Джером Джером: Kaip mes rašėme romaną

„Tu tai darai iš meilės ar iš tuštybės?”

Į tai vyriškis, ilgai mąstęs, atsakė:

„Prisiekiu savo siela, Džekai, aš ir pats nežinau”.

Tai štai, kai vyras myli moterį, o ji negali nuspręsti, myli jį ar ne, mes tai vadiname komedija; bet jei iš rimtųjų myli moteris, dažniausiai reikia laukti tragedijos.

Jie nenustojo susitikinėti ir mylėtis. Daug kalbėjo — kaip įprasta tokioje padėtyje atsidūrusiems žmonėms — apie tai, koks gražus būtų gyvenimas, jei viskas būtų ne taip, kaip yra; svajojo apie žemės rojų, kurį galėtų vienas kitam sukurti, jei tik turėtų tam teisę: bet jos neturėjo.

Kurdamas šias svajones, vyriškis kliovėsi nemenkais literatūriniais gabumais, o moteris — troškimais. Todėl jo sukurti vaizdai buvo grakštesni ir subtilesni už jos, tačiau pastarieji tryško gyvybe. Tiesą sakant, moters pasakojimai buvo tokie tikroviški, kad jai pačiai ėmė rodytis, jog tai ir yra jos laukianti tikrovė. Ji pakildavo, pasirengusi eiti jos sutikti, tačiau atsitrenkdavo į sieną — mintį apie kelyje stovinčią kliūtį. Iš pradžių moteris jos tik nekentė, bet neilgai trukus jos akyse sužibo pasibjaurėtina viltis.

Artėjo laikas inžinieriui sugrįžti į Angliją. Kanalas buvo iškastas, paskirta diena, kai jis bus pripildytas vandens. Inžinierius nutarė ta proga surengti iškilmes. Pakvietė daug svečių, tarp jų ir aną moterį su vyru. Pasibaigus iškilmingajai daliai, svečiai ketino važiuoti į iškylą miškelyje už kokių trijų ketvirčių mylios nuo pirmosios užtvankos.

Paleisti vandenį buvo patikėta moteriai — jos vyro užimama aukšta padėtis užtikrino jai šią garbę. Tarp upės ir kanalo žiočių buvo palikta žemės sampyla, kurios apačioje buvo kiaurymė, uždengta standžia plieno plokšte. Moteris pasuko svirtį, ši pakėlė plokštę, pro kiaurymę pradėjo srūti vanduo ir spausti užtvankos vartus. Kai vandens susirinko pakankamas kiekis, buvo pakelti šliuzai ir vanduo ėmė lietis į gilią įdubą.

Įduba buvo labai gili. Svečiai sustojo aplinkui ir stebėjo lėtai kylantį vandenį. Moteris pažvelgė žemyn ir sudrebėjo; vyriškis stovėjo prie jos.

„Kaip gilu”, — tarė ji.

„Taip, — atsakė jis, — kai prisipildys, gelmė sieks trisdešimt pėdų“.

Vanduo lėtai kilo.

„Kodėl nenori iki galo atidaryti šliuzų, tada vanduo greičiau tekėtų?“ — paklausė ji.

„Negalima jo leisti per greitai, — paaiškino jis, — pripildysime šitą įdubą iki pusės ir tada pakelsime šliuzus kitame gale, kad vanduo galėtų prabėgti kiaurai“.

Moteris žiūrėjo į slidžias akmens sienas ir geležimi kaustytus šliuzų vartus.

„Įdomu, ką darytų žmogus, — paklausė ji, — jei čia įkristų ir aplinkui nebūtų kas jam padeda?“

Vyriškis nusijuokė.

„Manau, čia ir pasiliktų, — atsakė. — Eime, mūsų jau laukia”.

Jis dar užtruko, duodamas darbininkams paskutinius nurodymus.

„Tu geriau eik, — tarė jis, — ir pasiimk ko nors užvalgyti. Neverta mums čia likti abiem”.

Paskui jie prisidėjo prie likusių svečių ir kvatodami bei šnekučiuodamiesi patraukė ten, kur jau laukė svečiai.

Pavalgius draugija suskilo į grupeles, kaip dažniausiai būna iškylose, ir leidosi klajoti po apylinkes. Inžinierius, kuris iki tol buvo užsiėmęs svečiais, pakėlė galvą ir ėmė ieškoti moters, bet jos nebuvo.

Pro šalį praėjo draugas, tas pats, kuris kitados paklausė apie meilę ir tuštybę.

„Gal judu susipykote?” — paklausė draugas.

„Ne”, — atsakė vyriškis.

„O aš jau pagalvojau, — tarė draugas. — Ką tik ją sutikau einančią su vyru — įsivaizduoji? — ir visaip besistengiančią jam įtikti”.

Draugas patraukė savais keliais, o vyriškis atsisėdo ant išvirtusio medžio kamieno ir užsidegė cigarą. Sėdėjo, rūkė ir mąstė; cigaras sudegė, o jis vis dar galvojo.

