Anders Rydell: Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Robertas Pauzis ir Linkolnas Kirsteinas priklausė vienam įdomiausių Vakarų sąjungininkų padalinių – Kultūros paminklų, dailės ir archyvų programai ( The Monuments, Fine Arts and Archives programme ), kuri sutrumpintai vadinta MFAA. Tai buvo speciali grupė, kuriai priklausė muziejininkais, profesoriais, bibliotekininkais, architektais ir meno ekspertais prieš karą dirbę puskarininkiai. Jų užduotis buvo apsaugoti Europos kultūros lobynus nuo sunaikinimo ir išgrobstymo, kalbant apie hitlerininkų ir savas pajėgas. Ateinančioms kartoms ši grupė buvo žinoma meno brangenybių medžiotojų vardu ( The Monuments Men ). Pauzis su Kirsteinu įžengė į kasyklą praėjus vos savaitei po besąlyginės nacistinės Vokietijos kapituliacijos. Vokietija buvo juodoji skylė, žlugusi galybė, priglobusi milijonus pabėgėlių. Nežinodami, kas jų laukia, Pauzis su Kirsteinu bandė apsiprasti su tamsa. Jie girdėjo gandus, bet nebuvo tikri, ar jais galima tikėti.

Prieš mėnesį generolas Dvaitas D. Eizenhaueris įsakė Vakarų sąjungininkų pajėgoms sustoti prie Elbės ir nežygiuoti į Berlyną, paliekant jį Raudonajai armijai. Paskutinis Vakarų sąjungininkų puolimas buvo nukreiptas į nacistų būstinę – pietų Vokietiją. Eizenhaueris baiminosi, kad Hitleris, SS ir vermachto likučiai pasitrauks į pietų Vokietiją ir įsitvirtins Alpėse, paskutinėje savo tvirtovėje. Ten, kalnuose, jie galėtų ilgus metus kariauti partizaninį karą. Eizenhaueris nesitikėjo, kad pietuose jo laukia visai kitokie trofėjai nei Berlyne.

Roberto Pauzio ir Linkolno Kirsteino kelionė į pietus buvo kaip nusileidimas į Dantės pragarą per civilizacijos likučius. Apanglėjusiais griuvėsiais virtę miestai ir kaimai. Tie, kam pavyko išvengti britų ir amerikiečių bombonešių, buvo sunaikinti Hitlerio duotą Nerono įsakymą vykdančių nacių fanatikų. Keliai užkimšti šimtais tūkstančių pabėgėlių, namo traukiančių vergiškomis sąlygomis dirbusių rusų ir nuo Raudonosios armijos sprunkančių vokiečių iš rytinės šalies dalies. Žmonės iš koncentracijos stovyklų. Pauzis pats lankėsi ką tik išvaduotame Buchenvalde. Kirsteinas atsisakė.

Sugriauta buvo tiek daug, kad abu sunkiai pajėgė įsivaizduoti, kaip šalis galėtų pakilti iš tokių pelenų. Staiga prieš akis atsivėrė požemiai. Balandžio pabaigoje karininkų štabe Tiuringijoje apsilankė jaunas kareivis su Frydricho Didžiojo skeptru ir karališkosiomis regalijomis. Paaiškėjo, kad tie daiktai rasti grotoje už Benterodės, kur nuodugniau apieškojus aptikta kripta su Frydricho Didžiojo karstu. Ten ilsėjosi ir jo tėvas, „kareivių karalius“ Frydrichas Vilhelmas I, kurį Adolfas Hitleris laikė šiuolaikinės Vokietijos valstybės pradininku. Į dėžes nuo amunicijos buvo sukrautos Prūsijos karališkosios regalijos ir brangenybės, asmeninė Frydricho Didžiojo biblioteka ir 271 paveikslas iš jo rūmų.

Vis dėlto šie radiniai nublanko prieš tai, ką tą dieną aptiko Pauzis ir Kirsteinas. Priešais driekėsi didžiulė kasyklos tunelių sistema. Tai buvo sena druskos kasykla prie Austrijos kaimo Altauszės. Druska čia kasta dar viduramžiais. Net ir dabar naudota ta pati technika – Alpių viršūnėse tirpstant sniegui susidarantis vanduo buvo nukreipiamas per kasyklą. Vanduo išnešdavo žemyn druską, kur ji ir būdavo išgaunama.

Kalno pašlaitėje gyvenančios kalnakasių šeimos dirbo čia nuo XIV a. Jie nukreipdavo vandenį kalno viduje esančiais labirintais ir rūpinosi, kad kasyklos neužgriūtų.

Pauzis ir Kirsteinas ėjo per tamsą pasišviesdami tokiais pat deglais, kokius kalnakasiai naudojo šimtus metų. Oras buvo drėgnas. Pirmiausia jie pamatė sprogimo sulaužytas geležines duris. Priekyje buvo dar vienos. Už jų sukrautas į paprastas lentynas gulėjo vienas puikiausių meno kūrinių pasaulyje – flamandų renesanso deimantas Gento altorius.

