Джером Джером: Kaip mes rašėme romaną

Be to, ką aš žinau — gal vaikiška Džulianos linksmybė suaugus virs mielu, giedru moteriškumu? Nieko nežinojau apie jos tėvą; gal tai tobuliausias iš visų buvusių kapitonų ir dar yra saugiai investavęs apvalią sumelę? O Džuliana — vienturtis vaikas. Kokios priežastys mane paskatino užgniaužti šios žavios jaunos merginos meilę Džosajai?

Pasiėmiau nuo rašomojo stalo jos nuotrauką. Man pasirodė, kad didelėse merginos akyse įžvelgiu priekaištą. Vaizduotėje iškilo mažas tolimas namelis, kuriame ramius Džulianos gyvenimo vandenis staiga sudrumstė it akmuo kritusi žinia apie Džosajos vedybas. Regėjau ją klūpančią prie tėvo krėslo; žilaplaukis, jūros vėjų nugairintas senis švelniai glostė auksinius dukters plaukus, o ši tyliai kūkčiojo, prigludusi jam prie krūtinės. Negaliu apsakyti, kaip pasigailėjau savo patarimo.

Padėjau Džulianos nuotrauką ir paėmiau Hanos — tos, kurią pats išrinkau. Atrodė, kad ji žvelgia į mane šypsodamasi beširdiška pergalės šypsena. Pajutau, kaip mane užvaldo antipatija Hanai.

Nutariau kovoti su šiuo jausmu. Įtikinėjau save, kad esu neteisus. Bet juo įnirtingiau įtikinėjau, tuo stipresnė darėsi antipatija. Laikui bėgant pajutau, kad ji virto pasibjaurėjimu, dar vėliau — neapykanta. Ir šitą moterį tyčia išrinkau Džosajos gyvenimo drauge!

Kamavausi ištisas savaites. Vengiau atplėšti gautus laiškus, baimindamasis, kad parašė Džosaja. Išgirdęs mažiausią stuktelėjimą krūptelėdavau ir imdavau dairytis, kur pasislėpti. Kaskart, pamatęs laikraštyje antraštę „Šeimos tragedija”, apsipildavau šaltu prakaitu. Bijojau perskaityti, kad Džosaja su Hana nužudė vienas kitą ir mirdami prakeikė mane.

Tačiau laikas bėgo, jokių žinių negavau ir po truputį pamiršau baimę, atgavau pasitikėjimą savo įžvalgumu ir protingais sprendimais. Gal aš padariau Džosajai ir Hanai didelę paslaugą, gal jie abu mane laimina. Praėjo treji ramybės metai, ir aš jau buvau beužmirštąs Haketų šeimą.

Staiga jis vėl pasirodė. Vieną vakarą, grįžęs iš darbo, radau Džosają laukiantį vestibiulyje. Vos jį pamatęs supratau, kad gyvenimo tikrovė toli pranoko didžiausius mano būgštavimus. Pamojau jam, kviesdamas užeiti į kabinetą. Jis pakluso ir atsisėdo ant tos pačios kėdės kaip prieš trejus metus. Buvo stebėtinai pasikeitęs; atrodė susenęs ir nuvargęs. Kiekvienas judesys dvelkė nuoskauda ir neviltimi.

Truputį pasėdėjome tylomis; jis sukiojo rankose skrybėlę, kaip per mūsų pirmą susitikimą, aš apsimečiau, kad tvarkau popierius ant stalo. Galų gale supratau, kad bet koks pokalbis bus geresnis už šitą tylą, ir atsigręžiau į jį.

„Bijau, Džosaja, kad nekokie jūsų popieriai?” — pratariau.

„Taip, pone, — tyliai atsakė jis, — sakyčiau, visiškai nekokie. Pasirodė, kad ta jūsų Hana, pone, tikra niurgzlė”.

Jo balse nebuvo nė šešėlio priekaišto. Žmogus paprasčiausiai pranešė liūdną faktą.

„Bet šiaip ji gera žmona, — spyriausi. — Aišku, turi trūkumų. Visi jų turime. Bet užtat kokia energinga. Nagi, pripažinkite, ji tikrai energinga”.

Labai stengiausi atrasti kokį nors gerą Hanos bruožą, bet tuo metu tik tiek pavyko sugalvoti.

„O taip, kas tiesa, tai tiesa, — sutiko Džosaja. — Kartais galvoju, kad tokiam ankštam namui kaip mūsų jos energijos net per daug. Suprantate, — pridūrė jis, — Hana mėgsta pasiautėti; o ir su jos motina ne taip lengva sutarti”.

„Jos motina! — sušukau. — Kuo čia dėta jos motina?”

„Matote, pone, — atsakė jis, — dabar ji gyvena pas mus... nuo tos dienos, kai nebeliko tėvo”.

„Hanos tėvo! Tai jis mirė?”

„Na, ne visai, pone, — atsakė jis. — Prieš kokius metus pabėgo su viena iš panelių, kurios dėstė sekmadieninėje mokykloje, ir tapo mormonu. Visiems buvo didžiulė staigmena”.

Aš suvaitojau.

