Джером Джером: Kaip mes rašėme romaną

Iš anglų kalbos vertė

Rasa Drazdauskienė

Turinys

Prologas

I skyrius

II skyrius

III skyrius

IV skyrius

V skyrius

VI skyrius

VII skyrius

VIII skyrius

IX skyrius

X skyrius

XI skyrius

XII skyrius

Išnašos

PROLOGAS

Prieš daugel metų, kai dar buvau visai mažas, mes gyvenome dideliame name ilgoje, tiesioje rudoje gatvėje Londono rytinėje dalyje. Dieną gatvėje aidėdavo triukšmas ir knibždėdavo žmonių, užtat naktimis ji nutildavo ir ištuštėdavo; reti žibintai veikiau primindavo tolimus švyturius, o sunkūs, nesiliaujantys budinčio policininko žingsniai tai priartėdavo, tai vėl nutoldavo, trumpam nutildami, kai jis stabtelėdavo patikrinti, ar gerai uždarytas langas ir durys, arba savo žibintuvėlio spinduliu apšviesti tamsų aklagatvį besileidžiantį prie upės.

Namas turėjo aibę pranašumų, kaip mano tėvas aiškindavo draugams, nustebintiems pasiryžimo gyventi tokioje vietoje, ir vienas iš tų pranašumų mano liguistai vaikiškai vaizduotei buvo reginys, atsiveriantis pro galinius langus: puikiausia senų, gausiai prilaidotų kapinių panorama. Dažnai naktimis išlįsdavau iš po antklodės, užsikeberiodavau ant aukštos ąžuolo komodos, stovinčios prie miegamojo lango, ir ilgai sėdėdavau, baugščiai spoksodamas į apačioje boluojančius senus pilkus antkapius, svarstydamas, ar aplink slankiojantys šešėliai nebus vaiduokliai — tokios pajuodusios šmėklos, aprūkusios nuo ilgų klajonių po miesto dūmus, seniai praradusios baltumą, lygiai kaip sniegas, kurį irgi kartais matydavau.

Įsikaliau sau į galvą, kad tai iš tiesų vaiduokliai, ir galų gale beveik pajutau jiems simpatiją. Laužiau galvą, ką jie galvoja, skaitydami dylančias savo vardų raides akmens antkapiuose, svarsčiau, ar prisimena savo gyvenimą ir trokšta vėl būti gyvi, o gal dabar jiems labiau patinka? Nuo šios minties kažkodėl visai nuliūsdavau.

Vieną naktį, sėdėdamas ant komodos ir stebėdamas vaiduoklius, pajutau ant peties ranką. Neišsigandau — ranka buvo švelni, minkšta, gerai pažįstama, todėl skruostu prisiglaudžiau prie jos.

— Ką gi čia veikia mano išdykėlis? Kodėl nemiega? Gal nori gauti į kailį? — prie kito skruosto prigludo kita ranka, o galvą palietė švelnios garbanos.

— Aš nieko, mama, aš tik žiūriu į vaiduoklius, — atsakiau. — Ten jų tokia daugybė. — Ir mąsliai pridūriau: — Įdomu, ką vaiduokliai jaučia?

Motina nieko neatsakė, paėmė mane glėbin, nukėlė nuo komodos ir paguldė atgal į lovelę; tada prisėdo šalia ir laikydama mano ranką savojoje — abi rankos buvo panašaus dydžio — uždainavo tyliu, maloniu balsu, kurio klausydamasis baisiai panūsdavau būti geras; tą dainelę ji man dažnai dainuodavo, bet nuo to laiko jos negirdėjau, o ir nenoriu girdėti.

Jai dainuojant, pajutau, kaip man ant rankos kaptelėjo lašas; atsisėdau ir įdėmiai pažiūrėjau mamai į akis. Ji nusijuokė keistu, lūžtančiu juoku, — bent taip man pasirodė, — pareiškė, kad tai niekis, liepė greičiau gultis ir miegoti. Vėl susirangiau po patalais, kietai užmerkiau akis, tačiau niekaip negalėjau suprasti, ko gi mama verkia.

Vargšė mano mamytė laikėsi nuomonės, — paremtos tikrai ne stebėjimais, o išankstine nuostata, — kad visi vaikai yra angelai, o ten, kur angelai daug reikalingesni, jų dažniausiai trūksta, todėl išlaikyti vaikus šiame pasaulyje labai sunku ir pavojinga. Tą naktį mano plepalai apie vaiduoklius sugildė jos paiką mylinčią širdį; bijau, kad skausmas taip greitai nepraėjo.

Paskui dar ilgai sugaudavau į save įsmeigtą atidų jos žvilgsnį. Ypač įdėmiai būdavau stebimas, kai susėsdavome valgyti, ir tik maistui pradėjus nykti nuo stalo, mamos akyse imdavo rastis pasitenkinimas ir palengvėjimas.

Kartą per vakarienę išgirdau, kaip ji sušnibždėjo tėčiui (mat vaikai anaiptol ne tokie kurti, kaip suaugusiesiems atrodo):

— Man regis, jis visai gerai valgo.

— Kurgi ne! — panašiu šnibždesiu atsakė tėtis. — Jo apetitas mus iš namų išvarys.

