Джером Джером - Kaip mes rašėme romaną

Kartą pamačiau terjerą, stovintį lauke prie mūsų namo durų ir stebintį dresuotą pudelį, pririštą prie rylos. Pudelis atsistojo ant galvos, o paskui, iškėlęs užpakalines kojas, kelis žingsnius paėjo priekinėmis. Žmonės labai juokėsi ir, kai pudelis netrukus pasirodė įsikandęs medinę lėkštelę, negailėdami bėrė smulkiuosius.

Mūsų šuo grįžo namo ir tuoj pat ėmė treniruotis. Po trijų dienų jis išmoko stovėti ant galvos ir vaikščioti priekinėmis kojomis; pirmą vakarą tai parodęs uždirbo šešiapensį. Tokio amžiaus šuniui tai turėjo būti be galo sunku, juo labiau kad buvo linkęs į reumatizmą; tačiau už pinigus buvo pasirengęs padaryti bet ką. Manau, už aštuonis pensus ar dar mažiau būtų parsidavęs pačiam velniui.

Jis išmanė pinigų vertę. Ištiesus jam vienoje rankoje pensą, o kitoje tripensį, šuo čiupdavo tripensį, o paskui sielodavosi negavęs dar ir penso. Jį galėdavai ramiausiai palikti kambaryje, kuriame stovi avienos kumpis, bet piniginės saugoti niekas nepatikėdavo.

Kartais jis šiek tiek pinigų išleisdavo, bet labai nedaug. Vargšelis be galo mėgo biskvitinius pyragaičius ir kartais, jei savaitė būdavo pelninga, leisdavo sau vienu kitu pasilepinti. Tačiau klaikiai nekentė už juos mokėti ir visada karštligiškai mėgindavo pasprukti nesusimokėjęs, dažnai sėkmingai. Jo veiklos planas buvo paprastas. Šuo įeidavo į krautuvėlę įsikandęs pensą, aiškiai jį rodydamas, nutaisęs švelnią, romią išraišką. Atsistojęs kuo arčiau pyragaičių ir meiliai į juos įsistebeilijęs, gyvulys imdavo inkšti, o krautuvininkas, manydamas sutikęs sąžiningą šunį, mesdavo jam pyragaitį.

Norėdamas jį paimti, šuo, suprantama, turėdavo paleisti iš nasrų pinigą; tada ir prasidėdavo grumtynės su pardavėju.

Žmogus pasilenkdavo paimti penso. Šuo primindavo pinigą letena ir tūžmingai suurgzdavo. Jei iki kovos pabaigos jam pavykdavo suėsti pyragaitį, skubiai sučiupdavo pensą ir pabėgdavo. Esu ne kartą matęs, kaip parslinkdavo namo, iki blogumo prisirijęs pyragaičių, su tuo pačiu pensu dantyse.

Apie nedorą šuns elgesį sužinojo visi aplinkiniai krautuvininkai, ir neilgai trukus daugelis jų išvis atsisakė jį aptarnauti. Tik labai miklūs ir sportiški pardavėjai išdrįsdavo prekiauti su šiuo šunimi.

Tada šuo pradėjo pirkti pyragaičius toliau nuo namų, kur dar nebuvo pasklidęs garsas apie jo klastas. Be to, pasirinkdavo krautuvėles, laikomas baikščių moteriškių arba reumato susuktų senolių.

Sako, kad meilė pinigams yra viso blogio šaknis. Atrodo, ši meilė atėmė iš šuns paskutinius principus.

Galiausiai per ją jis neteko ir gyvybės; štai kaip viskas nutiko. Vieną vakarą šuo rodė savo pokštus Gadbato kambaryje, kur mes susėdę rūkėme ir šnekučiavomės; jaunasis Holisas, pagautas dosnumo, metė šuniui monetą, kurią palaikė šešiapensiu. Šuo ją griebė ir palindo po sofa. Jo elgesys mums pasirodė toks keistas, kad ėmėme jį svarstyti. Staiga Holisas atsipeikėjo, išsitraukė iš kišenės pinigus ir juos perskaičiavo.

„Še tai tau, — šūktelėjo jis, — ogi aš daviau tam bestijai pusę sovereno — nagi, eikš čia, Mažyli!”

Bet Mažylis tik dar giliau palindo po sofa, ir jokie įkalbinėjimai jo neprivertė pasijudinti. Tada griebėmės griežtesnio plano ir ištraukėme jį už pakarpos.

Jis lindo lauk labai nenoromis, piktai urgzdamas, tvirtai įsikandęs Holiso pussoverenį. Iš pradžių pamėginome įkalbėti meilumu. Mainais pasiūlėme šešiapensį; šuo neslėpė nuoskaudos, aiškiai rodydamas, kad mes laikome jį kvailiu. Pakėlėme kainą iki šilingo, tada iki puskronės — bet mūsų atkaklumas, regis, kėlė jam nuobodulį.

„Manau, Holisai, kad tą pusę sovereno matysite kaip savo ausis”, — juokdamasis pareiškė Gadbatas.

Mums visiems, išskyrus jaunąjį Holisą, šis įvykis atrodė labai juokingas. Tačiau Holisas suirzo ir, paėmęs šunį iš Gadbato rankų, pamėgino pinigą ištraukti jėga.