Neilgai trukus išgirdo už nugaros tylų šakelių šnarėjimą ir pažiūrėjęs pro susipynusius lapus, kurie slėpė jį nuo kitų žvilgsnių, pastebėjo susigūžusią moterį, tyliai sėlinančią per mišką.

Vyriškis jau žiojosi ją pašaukti, tik staiga ji pasuko galvą, ir jis aiškiai pamatė jos veidą. Jame buvo kažin kas tokio, kad jis neteko žado, o moteris nusliūkino toliau.

Įtartinos mintys, plūduriavusios galvoje, palengva virto aiškiu supratimu, ir vyriškis, pats to nejausdamas, pakilo eiti. Žengęs kelis žingsnius, pasileido bėgti, tarsi staiga praregėjęs. Vaizdas galvoje darėsi vis aiškesnis, vyriškis bėgo vis greičiau ir galiausiai, skuosdamas kaip beprotis, pasiekė įdubą. Artėdamas apsidairė, ar nepamatys sargo, kuris turėjo prižiūrėti vandenį, bet poste šio nebuvo. Garsiai jį pašaukė, bet jei kas ir atsiliepė, balsą užgožė srūvančio vandens garsas.

Vyriškis priėjo ir pažvelgė žemyn nuo penkiolikos pėdų aukščio kranto. Jam prieš akis iškilo reginys, iki šiol buvęs tik miglotas vaizduotės padaras: įduboje tarsi žiurkė statinėje kapanojosi anos moters vyras.

Upės vanduo iš vienos pusės plūdo į įdubą, iš kitos — tuo pačiu greičiu sruvo iš jos, ir vandens lygis visą laiką buvo toks pats. Inžinierius pirmiausia uždarė žemesniuosius šliuzus, tada iki galo atidarė aukštesniuosius. Vandens lygis ėmė kilti.

„Ar išsilaikysite dar bent truputį?” — sušuko jis.

Skęstantysis pakėlė į jį akis jau iki skausmo išsekusiame veide ir silpnu balsu atsiliepė:

„Ne”...

Inžinierius apsidairė, ieškodamas, ką tokio įmetus skęstančiajam. Prisiminė, kad rytą čia gulėjo baslys, pats dar buvo už jo užkliuvęs ir papriekaištavo, kad jo nenunešė; dabar prakeikė save už kruopštumą.

Už kokių dviejų šimtų jardų stovėjo pašiūrė, kurioje darbininkai laikė įrankius; gal baslį nunešė ten, gal pašiūrėje net bus galima rasti virvę.

„Minutėlę, brolau! — pasilenkęs suriko jis. — Aš tuoj grįšiu!“

Tačiau anas jo negirdėjo. Buvo matyti, kad jo jėgos visiškai išseko. Galva pusiau užmerktomis akimis paniro, tarsi abejingai pasidavusi likimui. Inžinieriui nebeliko nieko kito, tik nusispirti batus, įšokti į vandenį ir sugriebti grimztančią nejudrią figūrą.

Tuose spąstuose akmens sienomis jis ilgai kovojo su Mirtimi dėl gyvybės žmogaus, skyrusio jį nuo mylimos moters. Jis nebuvo geras plaukikas, be to, trukdė drabužiai ir nuovargis po ilgo bėgimo; vandens lygis kilo nepaprastai lėtai, versdamas juodu kankintis tarsi Dantės pragare.

Iš pradžių inžinierius nesuprato, kas čia yra, bet pažvelgęs apačion išsigandęs pamatė, kad nesandariai uždarė apatinio šliuzo angą; liko kokių aštuonių ar dešimt colių pločio kiaurymė, tad vanduo iš įdubos sruvo perpus lėčiau. Tik po gerų dvidešimt penkių minučių vandens lygis pakils tiek, kad bus galima pasiekti krantą.

Jis įsidėmėjo, kurioje slidžios akmenų sienos vietoje eina drėgmės linija, ir vėl pažvelgė į tą pusę, apskaičiavęs, kad praėjo kokios dešimt minučių — vanduo buvo pakilęs geriausiu atveju pusę colio. Porą kartų pamėgino šauktis pagalbos, bet nuo pastangų tik dar labiau užduso, o balsas šimtagarsiu aidu atsimušė nuo jo kalėjimo sienų.

Vandens linija colis po colio kilo, tačiau jėgos seko greičiau. Jam vaidenosi, tarsi kažin kas būtų sugriebęs vidurius ir lėtai traukęs juos lauk: kūnas šaukte šaukė, maldavo liautis kepumėjusis ir pailsėti įdubos dugne.

Galiausiai nebyli jo našta pramerkė akis, paikai įsistebeilijo į gelbėtoją, atsiduso ir užsimerkė; po minutės vėl atsimerkė ir įsmeigė į jį atidų, skvarbų žvilgsnį.

„Paleiskite mane, — pratarė jis, — mes abu nuskęsim. Vienas kaip nors išsigelbėsit”.