Джером Джером: Kaip mes rašėme romaną

Moteris apėmė isterija. Vyrai rėkavo prieštaringus nurodymus vieni kitiems. Du nerangiai puolė prie šokėjo, tačiau tik išjudino jį iš orbitos; šokantieji pradėjo daužytis į sienas ir baldus. Balta merginos suknele pasruvo kraujas, žymėdamas jos pėdsaką ant salės grindų. Ėmė darytis baisu. Moterys klykdamos išbėgo iš salės. Vyrai nusekė joms iš paskos.

Galiausiai pasigirdo protinga mintis: „Kur Geibelis — atveskite Geibelį”.

Niekas nepastebėjo, kaip jis išėjo iš salės, niekas nežinojo, kur jo ieškoti. Į paieškas leidosi keli žmonės. Likusieji, bijodami grįžti į salę, klausėsi, susibūrę už durų. Girdėjo, kaip išblizgintomis grindimis nesiliaudami skrieja šokėjo kojose įtaisyti plieno rateliai, be paliovos nešdami šokėjus; kartkartėmis nuaidėdavo duslus smūgis, šokėjui su našta atsitrenkus į kokią nors kliūtį ir rikošetu lekiant priešinga kryptimi.

O plonas nežemiškas balsas nesiliovė kartojęs tuos pačius žodžius: „Kaip žavingai jūs šįvakar atrodote. Šiandien buvo tokia graži diena. O, nebūkite tokia žiauri. Galėčiau šokti ir šokti — žinoma, tik su jumis. Ar jau vakarieniavote?”

Žinoma, Geibelio ieškojo visur, tik ne ten, kur jis buvo. Apžiūrėjo visus namų kambarius, tada visi kaip vienas nulėkė pas jį namo ir ilgiausiai užgaišo, kol pažadino kurčią seną šeimininkę. Galiausiai vienas svečias susivokė, kad nematyti ir Vencelio; tada buvo prisiminta senoji kontora kitapus kiemo, ir ten juos abu surado.

Geibelis, baisiai išblyškęs, pakilo ir nusekė iš paskos; juodu su Venceliu prasibrovė pro besibūriuojančių svečių minią, įėjo į salę ir iš vidaus užsirakino.

Salėje pasigirdo prislopinta šneka, paskui greiti žingsniai, tada neaiškus dardėjimas; paskui stojo tyla, kurią vėl pertraukė tylūs balsai.

Paskui durys atsivėrė, ir tie, kurie stovėjo arčiausiai, ėmė veržtis vidun, bet kelią jiems užstojo platūs senojo Vencelio pečiai.

„Man prireiks jūsų — ir jūsų, Bekleri, — kreipėsi jis į porą vyresnių ponų. Kalbėjo ramiu balsu, tačiau buvo išblyškęs kaip mirtis. — Visus kitus prašau išsiskirstyti — ir kuo greičiau išveskite moteris”.

Nuo to laiko senasis Nikolausas Geibelis gamino tiktai mechaninius triušius ir kates, mokėjusias kniaukti ir praustis.

Mes visi sutikome, kad Makšonesio pasakojimo moralas labai teisingas.

XII SKYRIUS

Negaliu tiksliai pasakyti, kiek dar savo — laimė, nepernelyg brangaus — laiko mes skyrėme šiam nuostabiam romanui parašyti. Versdamas apsilamdžiusius seno dienoraščio lapus matau, kad įrašai apie vėlesnius susitikimus neaiškūs ir lakoniški. Ištisas savaites nė žodelio. Paskui staiga išnyra grėsmingai, tarsi verslo konsultacijos protokolas, užfiksuota nuoroda į susitikimą, kuriame „dalyvauja: Džefsonas, Makšonesis, Braunas ir aš” ir kurio „darbas pradėtas 8.30”. Tačiau kada „darbas” baigtas ir išvis koks tai buvo darbas, kronikininkas, deja, nutyli; tik paraštėje galima įžiūrėti plonai pieštuku įrašytus tokius hieroglifus: „3 sv. 14 šil. 9 p. — 2 sv. 6 šil. 7 p.”, ir galutinį rezultatą: „1 sv. 8 šil. 2 p.” Akivaizdu, kad vakaras nebuvo vaisingas.

Rugsėjo tryliktą dieną mus, regis, bus apėmęs dėmesio vertas įkarštis; skaitau: „Nutarta tuojau pat pradėti rašyti pirmą skyrių“ — žodžiai „tuojau pat” pabraukti. Po šio polėkio ilsėjomės iki spalio ketvirtos, o tada įvyko „diskusija: tai turėtų būti idėjų ar charakterių romanas”; deja, dienoraštis nenurodo, ar pasiekta kokių nors rezultatų. Matau, kad tą pačią dieną „Makas pasakoja istoriją apie žmogų, kuris netyčia per išpardavimą nusipirko kupranugarį”. Bet nematyti jokių šios istorijos smulkmenų, manyčiau, skaitytojų laimei.

Šešioliktą dieną mes dar kartą aptarėme pagrindinio veikėjo charakterį; matau, kad aš pasiūliau jį padaryti „panašų į Čarlį Basvelą”.

Vargšas Čarlis, kažin kas mane paskatino įsivaizduoti jį knygos herojumi — tikrai ne heroizmas: veikiausiai nepaprastai malonus jo būdas. Puikiausiai prisimenu jo vaikišką veidą (kuris taip ir liko vaikiškas), apsipylusį ašaromis: Čarlis sėdėjo mokyklos kieme prie kibiro, kuriame skandino tris baltus peliukus ir prijaukintą žiurkę. Aš sėdėjau kitapus kibiro ir taip pat žliumbiau, padėdamas jam prispausti vargšus gyvūnėlius puodo dangčiu: taip užsimezgė mūsų draugystė, vėliau ji labai sustiprėjo.

Prie nužudytųjų graužikų kapo jis iškilmingai prisiekė daugiau niekada nelaužyti mokyklos taisyklių ir slapta nebelaikyti nei baltų pelių, nei prijaukintų žiurkių, o visomis jėgomis stengtis įtikti mokytojams ir suteikti tėvams bent šiek tiek džiaugsmo už pinigus, kuriuos jie išleido jo išsilavinimui.

Po septynių savaičių miegamajame ėmė sklisti įdomus, tačiau gana nemalonus kvapas, netrukus jis paskatino atrasti Čarlio spintelėje triušių šeimyną. Pamatęs ištrauktus į dienos šviesą vienuolika spurdančių liudytojų ir išgirdęs primenant ankstesnius pažadus, Čarlis pasiteisino, kad triušiai — tai ne pelės, ir, atrodo, įsižeidė dėl specialiai jam sugalvotų naujų, sunkiai suprantamų suvaržymų. Triušiai buvo konfiskuoti. Taip niekada tiksliai ir nesužinojome, koks likimas juos ištiko, bet po trijų dienų pietums buvo patiektas triušienos apkepas. Stengiausi paguosti Čarlį, įrodinėdamas, kad tai niekaip negali būti jo triušiai. Tačiau jis buvo tvirtai tuo įsitikinęs, valgė garsiai raudodamas, o paskui žaidimų aikštelėje susimušė su ketvirtoku, paprašiusiu antros porcijos.

Tą vakarą jis vėl davė iškilmingą priesaiką ir visą mėnesį buvo pavyzdingiausias mokyklos mokinys. Skaitė padorias brošiūras, kišenpinigius siuntė pagonims erzinti įkurtoms misijoms, užsiprenumeravo „Jaunąjį krikščionį“, „Keliautojo savaitraštį” ir „Evangelijos įvairenybes” (neįsivaizduoju, kas tai galėjo būti). Suprantama, nenutrūkstamas tokios žalingos literatūros srautas pažadino aistringą visai kitokių įspūdžių troškimą. Jis staiga atsisakė „Jaunojo krikščionio” bei „Keliautojo savaitraščio” ir pradėjo pirkti pigius romaniūkščius; liovęsis rūpintis pagonių gerove, susitaupė pinigų ir nusipirko seną revolverį bei šimtą šovinių. Slapčia man prisipažino, kad trokšta tapti taikliausiu šauliu; iki šiol labai stebiuosi, kad tai jam nepavyko.

Be abejo, netrukus jis buvo išaiškintas ir susilaukė nemalonumų; toliau sekė įprasta atgaila ir pažadas pasitaisyti bei ryžtas „pradėti gyvenimą iš naujo”.

Vargšas vaikinas, jis nuolat „pradėdavo gyvenimą iš naujo”. Taip būdavo per kiekvienus Naujuosius metus, per jo (ir kitų žmonių) gimtadienius. Kiek pamenu, vėliau, gerai įsisąmoninęs permainų svarbą, įtraukė į šį sąrašą ir ketvirčio pradžią. „Padaryti generalinę tvarką ir viską pradėti iš naujo”, — štai kaip jis tai vadino.

Manau, jaunystėje jis buvo geresnis už daugelį mūsų. Bet neturėjo tos neįkainojamos savybės, kuria pasižymi anglai, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų — nė per nago juodymą nesugebėjo veidmainiauti. Visos, net pačios smulkiausios jo išdaigos būtinai išaiškėdavo: o tokį dalyką žmogui nelengva ištverti.

Vargšui naiviam berniukui nė į galvą neatėjo, kad jis lygiai toks pats kaip kiti žmonės — na, gal truputį tiesesnis ir atviresnis; pats save laikė baisiu išgama. Vieną vakarą, užėjęs pas Čarlį namo, radau jį užsiėmusį sizifišku darbu — darantį „generalinę tvarką”. Priešais gulėjo šūsnys laiškų, fotografijų ir sąskaitų. Čarlis jas draskė ir mėtė į ugnį.

Žengiau žingsnį, norėdamas prieiti artyn, bet jis mane sustabdė.