„Atrodė, kad įstabūs brangakmeniai Mergelės Marijos karūnoje traukte traukė plevenančią žibintų šviesą“, – vėliau rašė Linkolnas Kirsteinas. Didžiulį 12 dalių altorių 1432 m. baigė Janas van Eikas (Jan van Eyck), kuris perėmė šį darbą iš savo mirusio brolio Huberto van Eiko (Hubert van Eyck). 3,5 x 4,6 metro dydžio altoriuje vaizduojamas soste sėdintis Jėzus, jam iš šonų – Jonas Krikštytojas ir Mergelė Marija. Toliau gieda du angelų chorai, už jų stovi rankomis prisidengę Adomas ir Ieva.

Po Jėzumi vaizduojamas kraštovaizdis su ant altoriaus stovinčiu avinėliu, apsuptu besimeldžiančių žmonių ir angelų. Pagal šią dalį altorius kadaise ir vadintas „Het Lam Gods“, t. y. „Dievo avinėlis“. Aukojamas avinėlis įkūnija Jėzaus atnašą. Evangelijoje pagal Joną Jonas Krikštytojas rodo į Jėzų ir sako: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“

Paradoksas, tačiau aukos motyvas atspindi, koks svarbus šis kūrinys buvo nacistams. Šešios altoriaus plokštės XIX a. pradžioje buvo nupirktos Frydricho Vilhelmo III ir kelis dešimtmečius eksponuojamos Berlyno paveikslų galerijoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių armija pavogė likusias dalis iš Šv. Bavo katedros Gente, kur jos kabojo nuo pat XV a. Versalio taikos sutartimi Vokietija buvo įpareigota grąžinti Belgijai visus altoriaus elementus. Tai buvo dalis šaliai skirtos didelės kontribucijos karo žalai atlyginti.

Ant altoriaus stovintis avinėlis, nekalta auka, simbolizavo Vokietiją. Gento altorius buvo revanšistinės nacionalsocialistų politikos dalis ir atsiimti altorių nacistams tapo garbės reikalu. Štai dabar altorius, pasak Kirsteino, „ramiai ir taikiai“ gulėjo prieš juos.

Pasišviesdami deglais jie lėtai skverbėsi į kalno gilumą. Kartkartėmis prieš akis atsiverdavo vandens ir kalnakasių kirtiklių suformuotos nišos. Visos sienos buvo apstatytos į karstus panašiomis pušinėmis dėžėmis. Staiga deglų šviesoje šmėkštelėjo neįprasta pieno baltumo itališko marmuro spalva. Ant purvino čiužinio gulėjo Mergelė Marija, šalia pasviręs stovėjo nuogas Kūdikėlis Jėzus. Tai Mikelandželo skulptūra „Madona su Kūdikiu“ iš Briugės – vienintelis meistro darbas, atsidūręs už Italijos ribų dar jam gyvam esant. Kūrinį nupirko turtinga pirklių šeima iš Briugės Belgijoje.

Pauzis su Kirsteinu ėjo vis toliau į kasyklą, vieną po kitos aplenkdami medinių dėžių eiles ir stovus su tūkstančiais paveikslų. Prieš akis atsivėrė naujos nišos, pilnos Europos meistrų darbų, siekiančių nuo antikos iki naujausių laikų. Kasykla buvo labirintas, kiekviena patalpa turėjo po kelias išėjimo duris. Giliausios ertmės plytėjo už beveik dviejų kilometrų kalno viduje ir buvo pasiekiamos tik specialiais vagonėliais.

Pauzis su Kirsteinu suprato, kad visai kasyklai ištyrinėti reikės daug dienų, savaičių, gal net mėnesių, ką jau kalbėti apie meno kūrinių identifikavimą, katalogavimą ir išvežimą.

Beveik po savaitės, pasitelkę aptiktus dokumentus, jie įvertino radinio dydį. Pirminiais skaičiavimais, Altauszės kasykloje buvo paslėpti 6 577 paveikslai, 954 grafikos kūriniai, 137 skulptūros, 129 ginklai ir šarvuotės pavyzdžiai, 122 gobelenai, 78 įvairūs baldai, 1 700 dėžių su knygomis ir 283 dėžės, kurių turinys nespecifikuotas.

Rasta ne tik Mikelandželo ir van Eiko darbų. Be kitų garsių meistrų kūrinių, čia buvo daug Adolfo Hitlerio pamėgtų menininkų, pavyzdžiui, olandų dailininko Johano Vermejerio, Rembranto van Reino, Piterio Paulio Rubenso, Antuano Vato, Piterio Breigelio vyresniojo, Luko Kranacho vyresniojo ir Albrechto Diurerio, kūrybos.

Pauzio ir Kirsteino radinys buvo tik pradžia. Bavarijoje, netoli Vokietijos ir Austrijos sienos esančioje Noišvanštaino pilyje su fantastiniais bokštais, rasta beveik tiek pat meno kūrinių. Kaip paaiškėjo, jie pagrobti iš daugiau nei 203 meno kolekcijų, daugiausia iš Prancūzijos žydų šeimų.