Джером Джером - Kaip mes rašėme romaną

Praėjus kelioms dienoms po banko bankroto mane aplankė Džosaja; šį kartą jis atsivedė ir šeimynykščius. Iš viso jų buvo šešiolika.

Ką turėjau daryti? Juk tai aš žingsnis po žingsnio atvedžiau šiuos žmones į skurdą. Aš paleidau vėjais jų laimę, jų gyvenimo perspektyvas. Dabar galėjau atsilyginti — pasirūpinti, kad jiems netrūktų bent to, kas būtiniausia.

Tai buvo prieš septyniolika metų. Iki šiol rūpinuosi, kad jiems netrūktų, kas būtiniausia; matant, kokie jie patenkinti, ne taip baisiai graužia sąžinė. Dabar jų jau dvidešimt du, o pavasarį tikimės sulaukti dar vieno.

Štai tokia mano istorija, pasakė jis. Gal dabar suprasite netikėtą mano reakciją, kai paprašėte patarimo. Tiesą sakant, jau seniai niekam nebedaliju patarimų.

Papasakojau šią istoriją Makšonesiui. Šis sutiko, kad ji labai pamokanti, ir pažadėjo nepamiršti. Sakė turįs ją atsiminti, kad galėtų papasakoti keletui pažįstamų vyrukų, kuriems, jo manymu, tokia pamoka nepakenktų.

II SKYRIUS

Atvirai sakant, per pirmą susitikimą ne kažin ką nuveikėme. Dėl to kaltas Braunas. Jis pradėjo mums pasakoti apie šunį. Tai buvo labai labai sena istorija, kaip vienas šuo buvo pratęs kas rytą ateiti į tokią kepyklą, sukandęs dantyse penso monetą, ir už ją visad gaudavo penso vertės bandelę. Vieną rytą kepėjas, manydamas, kad šuo nieko nepastebės, pamėgino iškišti vargšui gyvuliui puspensio vertės bandelę, o šuo skubiai išėjo ir grįžo vedinas policininku. Braunas tądien pirmąkart išgirdo tą seną anekdotą ir negalėjo juo atsigėrėti. Aš taip niekada ir nesuprasiu, kur Braunas buvo pastaruosius šimtą metų. Jis gali sustabdyti žmogų gatvėje, šaukdamas: „O, tik paklausykite, ką papasakosiu — tai nuostabi istorija!”, ir su didžiausiu pasimėgavimu, įsijautęs porinti kokį nors visiems žinomą Nojaus pokštą arba anekdotą, turbūt dar Romulo papasakotą Rėmui. Vieną gražią dieną kas nors jam papasakos Adomo ir Ievos istoriją, Braunas ją palaikys originaliu siužetu ir panaudos rašydamas romaną.

Šias barzdotas senienas jis mėgsta pateikti kaip asmeniškus prisiminimus arba — blogiausiu atveju — epizodus iš savo antros eilės pusbrolio gyvenimo. Pasitaiko keistų, jaudinančių katastrofų, kurias yra išgyvenę — arba savo akimis stebėję — beveik visi jūsų pažįstami. Man dar neteko sutikti žmogaus, kuris nebūtų matęs, kaip keleivis nuo omnibuso viršaus nukrito tiesiai į šiukšlių vežimą. Gera pusė londoniečių bent kartą gyvenime yra lėkę nuo omnibusų į šiukšlių vežimus ir iš jų paskui buvo kastuvais iškasti.

O kur dar pasakojimas apie ponią, kurios vyras staiga susirgo, abiem apsinakvojus viešbutyje. Ji bėga žemyn, paruošia jam garstyčių trauklapį ir skuba jo uždėti. Tačiau susijaudinusi supainioja duris, įsiveržia į kitą kambarį, atkloja patalus ir meiliai prispaudžia trauklapį prie nepažįstamo vyro krūtinės. Tiek kartų girdėjau tą istoriją, kad dabar viešbučiuose prisibijau eiti miegoti. Visi, kurie man apie tai papasakojo, dievažijosi miegoję gretimame kambaryje ir buvę pažadinti netikėtai trauklapį gavusio nepažįstamojo klyksmo. Taip jis (pasakotojas) viską ir sužinojęs.

Braunas norėjo mus įtikinti, kad priešistorinis gyvūnas, apie kurį jis mums pasakojo, priklausė jo svainiui, ir įsižeidė, Džefsonui sotto voce 2 sumurmėjus, kad jis bus dvidešimt aštuntas jo sutiktas žmogus, kurio svainis turėjo tokį šunį, ką jau kalbėti apie tuos šimtą septyniolika, kurie patys buvo šuns šeimininkai.

Tada pamėginome imtis darbo, bet Braunas jau buvo spėjęs mus išblaškyti. Žmogus, paprastų mirtingųjų draugijoje pradėdamas pasakoti istorijas apie šunis, daro didelę nuodėmę. Pakanka vienos istorijos apie šunį, kad visi susirinkusieji pajustų nenumaldomą norą papasakoti kitą, dar įdomesnę.