Taigi mažu pamažu mamytė nusiramino ir patikėjo, kad gal mano broliai angelai dar sutiks kurį laiką be manęs apsieiti; o aš, išaugęs vaikystę bei vaikiškas fantazijas, tapau suaugusiu žmogumi ir lioviausi tikėjęs vaiduokliais sykiu su daugeliu kitų dalykų, kuriais, ko gero, būtų buvę geriau tikėti.

Tačiau visai neseniai mano atmintyje labai ryškiai atgijo anų apleistų kapinių ir jose slankiojančių šešėlių vaizdas: pats pasijutau tarsi vaiduoklis, slystantis tyliomis gatvėmis, kuriomis kitados, būdamas gyvas, žvaliai žingsniuodavau.

Rausdamasis seniai pamirštame stalčiuje, netyčia atradau dulkėtą rankraštį rudo popieriaus aplanku, ant kurio buvo antraštė: „Romano apmatai”. Aptriušę puslapiai saugojo praėjusių laikų aromatą; atvertus lapą, atmintyje iškilo vasaros vakarai, kai mes, keturi draugai, daugiau niekada kartu nebesusėsiantys, rašėme romaną, — jei skaičiuosime metais, viskas buvo dar visai neseniai, bet jei laiką matuosime jausmais, tai jau gili senovė. Verčiant vieną po kito susilamdžiusius lapus, tolydžio tvirtėjo nejaukus įsitikinimas, kad esu tiktai praeities vaiduoklis. Rašysena mano, bet žodžiai tokie nepažįstami, kad skaitydamas stebėjausi ir pats savęs klausiau: ar tikrai kitados taip galvojau? Tikrai to tikėjausi? Tikrai ketinau tai daryti? Buvau pasiryžęs tapti toks? Tai štai koks atrodo gyvenimas jaunuolio akimis? Pats nežinojau, šypsotis ar dūsauti.

Aplanke buvo surinkti įvairūs užrašai — tai pusiau dienoraštis, pusiau atmintinė. Juose aprašyta daugel samprotavimų, daugel pokalbių, iš kurių, — parinkęs, kas tinkamiausia, kai ką pridūręs, kai ką pakeitęs ir perstumdęs, — sudėjau čia spausdinamus skyrius.

Teisę taip elgtis man davė sąžinė, kuri šiaip jau labai priekabi. Vienas iš keturių knygos autorių, kurį ketinu vadinti Makšonesiu, atsisakė teisių į viską, išskyrus vietą šešios pėdos po saulės išdeginta Afrikos dykynių žeme; iš žmogaus, kurį vadinsiu Braunu, pasiskolinau tik trupinėlį ir tam pačiam suteikiau meniškesnį pavidalą. Juk tiesa, kad pasisavinęs kelias narsias idėjas ir joms suteikęs literatūrinę formą padariau gerą darbą, taip sakant, atlyginau geru už bloga? Jis pats atsisakė jaunystės siekių, smuko vis žemiau ir žemiau, kol galiausiai tapo kritiku, taigi prigimtiniu mano priešu. Kas kitas, jei ne jis, rašydamas didelių ambicijų, bet mažo tiražo žurnalui, vadina mane „prasčioku Ariu” (praleisdamas pirmąją raidę H, štai koks jis padauža!); kas, jei ne jis, niekina visus anglakalbius už tai, kad kai kurie iš jų skaito mano knygas? Tiesa, tais laikais, kai nuomojome kambarius Blumsberyje ir vaikščiodavome į premjeras, mudu vienas kitą laikėme protingu.

Turiu Džefsono laišką, parašytą iš nausėdijos Kvinslando glūdumoje. „Darykite su rankraščiu, ką norite, brangus drauge, — ten rašoma, — tik nepainiokite į šitą reikalą manęs. Dėkoju už jūsų pagyras ir apgailestavimus, bet negaliu jiems pritarti. Niekad nebuvau tikęs tapti rašytoju. Laimė, laiku tai supratau. Yra daug vargšelių, kuriems ne taip pasisekė.

(Nekalbu apie jus, seni. Skaitėme visas jūsų knygas, ir jos mums labai patiko. Žinote, čia kartais būna nuobodoka, ypač žiemą, tad džiaugiamės kiekviena smulkmena.) Toks gyvenimas man labiau prie širdies. Mėgstu joti kaitrioje saulėkaitoje, kojomis spausdamas arklio šonus. Aš jau nekalbu apie augantį jaunimą, apie samdinių priežiūrą ir gyvulius. Turbūt jums mano gyvenimas atrodo labai paprastas ir neintelektualus, bet jis teikia daugiau pasitenkinimo, negu galėtų suteikti knygų rašymas. Be to, rašytojų ir taip per daug. Visas pasaulis tik skaito ir rašo, niekas neturi laiko galvoti. Jūs, žinoma, ginčysitės, kad rašyti knygas irgi reiškia galvoti, bet tai tik rašeivų žargonas. Atvažiuokite čia, seni, pasėdėkite kaip aš kelias dienas ir naktis vienas su nebylių galvijų banda ant negyvenamos kalvelės, taip sakant, iškilusios pasitikti beribio dangaus, ir tada pats suprasite, kad tai netiesa. Žmogaus mintys — tikrosios mintys — nukreiptos jo vidun, jos auga tyloje. O į knygas visi surašo tai, ką nori parodyti kitiems.”