Джером Джером: Kaip mes rašėme romaną

„Ne, pone, — atsakė jis, — gal nepatikėsite, bet prieš pat stotelę susiriejau su policininku, ir prancūzas man visiškai išgaravo iš galvos. Po perkūnais, nuvežiau jį į Viktorijos stotį”.

XI SKYRIUS

Vieną vakarą Braunas tarė:

— Egzistuoja tik viena yda — tai savanaudiškumas.

Džefsonas stovėjo prie židinio ir degėsi pypkę. Jis keletą kartų paptelėjo, kol tabakas įsidegė, įmetė degtuką į ugniakurą ir atsakė:

— Kuris taip pat yra ir visų dorybių šaltinis.

— Sėskit ir tęsiam darbą, — įsiterpė Makšonesis, kuris gulėjo išsitiesęs ant sofos, kojas padėjęs ant kėdės, — mes juk kalbame apie romaną. Darbo valandomis paradoksai nepageidaujami.

Tačiau Džefsonas buvo nusiteikęs ginčytis.

— Savanaudiškumas, — aiškino jis, — tai tik kitas valios pavadinimas. Visi mūsų darbai, geri ir blogi, kyla iš savanaudiškumo. Užsiimame labdara, kad aname pasaulyje užsitikrintume gerą vietelę, o šiame būtume gerbiami ir kad mažiau liūdėtume, išgirdę apie kitų kančias. Vieni elgiasi gerai, nes jiems tai teikia malonumą, o kiti blogai, nes tai jiems irgi malonu. Didis žmogus atlieka pareigą, nes atliktos pareigos pojūtis jam teikia didesnį pasitenkinimą negu jos vengimas. Tikintis žmogus yra pamaldus, nes religija jam teikia džiaugsmą; moralus žmogus taip elgiasi todėl, kad turi savigarbą ir elgdamasis nemoraliai jaustųsi nelaimingas. Net pasiaukojimas yra subtili savanaudiškumo atmaina: mes renkamės dvasios pakilimą, o ne juslių patenkinimą, kurį žada priešingas kelias. Žmogus iš esmės negali būti kitoks, jis visada savanaudis. Tai gyvosios gamtos principas. Kiekvienas padaras, nuo tolimiausios žvaigždės iki maželyčio žeme ropinėjančio vabaliuko, visomis išgalėmis kovoja už save; o visa tai mąsliai stebi Amžinasis, kuris irgi rūpinasi savimi — taip sudaryta visata.

— Įsipilkite viskio, — atsiliepė Makšonesis, — ir meskite tą sudėtingą metafiziką. Nuo jūsų kalbų man skauda galvą.

— Jei visi veiksmai — nesvarbu, geri ar blogi — kyla iš savanaudiškumo, — atsakė Braunas, — tada reikia skirti gerą ir blogą savanaudiškumą: blogasis savanaudiškumas ir bus tai, ką aš vadinu paprastai — savanaudiškumu, be jokio priedėlio: taigi ratas užsidaro. Aš tvirtinu, kad savanaudiškumas — blogasis savanaudiškumas — yra visų ydų šaltinis, ir jūs negalite su manimi nesutikti.

— Nebūtinai, — spyrėsi Džefsonas, — man teko matyti, kaip savanaudiškumas — būtent toks savanaudiškumas, apie kurį kalbate, — lėmė gerus ir teisingus veiksmus. Jei norite, galiu pateikti pavyzdį.

— Ar jūsų istorija turi moralą? — paklausė apsnūdęs Makšonesis.

Džefsonas pasvarstė.

— Taip, — galiausiai tarė jis, — labai praktišką moralą; labai pravartu jauniems žmonėms.

— Tokių istorijų mums ir reikia, — tarė Makšonesis sėsdamasis. — Atidžiai klausykitės, Braunai.

Džefsonas įsitaisė kėdėje taip, kaip labiausiai mėgo — atsirėmęs alkūnėmis į atlošą, — ir kurį laiką tylėdamas rūkė.

— Tai istorija apie tris žmones, — pradėjo jis, — moterį, jos vyrą ir kitą vyriškį. Daugelyje panašaus pobūdžio dramų pagrindinė veikėja yra moteris. Šioje įdomiausias kitas vyriškis.

Žmona — man yra tekę ją sutikti — buvo gražiausia moteris, kokią kada nors esu matęs, ir sykiu ydingiausia: abiem atvejais tai daug ką sako. Pamenu, vienais metais keliaudamas pastebėjau dailų mažytį namelį. Jis atrodė neįsivaizduojamai žavus. Neverta daug pasakoti — tokius namelius matome daugelyje paveikslų, apie juos rašomi sentimentalūs eilėraščiai. Pasilenkiau viršum kruopščiai apkirptos gyvatvorės, negalėdamas atsigėrėti reginiu, tik staiga pamačiau, kad viename mažyčiame langelyje šmėstelėjo žmogaus veidas. Jis tik pažvelgė į mane ir dingo, bet tą pačią akimirką namelis pasidarė bjaurus, ir aš sudrebėjęs nuskubėjau savo keliais.