Girdėjau pasakojimą, — negaliu prisiekti, kad jis tikras, nes išgirdau iš teisėjo, — apie žmogų, kuris gulėjo mirties patale. Parapijos pastorius, geraširdis ir pamaldus žmogus, atėjo aplankyti mirštančiojo ir tikėdamasis jį pralinksminti papasakojo anekdotą apie šunį. Pastoriui baigus, ligonis atsisėdo lovoje ir pareiškė: „Aš žinau geresnę istoriją. Kadaise turėjau šunį, tokį didelį, rudą, kreivašonį...” Tačiau toliau kalbėti pritrūko jėgų. Išsekęs parkrito ant pagalvių, o priėjęs daktaras pamatė, kad gyventi jam liko kelios minutės.

Gerasis pastorius pakilo, paėmė vargšo mirštančiojo ranką ir ją paspaudė. „Dar susitiksim”, — švelniai tarė jis.

Ligonis pasisuko į jį nušvitusiu, kupinu dėkingumo veidu.

„Džiaugiuosi, kad taip sakote, — sukaupęs jėgas sušnibždėjo jis. — Priminkite, kad papasakočiau apie tą šunį...”

Ir ramiai pasimirė su šypsena išblyškusiose lūpose.

Braunas jau spėjo papasakoti savąją istoriją apie šunį ir dabar norėjo, kad mes pradėtume aptarinėti romano heroję; bet mes dar nebuvome pasirengę nieko aptarinėti. Stengėmės prisiminti visas kada nors girdėtas istorijas apie šunis ir svarstėme, kuri iš jų sukels mažiausią aplinkinių nepasitikėjimą.

Labiausiai nerimavo ir liūdo Makšonesis. Braunas, pagaliau užbaigęs ilgą pasakojimą (kurio niekas nesiklausė), išdidžiai pasakė:

— Ko jums dar reikia? Šio siužeto niekas nėra panaudojęs, o veikėjai labai originalūs!

Tada Makšonesis prapliupo.

— Beje, apie siužetus, — prakalbo jis, prisitraukdamas kėdę trupučiuką arčiau stalo, — aš čia kai ką prisiminiau. Ar esu jums pasakojęs apie šunį, kurį mes turėjome, kai gyvenome Norvude?

— Ar tik ne apie tą buldogą? — išsigandęs pasiteiravo Džefsonas.

— Na taip, tai buvo buldogas, — pripažino Makšonesis, — bet nepamenu, kad būčiau jums apie jį pasakojęs.

Mes iš patirties žinojome, kad ginčydamiesi tik pratęsime kankynę, tad netrukdėme jam kalbėti.

— Tuo metu mūsų kaimynystėje pagausėjo apiplėšimų, — pradėjo Makšonesis, — ir tėvas nusprendė, kad atėjo laikas įsigyti šunį. Jis pagalvojo, kad buldogas geriausiai tiks, ir įsigijo žiauriausią, kokį tik rado, tikrą kraugerį.

Motina, pamačiusi šunį, nusigando.

„Ar tik neketini paleisti šio žvėries lakstyti po namus! — sušuko ji. — Jis būtinai ką nors nugalabys. Matau iš akių”.

„Aš ir noriu, kad jis ką nors nugalabytų, — atsakė tėvas, — pirkau jį, kad įveiktų plėšikus“.

„Tomai, man nepatinka, kai taip kalbi, — atrėžė motina, — juk esi visai ne toks. Mes turime teisę saugoti savo nuosavybę, tačiau neturime teisės atimti gyvybę savo tikėjimo broliams”.

„Mūsų tikėjimo broliai bus sveiki kaip ridikai, jei nesugalvos brautis į mūsų virtuvę, kur jiems nėra ko veikti, — truputį susinervinęs atkirto tėvas. — Įkurdinsiu šunį sandėliuke, ir jei plėšikai sugalvos įsilaužti — ką gi, tegu kaltina save”.

Mano seniai gerą mėnesį kivirčijosi dėl to šuns. Tėvas mamą laikė sentimentalia, o motina tvirtino, kad tėvas perdėm kerštingas. Šuo sulig kiekviena diena darėsi vis šiurpesnis.

Vieną naktį motina pažadino tėvą:

„Tomai, aš esu tikra, kad apačioje plėšikas. Aiškiai girdėjau, kaip atidarė virtuvės duris”.

„Na ką gi, šuo jau bus spėjęs jį pačiupti”, — sumurmėjo tėvas, kuris norėjo miego ir nieko įtartino negirdėjo.

„Tomai, — griežtai pakartojo motina, — neketinu čia ramiai gulėti, kai apačioje laukinis žvėris drasko mano tikėjimo brolį. Jei tu nenulipsi žemyn ir neišgelbėsi žmogaus gyvybės, aš pati tai padarysiu”.

„Et, — atsiliepė tėvas, ruošdamasis keltis. — Tu amžinai išsigalvoji visokius garsus. Jūs, moterys, tik todėl ir einate gulti, kad galėtumėte per naktį klausytis, ar nepuola plėšikai”.