip tik dabar.

Mane pirmiausia domino, kaip daugiau nei prieš pusę amžiaus pavogti meno kūriniai vis dar gali sukelti konfliktą.

Prieš tai kelerius metus domėjausi kultūros vertybių vagystės klausimais, ekonominėmis, moralinėmis ir teisinėmis to pasekmėmis. Tiesa, tai buvo visai kita sritis. 2000 m. pasirodė mudviejų su Samu Sundbergu (Sam Sundberg) knyga „Holivudą apvogę švedų piratai“ ( Piraterna – De svenska fildelarna som plundrade Hollywood ). Joje kalbama apie internetinių švedų piratų veiklą. Tai visai kitokio pobūdžio vagystės, bet sąsajų yra.

Abiem atvejais susidurta su advokatais iš už Atlanto. Ilgos Amerikos teisės sistemos rankos siekia toli už šalies ribų. Dar vienas svarbus klausimas – kam priklauso teisės į kultūrą. Kilo konfliktas tarp pavienių individų teisių ir prieinamumo visiems.

Vis dėlto mane labiausiai domino vagys. Nelyginu piratų ir nacistų. Žinoma, piratų veikloje yra godumo grūdas, tačiau ir aš, ir knygos bendraautoris buvome įsitikinę, kad šis judėjimas turi gerokai stipresnį variklį – ideologiją, o kalbant apie piratus, prieš keletą dešimtmečių susiformavusią informacinės laisvės ideologiją.

Paanalizavęs, kaip nacistai grobė meno kūrinius, pamačiau panašumų. Godumo būta, tai neišvengiama. Vis dėlto buvo ir dar kai kas, gerokai stipresnė jėga. Jei nacistai būtų veikę vedami vien tik godumo, jie nebūtų deginę Pikaso (Pisacco), Miro (Miró) ir Brako (Braque) darbų. Nacistai ne tik vogė meno kūrinius, jie juos taip pat kūrė ir naikino, bet pirmiausia atrodo, kad menas buvo nacistinės pasaulio sampratos centre.

Šioje knygoje mėginu išsiaiškinti didžiausio meno grobimo žmonijos istorijoje šaknis ir suprasti, kodėl tai vis dar nėra istorija.

1945 M. LAPKRIČIO PRADŽIOJE Berlyne buvo surengta spaudos konferencija. Jai vadovavo aukštas ir plonas šiek tiek daugiau nei trisdešimt sulaukęs anglas. Su prastai derančia uniforma ir storų rėmelių akiniais generolas majoras Hju Trevoras-Roperis (Hugh Trevo-Roper) labiau panėšėjo į mokslininką, o ne į kareivį. Trevoras-Roperis buvo britų slaptosios žvalgybos ( Secret Intelligence Service ) darbuotojas, o prieš karą dirbo istoriku Oksforde. Spaudos konferencijoje jis turėjo pristatyti tyrimo rezultatus, kurių laukė visas pasaulis: ar Adolfas Hitleris tikrai negyvas. Trevoras-Roperis kelis mėnesius keliavo po karo nuniokotą Vokietiją ir ieškojo žmonių ir įrodymų, galinčių paliudyti, kas iš tiesų įvyko Adolfo Hitlerio bunkeryje paskutinėmis dienomis.

Žinia apie Adolfo Hitlerio mirtį pasaulio spaudą pasiekė per Vokietijos radiją kitą dieną po jo savižudybės 1945 m. balandžio 30 d. Vis dėlto daug kas abejojo Hitlerio mirtimi. Trevorui-Roperiui pavesta nuodugniai ištirti šį klausimą.

Sovietų propaganda tvirtino, kad Adolfas Hitleris slepiamas Vakaruose, nors kaip tik Raudonoji armija šturmavo Hitlerio bunkerį ir rado svariausių jo mirties įrodymų, kurie buvo nuslėpti nuo Vakarų.