„Na, o jo verslas? — pasiteiravau. — Medienos paruošų verslas, kas dabar jam vadovauja?”

„A, tas! — atsiliepė Džosaja. — Ak, jį teko parduoti, kad sumokėtume senio skolas — na, bent mažą jų dalį”.

Pareiškiau, kad šeimai tai turbūt baisus smūgis. Veikiausiai šeimynykščiai, netekę namų, išsilakstė kas kur.

„Ne, pone, — paprastai atsakė jis, — galima sakyti, visai neišsilakstė. Visi gyvena pas mus. Tačiau, — pridūrė jis, pamatęs mano išraišką, — suprantama, visa tai neturi su jumis, pone, nieko bendra. Jums, pone, turbūt pakanka ir savo vargų, jei leisite taip pasakyti. Atėjau čia ne tam, kad guosčiausi savaisiais. Tai būtų netikęs atlygis už tai, kad taip maloniai su manimi elgėtės”.

„O kaipgi Džuliana?” — paklausiau. Pajutau, kad nebenoriu daugiau žinoti, kaip jam sekasi.

Džosajos veide įsirėžusią melancholiją praskaidrino šypsena.

„A, — atsakė jis daug linksmiau negu iki tol, — štai apie ją pagalvojus visad širdis atsigauna, čia tai teisybė. Ji ištekėjo už mano draugo, jaunojo Semo Džesopo. Aš kartais išslenku iš namų ir užsuku jų aplankyti, kai Hana nemato. Viešpatie, pas juos jaučiuosi tarsi danguje. Semas, tas tai dažnai iš manęs pasišaipo. „Na, bet ir bukagalvis tu buvai, Džosaja, kitaip nepasakysi”, — taip jis man sako. Žinote, pone, mes seni bičiuliai, Semas ir aš, tai užtat jis kartais taip ir pajuokauja”.

Paskui Džosajos šypsena užgeso, ir jis atsidusęs pridūrė:

„Taip, pone, nuo to laiko dažnai pagalvoju, kaip būtų buvę gerai, jei jūs tada būtumėte galėjęs man patarti vesti Džulianą”.

Pamaniau, kad bet kokia kaina turime grįžti prie Hanos. Tariau:

„Tikriausiai jūs su žmona gyvenate ten pat?”

„Taip, — atsakė Džosaja, — jei tai galima vadinti gyvenimu. Kai mūsų tiek daug, kiekviena diena tarsi mūšis”.

Džosaja papasakojo, kad pats nežino, kaip verstųsi, jei ne Džulianos tėvo pagalba. Pasak jo, kapitonas elgiasi kaip tikras angelas.

„Nepasakyčiau, kad jis koks labai protingas, ar ką, pone, — paaiškino jis. — Pas jį neitum klausti patarimo kaip štai pas jus, pone; bet vis tiek labai geras žmogus. Beje, dabar prisiminiau, — toliau kalbėjo lankytojas, — ko čia atėjau. Turbūt palaikysite mane tikru akiplėša, pone, bet...”

Aš jį pertraukiau.

„Džosaja, — tariau, — prisipažįstu, kad esu kaltas dėl jūsų nelaimių. Jūs paprašėte mano patarimo, aš jums patariau. Dabar ne laikas aiškintis, kuris buvome didesnis idiotas. Svarbiausia, kad jums patariau: aš ne iš tų, kurie kratosi atsakomybės už savo darbus. Prašykite, ko tik norite, žinoma, su saiku, ir tai iš manęs gausite“.

Jis paspringo iš dėkingumo.

„Aš taip ir maniau, pone, — pasakė. — Taip ir žinojau, kad neatsakysite. Ir Hanai taip sakiau. Sakiau: „Eisiu vėl pas tą poną ir pasiklausiu. Eisiu pas jį paprašyti patarimo“.

Aš jį nutraukiau:

„Ko paprašyti?”

„Patarimo, — pakartojo Džosaja, aiškiai nustebintas mano balso tono, — dėl vienos smulkmenos, kurios niekaip negaliu nuspręsti”.

Iš pradžių pamaniau, kad jis iš manęs šaiposi, tačiau pasirodė, kad ne. Žmogus sėdėjo priešais mane ir kaulijo, kad patarčiau, kur geriau investuoti tūkstantį dolerių: Džulianos tėvas pasisiūlė juos paskolinti, ir jis dabar nežino, pirkti skalbyklą ar barą. Jam dar nepakako (turiu galvoje, nepakako mano patarimo); ne, jis norėjo dar ir pagrindė šį norą daugybe priežasčių. Pasirinkti žmoną — visai kas kita, aiškino jis. Gal iš tiesų nereikėjo kreiptis į mane tuo klausimu. Tačiau bet koks verslininkas gali patarti, kurį iš dviejų amatų pasirinkti. Džosaja sakė kaip tik vėl perskaitęs mano knygelę „Kaip būti sveikam ir 1.1.”: jei džentelmenas, parašęs šį veikalą, negali palyginti konkretaus baro ir konkrečios skalbyklos, esančių tame pačiame mieste, pranašumų, tada ką gi — belieka pripažinti, kad šiame pasaulyje išmintis ir žinios tikrai niekam vertos.