Джером Джером: Kaip mes rašėme romaną

„Turbūt proto netekote, — kalbėjo mano motina, — kaip jums atėjo į galvą mintis taip pasielgti?“

„Mieloji Ema, — atsakė toji, — o kas man beliko? Juk žinote, kad vaidinti nesugebu. Turėjau kaip nors įrodyti, kad esu „artistė”!”

Mes visi — gražiai aprengtos marionetės. Mūsų balsais kalba nematomasis lėlininkas — Papratimas; visi mūsų judesiai, kupini kančios ir aistrų, tėra jo siūlo trūkčiojimai. Žmonės panašūs į milžiniškus ryšulius, kuriuos matome auklių glėbyje. Ryšulys atrodo didžiulis ir ilgas, putoja plonais nėriniais, spindi glotniais kailiais ir dailiais audeklais; tačiau po visomis tomis grožybėmis slepiasi mažulytis, raudonas, paklaikęs žmogutis, kurio balsas — tik bežodis klyksmas.

Tėra viena istorija, — ilgai tylėjęs, vėl prakalbo jis, veikiau kalbėdamas pats su savimi negu kreipdamasis į mane. — Mes nuolatos sėdime prie savo rašomųjų stalų, sukame galvą, rašome, o istorija visad ta pati. Jau labai seniai žmonės ją pasakojo ir jos klausėsi; šiandien mes vis dar ją pasakojame vieni kitiems, tą patį pasakosime po tūkstančio metų. Štai kokia ji: „Seniai, labai seniai gyveno vyras ir moteris, kuri jį mylėjo”. Kritikiūkštis, ją išgirdęs, rėkia, kad čia nieko naujo, ir reikalauja šviežienos, manydamas — kaip visi vaikai, — kad pasaulyje būna keistesnių dalykų.

Tuo mano užrašai baigiasi; dienoraštyje daugiau nieko nėra. Ar kuris nors iš mūsų dar galvojo apie tą romaną, ar dar buvome susirinkę jo aptarti, ar jis kada nors buvo pradėtas, o gal mestas — nebegaliu pasakyti. Labai seniai perskaičiau vieną pasaką, kurios nuo tada niekaip negaliu pamiršti. Joje buvo pasakojama apie berniuką, kuris užkopė ant vaivorykštės. Jos gale, tiesiai už debesų, pamatė įstabų miestą. Namai ten buvo auksiniai, gatvės grįstos sidabru, o šviesa, gaubianti tą miestą, panėšėjo į ryto aušrą, nušvintančią dar miegančiam pasauliui. Mieste stūksojo tokie gražūs rūmai, kad vien pažvelgus į juos darydavosi gera; bažnyčios buvo tokios puošnios, kad vien priklaupus kurioje nors iš jų išnykdavo visos nuodėmės. Visi šio įstabaus miesto gyventojai buvo geri ir didūs žmonės, o moterys gražesnės už jaunuolių svajas. Šis miestas vadinosi „Neišsipildžiusių žmonijos ketinimų miestas”.

Išnašos

Ponia Biton ( Mrs Beeton) - klasika tapusios knygos apie šeimininkavimą autorė, autoritetinga namų ūkio specialistė (čia ir toliau vertėjos pastabos).

Pusbalsiu (it.).

Kaip galite sakyti: „Mes esame galiūnai, narsuoliai mūšyje“? (Jer 48,14)