Tos moters veidas man priminė aną nutikimą. Veidas atrodė kaip angelo, kol pro jį nepasižiūrėdavo ji pati: tada buvo neįmanoma nepastebėti, kaip buveinė skiriasi nuo gyventojos.

Neabejoju, kad kadaise ji mylėjo savo vyrą. Blogos moterys turi nedaug ydų, ir jos retai būna apsimetėlės. Tikriausiai bus už jo ištekėjusi nešama aistrų bangos: tokios bangos nuolatos skalauja gyvuliškos prigimties žmones. Tačiau įgijusi, ko siekė, netrukus pasisotino, o pasisotinusi ėmė trokšti naujų pojūčių.

Tuo metu jie gyveno Kaire; jos vyras užėmė ten aukštą vyriausybinį postą, ir dėl jo padėties, taip pat jos grožio bei takto jų namai netrukus tapo visų ten gyvenančių, atvykstančių ir išvykstančių anglosaksų buveine. Moterys jos nemėgo ir stengėsi mėgdžioti. Vyrai žmonoms apie ją kalbėjo iš aukšto, tarpusavyje — juokaudami, o likę vienudu tenkindavo mažiausią jos užgaidą. Ji į akis iš jų juokėsi, o už akių pamėgdžiojo. Jų draugai sakė, kad tai labai sąmojinga.

Vienais metais į Kairą atvyko jaunas anglas inžinierius, turėjęs prižiūrėti kasamus kanalus. Jis atsivežė geras rekomendacijas ir iškart visų europiečių buvo mielai priimtas į bendruomenę. Jaunuolis nebuvo nei labai gražus, nei itin žavus, bet turėjo bruožą, kuriam reta moteris pajėgia atsispirti — jėgą. Moteris pažvelgė į vyrą, šis atlaikė jos žvilgsnį: taip užsimezgė drama.

Mažose bendruomenėse skandalingos žinios sklinda greitai. Nepraėjo nė mėnuo, o jų santykiai tapo pagrindine visų europiečių pokalbių tema. Po dviejų mėnesių apkalbos pasiekė vyro ausis.

Vyras buvo arba visiškas menkysta, arba reto kilnumo žmogus — priklauso nuo to, kaip šią istoriją vertinsi. Jis dievino savo žmoną nuolankiai kaip šuo — labai nuoširdūs ir nelabai protingi vyrai dažnai taip garbina panašias moteris. Bijojo tik vieno — kad įsiplieks skandalas ir jam teks imtis priemonių, sukelsiančių gėdą ir kančias moteriai, už kurią mielai būtų atidavęs gyvybę. Jam atrodė visai suprantama, kad jo žmoną pamilsta kiekvienas sutiktas vyras; net nesistebėjo, kad jis pats žmonai seniai pabodo. Buvo labai jai dėkingas, kad kitados bent neilgai yra jį mylėjusi.

O štai „kitas vyriškis” liežuvautojams buvo visiška paslaptis. Jis nesislapstė, net atrodė, kad viešai didžiuojasi buvęs nugalėtas — arba pasiekęs pergalę; kaip pažiūrėsi. Jis jodinėjo ir važinėjosi su ja, lankė per vakarėlius ir vienumoje (tokioje vienumoje, kokios galima tikėtis namuose, pilnuose plepių tarnų ir stebimuose smalsių žvilgsnių); gausiai nešė brangias dovanas, kurias ji nesislapstydama dėvėjo, ir savo rūkomajame prikabino jos fotografijų. Tačiau nė karto nepasirodė bent kiek juokingas; nė karto neleido meilei sutrukdyti darbo. Gavęs jos laišką, padėdavo neatplėštą į šalį ir pirmiausia baigdavo tuos užsiėmimus, kuriuos turbūt laikė svarbesniais. Buduarui susirungus su inžinieriaus dirbtuve, palūkėti tekdavo buduarui.

Jo savitvarda žeidė moterį tarsi rimbo smūgiai, tačiau ji laikėsi įsikibusi mylimojo.

„Pasakyk, kad myli mane!” — karštai sušukdavo ji, tiesdama į jį baltas rankas.

„Jau sakiau“, — ramiai, nejudėdamas atsakydavo jis.

„Noriu vėl ir vėl tai girdėti, — maldaudavo ji nuo ašarų virpančiu balsu. — Ateik pas mane ir pakartok dar kartą!”

Ir gulėdavo primerkusi akis, o jis išliedavo aistringų žodžių srautą, galintį pagirdyti net jos trokštančias ausis; o vėliau, už nugaros žvangtelėjus uždaromiems vartams, imdavosi spręsti kokią nors inžinerinę problemą toje vietoje, kur buvo ją nutraukęs, moteriai įėjus į kambarį.

Kartą labai artimas draugas tiesiai jo paklausė: