Джером Джером - Kaip mes rašėme romaną

„Nesiartink, — sušuko, — neliesk manęs. Aš nevertas paduoti rankos padoriam žmogui”.

Nuo panašių kalbų visada darosi karšta ir nejauku. Nesumojau, ką atsakyti, tik sumurmėjau, esą jis ne blogesnis už kitus.

„Nekalbėk taip, — susijaudinęs pertraukė jis, — žinau, kad nori mane paguosti, bet man tai nepatinka. Jei manyčiau, kad visi žmonės tokie kaip aš, tai gėdyčiausi vadintis žmogumi. Seni, aš elgiausi kaip paskutinis niekšas, bet meldžiu Dievą — gal dar ne per vėlu? Nuo rytojaus pradedu naują gyvenimą”.

Jis baigė niokoti savo turtą, paskambino tarnui ir pasiuntė jį atnešti butelio šampano.

„Paskutinis mano butelis, — paskelbė, mudviem susidaužiant taurėmis. — Išgerkime už senojo gyvenimo pabaigą ir naujojo pradžią”.

Jis truputį nugėrė ir sviedė taurę su likusiu šampanu į židinį. Čarlis visad mėgo teatrališkus mostus, ypač kai būdavo labai rimtas.

Paskui aš ilgai jo nemačiau. Bet vieną vakarą, sėsdamasis restorane prie stalo vakarieniauti, pastebėjau kitoje salės pusėje Čarlį su draugija, kurios jau net abejotina nepavadinsi.

Jis išraudo ir priėjo prie mano staliuko.

„Beveik pusmetį gyvenau kaip senmergė, — juokdamasis pasiteisino. — Pajutau, kad ilgiau nebeištversiu.

Kad ir kaip ten būtų, — toliau kalbėjo jis, — kaip gyventi be linksmybių? Baisi veidmainystė stengtis būti kitokiam, negu esi. Ir žinai ką, — jis įsikarščiavęs palinko prie manęs, — pasakysiu tau atvirai ir tiesiai, kad esu geresnis — pats tai žinau ir jaučiu, — kai nieko nevaidinu, kai nesistengiu būti šventuoju“.

Čia ir buvo didžiausia vargšo klaida: jis nuolat blaškėsi nuo vieno kraštutinumo prie kito. Tikėjo, kad davęs labai rimtą ir iškilmingą priesaiką nubaidys šalin savo žmogiškąją prigimtį, o iš tikrųjų tik dar labiau ją kurstė. Todėl kiekvienas „naujas” jo gyvenimas buvo vis nesaikingesnis ir todėl paskui švytuoklė kaskart vis smarkiau nukrypdavo į priešingą pusę.

Dabar buvo jau visai praradęs savitvardą ir gyveno karštligišku tempu. Staiga vieną vakarą visai netikėtai gavau jo raštelį. „Ketvirtadienį ateik pas mane. Bus mano vestuvių išvakarės”.

Nuėjau. Jis vėl „darė generalinę tvarką”. Visi stalčiai buvo ištraukti, ant stalo prikrauta kortelių, lažybų ir loterijos bilietų, prirašytų popieriaus lapų: kaip visada, Čarlis užsiėmė naikinimu.

Aš nepajėgiau sutramdyti šypsenos, o jis, nė trupučio nesutrikęs, nusikvatojo savo įprastu nuoširdžiu, atviru juoku.

„Žinau, — gyvai šūktelėjo, — bet šį kartą viskas bus kitaip”.

Tada uždėjo ranką man ant peties ir staiga surimtėjęs, kaip sugeba tik paviršutiniški žmonės, prakalbo:

„Dievas išklausė mano maldas, senas bičiuli. Jis žino, kad esu silpnas. Todėl atsiuntė manęs globoti dangaus angelą”.

Jis paėmė nuo židinio atbrailos nuotakos portretą ir padavė man. Mano akimis, jame buvo pavaizduota kietaširdė, ribota mergina, bet Čarlis, suprantama, ėjo dėl jos iš proto.

Jam džiūgaujant, nuo stalo ant žemės nukrito sena restorano sąskaita; jis pasilenkė jos pakelti ir susimąstęs suspaudė rankoje.

„Ar pastebėjai, kaip tokie daiktai tarsi skleidžia šampano ir žvakių aromatą? — linksmai paklausė, uostydamas popierių. — Įdomu, kur ji dabar?”

„Tavo vietoje aš šįvakar apie ją visai negalvočiau”, — atsakiau.

Jis atgniaužė delną, ir sąskaita įkrito į ugnį.

„Dieve mano! — įnirtingai sušuko Čarlis. — Kai pagalvoju, kiek blogo esu visiems pridaręs — kiek baisios, nepataisomos žalos — o Dieve! Meldžiu ilgo gyvenimo, kad spėčiau visiems atlyginti. Nuo šiol tarnausiu Tau kiekvieną savo gyvenimo valandą, kiekvieną minutę!”

Jis pakėlė aukštyn nekantrų vaikišką žvilgsnį, ir jo veidą tarsi užliejo iš viršaus sklindanti šviesa. Buvau jam atidavęs portretą, o jis jį pasidėjo ant stalo. Dabar atsiklaupė ir prigludo prie jo lūpomis.

„Su tavo, mano mieloji, ir Jo pagalba”, — sumurmėjo.

Kitą rytą jis vedė. Žmona buvo visai nebloga, nors jos pamaldumas, kaip neretai pasitaiko, pasireiškė daugiausia draudimais: ji daug stipriau nekentė to, kas bloga, negu mylėjo tai, kas gera. Neleido jam išklysti iš kelio daug ilgiau, negu buvau tikėjęsis — gal tik tas kelias buvo siaurokas. Bet atkryčio nepavyko išvengti.

Atsakydamas į nerimastingą Čarlio žinutę, paskambinau jam ir radau paskendusį neviltyje. Sena istorija — paprastas žmogiškas silpnumas plius apgailėtinas nesugebėjimas apsidrausti, kad reikalas neiškiltų aikštėn. Čarlis man viską papasakojo, sykiu audringai niekindamas save, ir aš ėmiausi subtilios taikdario užduoties.

Buvo sunku, bet pagaliau žmona sutiko jam atleisti. Kai pranešiau tai Čarliui, jo džiaugsmas buvo beribis.

„Kokios geros tos moterys, — ištarė jis su ašaromis akyse. — Bet jai neteks gailėtis. Dieve, meldžiu, nuo šios dienos aš...”

Staiga jis nutilo ir pirmą kartą jo veide pamačiau abejonės šešėlį. Beregint išnyko džiaugsmas, ir pirmą kartą pastebėjau, kad jis jau nebe vaikėzas.

„Atrodo, aš visą gyvenimą tik „darau generalinę tvarką ir pradedu viską iš naujo”, — pavargusiu balsu ištarė Čarlis. — Bet dabar jau matau netvarkos priežastis ir žinau būdą, kaip jos atsikratyti”.

Tuo metu nesupratau, ką jis norėjo pasakyti, bet vėliau viskas išaiškėjo.

Jis vėl stengėsi, kiek leido jėgos, ir vėl nupuolė. Tačiau per stebuklą jo nusižengimas liko nepastebėtas. Vėliau viskas iškilo viešumon, bet tada žinojo tik du žmonės.

Tai buvo paskutinė jo nesėkmė. Kartą vėlai vakarą gavau skubiai pakeverzotą jo žmonos laiškutį, meldžiantį būtinai ateiti.

„Atsitiko baisi nelaimė, — rašė ji, — po vakarienės Čarlis užlipo į savo kabinetą, pasakęs, kad turi kai ką sutvarkyti, ir paprašė jam netrukdyti. Turbūt kraustydamas stalą neatsargiai užkliudė revolverį, kurį visada ten laiko, pamiršęs, kad šis užtaisytas. Išgirdome šūvį, o kai įbėgau į kabinetą, radau jį negyvą gulintį ant grindų. Kulka pataikė tiesiai į širdį”.

Vargu ar toks žmogus tinka būti herojumi! Nors, tiesą sakant, nežinau. Gal jis kovojo atkakliau negu daugelis nugalėtojų. Pasaulio teismuose leidžiama remtis tik netiesioginiais įkalčiais: juk neįmanoma pakviesti pagrindinio liudytojo — žmogaus sielos.

Atsimenu, kartą vienoje kviestinėje vakarienėje užėjo kalba apie narsą, ir ten buvęs vokietis papasakojo nutikimą apie jauną prūsų karininką.

„Negaliu jums pasakyti jo vardo, — paaiškino vokietis, — jis man papasakojo šią istoriją kaip didelę paslaptį; vėliau ne kartą įrodė savo narsumą, tad jam ji nepakenktų, bet yra ir daugiau priežasčių be reikalo apie tai neplepėti.

Štai kaip aš ją sužinojau. Karininkas už akiplėšiškai narsų poelgį trumpame kare su Austrija buvo apdovanotas Geležinių kryžiumi. Jūs puikiausiai žinote, kad tai aukščiausias mūsų kariuomenės apdovanojimas; tie, kuriems jis įteikiamas, dažniausiai labai juo didžiuojasi, ir tai visiškai suprantama. Bet šis karininkas užrakino ordiną stalo stalčiuje ir prisisegdavo jį tik tada, kai to reikalavo oficialus etiketas. Atrodė, jam nemalonu į jį žiūrėti. Kartą paklausiau, kodėl taip yra. Mes labai seni ir artimi draugai, tad jis man viską papasakojo.

Tada jis dar buvo jaunas leitenantas. Tiesą sakant, tai buvo jo pirmoji užduotis. Kažin kaip nutiko, kad jis atsiskyrė nuo bendražygių ir, nepajėgdamas jų pasivyti, prisidėjo prie pulko, dislokuoto pačiame dešiniausiame Prūsijos fronto linijos kampe.

Priešai nuožmiausiai puolė kairę pusę ir centrą, todėl jaunasis leitenantas kurį laiką tik stebėjo mūšius iš tolo. Tačiau staiga puolimo kryptis pasikeitė, ir pulkas atsidūrė įnirtingų kovų centre. Nemalonūs šūvių garsai priartėjo ir pasigirdo įsakymas „gult”.