Mažylis, tvirtai laikydamasis svarbiausio principo nieku gyvu nesiskirti su pinigu, iš paskutiniųjų stengėsi jo nepaleisti; galiausiai, pajutęs, kad pelnas netrukus išslys, paskutinį kartą mostelėjo galva ir jį prarijo. Moneta įstrigo šuns gerklėje, ir jis ėmė dusti.

Ne juokais išsigandome dėl šuns gyvybės. Buvome prie jo prisirišę ir nelinkėjome blogo. Holisas nubėgo į savo kambarį, atsinešė ilgą pincetą, mes tvirtai laikėme mažąjį šykštuolį, o jis mėgino ištraukti šuniui iš gerklės jo kančių priežastį.

Bet vargšas Mažylis klaidingai suprato mūsų ketinimus. Buvo įsitikinęs, kad norime iš jo atimti vakaro pajamas, ir įnirtingai priešinosi. Jam besimuistant, pinigas įstrigo dar tvirčiau, ir, nepaisant mūsų pastangų, šuo padvėsė — eilinė sunkios aukso karštligės auka.

Kartą esu sapnavęs labai keistą sapną apie turtus, kuris man padarė didžiulį įspūdį. Tarsi mudu su draugu — labai geru draugu — gyventume dviese keistame sename name. Atrodo, kad šiame name daugiau gyventojų nėra, tiktai mudu. Vieną dieną, klaidžiodamas po begalinius jo koridorius, radau paslėptas duris, vedančias į slaptą kambarį, pilną geležimi kaustytų skrynių; pakėlęs sunkius dangčius, pamačiau, kad visos jos pilnos aukso.

Viską apžiūrėjęs, ant pirštų galiukų išslinkau, uždariau slaptąsias duris, vėl užtraukiau jas dengiančias nudėvėtas užuolaidas ir baikščiai dairydamasis, vogčiomis grįžau koridoriumi atgal.

Draugas, kurį labai mylėjau, išėjo manęs pasitikti, ir toliau mudu ėjome susikibę už rankų. Bet aš jo nekenčiau.

Dienomis stengdavausi nuo jo nesitraukti nė per žingsnį arba nemačiomis sekdavau iš paskos, kad netyčia nesužinotų tų durų paslapties; naktimis gulėdavau be miego ir stebėdavau jį.

Bet vieną naktį užsnūdau, ir kai atsimerkiau, draugo šalia nebuvo. Skubiai nubėgau siaurais laiptais, tyliu koridoriumi. Užuolaidos atitrauktos, slaptosios durelės atviros; matau mylimą draugą klūpantį tame kambaryje priešais atvirą skrynią, ir mane apakina aukso spindesys.

Jis klūpo nugara į mane, aš lėtai slenku artyn. Laikau rankoje peilį aštriais, lenktais ašmenimis; prisėlinęs jį iškeliu ir nuduriu klūpantį draugą.

Susmukęs jo kūnas užgula duris, šios garsiai užsitrenkia; aš stengiuosi jas atidaryti, tačiau neįstengiu. Kumščiais daužau geležinius apkaustus ir šaukiu, o negyvėlis man šiepiasi. Pro sunkių durų plyšį srūva šviesa, paskui išblėsta, vėl atsiranda, vėl išblėsta, o aš graužiu ąžuolinius geležimi kaustytų skrynių dangčius, nes smegenis užvaldo beprotiškas alkis.

Tada pabundu, suprantu, kad iš tiesų išalkau, ir prisimenu, kad vakar nevalgiau vakarienės — skaudėjo galvą. Užsimetu drabužį ir nusileidžiu į virtuvę paieškoti ko nors valgomo.

Sako, kad sapnai — tai atsitiktinės minčių sankaupos, susitelkusios aplink mus pažadinusį nutikimą; kaip visi mokslo faktai, šis irgi kartais pasirodo teisingas. Dažnai mane lanko tas pats beveik nesikeičiantis sapnas. Naktis po nakties sapnuoju, kad mane staiga iškviečia suvaidinti pagrindinio vaidmens Licėjaus teatro spektaklyje. Man ir pačiam atrodo neteisinga, kad dažniausiai sapne nukenčia ponas Irvingas, bet, tiesą sakant, jis pats dėl to kaltas. Tai jis mane įtikina ateiti. Daug mieliau likčiau namie ir ramiai gulėčiau lovoje; aiškiai tą pasakau. Bet jis atkakliai reikalauja, kad tuojau pat atsikelčiau ir atvykčiau į teatrą. Aš jam aiškinu, kad visiškai nemoku vaidinti. Jam tai pasirodo nesvarbu; sako: „O, viskas bus gerai”. Truputį pasiginčijame, bet jis netrukus pereina prie asmeniškumų, tad nenorėdamas pyktis ir trokšdamas, kad jis pagaliau išeitų iš mano miegamojo, prieš savo valią sutinku. Dažniausiai vaidmeniui apsirengiu savo paties naktiniais marškiniais, nors vieną kartą, kai vaidinau Banko, vilkėjau pižamą; niekada neprisimenu nė vieno žodžio iš vaidmens teksto. Nežinau, kaip man pavyksta išsisukti. Po spektaklio Irvingas ateina manęs pasveikinti, tik negalėčiau pasakyti, ar jis džiaugiasi mano talentinga vaidyba, ar giria už gebėjimą pasitraukti nuo scenos, kol į mane nepradėjo mėtyti lazdomis.