Vis dėlto dvejojo ir sąjungininkai. Dvejonių buvo ir vyriausiojo sąjungininkų pajėgų vado Dvaito D. Eizenhauerio (Dwight D. Eisenhower) kalboje anksčiau tų metų vasarą surengtoje spaudos konferencijoje Paryžiuje. Tarp sąjungininkų buvo manančių, kad Raudonoji armija išgabeno Adolfą Hitlerį ir Evą Braun iš Berlyno bei slapta nuskraidino į Maskvą.

Pasibaigus karui pasipylė pranešimų apie įvairiuose pasaulio kampeliuose neva pastebėtą Adolfą Hitlerį.

Kažkas matė fiurerį kavinėje Amsterdame, kur jis pasirodė esąs neįprastai aukštas ir ilgarankis. Kitas pranešimas atėjo iš Ciuricho, čia Hitleris esą gyvenąs uždarą gyvenimą, yra labai susenęs ir pražilęs. Trečia žinutė skelbė, kad jis leidžia laiką sodyboje La Faldoje Argentinoje, tačiau pasidaręs tiek plastinių operacijų, kad tapo beveik neatpažįstamas. Prancūzų laikraštis „Le Monde“ publikavo straipsnį, kuriame teigta, kad Hitleris slepiasi nacistų forte Pietų ašigalyje.

Dėl sklindančių gandų ir vis dar neaiškių Adolfo Hitlerio mirties aplinkybių nugalėtojams buvo svarbu viską patikrinti, siekiant užkirsti kelią spekuliacijoms ir mitams apie reichskanclerį.

Tik 1945 m. gruodį sučiuptas pogrindinę pasipriešinimo organizaciją bandantis suorganizuoti hitlerjugendo vadovas Arturas Aksmanas (Arthur Axman). Smilkstančiuose Vokietijos griuvėsiuose vis dar ruseno nacizmas.

Spaudos konferencijoje Hju Trevoras-Roperis pateikė papildomų plačiai žinomos versijos įrodymų: Adolfas Hitleris nusižudė savo bunkeryje Berlyne, o jo ir Evos Braun palaikai buvo sudeginti. Negalėdamas susipažinti su rusų turimais įrodymais iš bunkerio, Trevoras-Roperis buvo priverstas remtis liudytojų, tarp jų Hitlerio liokajaus ir sekretorės, pasakojimais. Vis dėlto trūko svarbiausių bunkeryje buvusių asmenų, pavyzdžiui, propagandos ministro Jozefo Gebelso (Joseph Goebbels) ir asmeninio Hitlerio sekretoriaus bei padėjėjo Martino Bormano (Martin Borman), liudijmų.

Trevoro-Roperio ataskaita buvo labai įtikinama, tačiau jai stigo tvirtų ir neginčijamų įrodymų, galinčių padėti tašką visiems gandams. Kritikai teigė, kad bunkeryje galėjo būti sudegintas Hitlerio antrininkas.

Persilaužimas įvyko neilgai trukus po Trevoro-Roperio ataskaitos. Rudenį Vokietijoje sulaikytas žurnalistas iš Liuksemburgo Žoržas Tieras (Goerges Thiers). Britų tarnybos įtarė, kad jo dokumentai suklastoti. Apieškant įtariamąjį aptikta drabužiuose įsiūtų dokumentų. Tai buvo ne šiaip sau dokumentai, o, manoma, Adolfo Hitlerio politinis ir privatus testamentai, paliudyti ir pasirašyti Jozefo Gebelso. Apklausiamas Tieras prisipažino, kad tikrasis jo vardas yra Haincas Lorencas (Heinz Lorenz) ir kad jis buvo Adolfo Hitlerio spaudos sekretorius, paskutines Trečiojo reicho dienas leidęs bunkeryje. Jam buvo įsakyta išgabenti iš Berlyno dokumentus. Iš viso buvusios trys kopijos. Viena politinio testamento kopija išvežta Hitlerio adjutanto Vilio Johanmajerio (Willy Johannmeyer), o liūdnai pagarsėjusios sukarintos Heinricho Himlerio (Heinricho Himmler) organizacijos SS pulkininkas Vilhelmas Canderis (Wilhelm Zander) išvyko iš bunkerio su abiejų testamentų kopijomis ir Adolfo Hitlerio bei Evos Braun santuokos liudijimu.