Джером Джером: Kaip mes rašėme romaną

Kaskart susapnavęs šį sapną prabundu ir matau, kad patalynė nuslinkusi ant grindų, o pats drebu nuo šalčio; turbūt šis drebulys verčia sapnuoti, kad slankioju po Licėjaus teatro sceną vienais naktiniais. Tiesa, niekaip nesuprantu, kodėl visada atsiduriu Licėjuje.

Kitame sapne, kurį veikiausiai taip pat būsiu ne kartą sapnavęs, — ar bent jau sapnavęs, kad sapnavau jį anksčiau, taip irgi kartais pasitaiko, — aš einu labai plačia, labai ilga Londono Ist Endo gatve. Keista ten matyti tokią gatvę. Šen bei ten važiuoja omnibusai ir tramvajai, šaligatviai pilni prekystalių ir vežimaičių, šalia kurių šūkaudami stovi vyrai riebaluotomis kepurėmis; o dar iš abiejų pusių gatvę supa atogrąžų miškai. Tiesą sakant, ši gatvė — Vaitčepelio ir Kju sodų mišinys.

Su manimi kažkas eina, bet aš jo nematau; mudu braunamės per mišką, skindamiesi kelią tarp susipynusių vijoklių, pančiojančių kojas, o pro milžiniškų medžių kamienus kur ne kur vis švysteli triukšmingos gatvės vaizdai.

Gatvės gale matau siaurą skersgatvį, jį priėjęs išsigąstu, nors pats nežinau ko. Jis veda prie namo, kuriame mes gyvenome, kai buvau mažas; dabar ten manęs laukia žmogus, kuris man nori kažin ką pasakyti.

Apsisuku ir noriu pabėgti. Pro šalį važiuoja Blekvelo omnibusas, aš mėginu į jį įlipti. Bet jį traukiantys arkliai staiga virsta skeletais, nušuoliuoja tolyn, mano kojos apsunksta kaip švinas, o tas padaras, kuris ėjo drauge su manimi ir kurio niekaip nematau, čiumpa mane už rankos ir stipriai traukia atgal.

Jis verčia mane įeiti į namą, mudviem už nugarų užsitrenkia durys, ir šis garsas nuaidi apmirusiuose kambariuose. Kambarius aš pažįstu: kadaise juose esu verkęs ir juokęsis. Niekas nepasikeitė. Tuščios kėdės stovi savo vietose. Mano motinos mezginys guli ant kilimėlio prie židinio, kur jį, pamenu, prieš daugelį metų nutempė kačiukas.

Užlipu į savo kambarėlį palėpėje. Kampe stovi mano vaikiška lovelė, ant grindų išmėtyti kubiukai (visad buvau netvarkingas vaikas). Pro duris įeina senis — nukaršęs, sukumpęs, leisgyvis senis — virš galvos laikydamas žiburį; pažvelgiu į jo veidą ir atpažįstu save. Paskui įeina dar vienas, tai irgi aš. Paskui dar ir dar, kol žmonių prisipildo kambarys, laiptai, visas namas. Vienų veidai seni, kitų jauni, vieni man maloniai šypsosi, kiti bjaurūs ir šlykščiai raukosi. Tačiau tai vis mano veidas, nors visi jie skirtingi.

Nežinau, kodėl taip išsigąstu pamatęs save, bet apimtas siaubo išlekiu iš namų, o veidai seka man įkandin; Skuodžiu kiek įkabindamas, tačiau žinau, kad nuo jų pabėgti nepavyks.

Šiaip jau žmonės dažniausiai sapnuoja save, bet man yra pasitaikę susapnuoti visiškai beasmenių sapnų — tokių, kurių įvykiai neturėjo su manimi ničnieko bendro, kur buvau tik neregimas, bejėgis žiūrovas. Apie vieną tokį sapną paskui daug galvojau, svarstydamas, ar iš jo nebūtų galima sukurti istorijos. Bet gal ji būtų pernelyg skaudi.

Sapnavau, kad minioje matau moters veidą. Jis kupinas blogio, tačiau keistai gražus. Veidą nušviečia blykčiojantys gatvių žibintai ir išryškina stebuklingą blogio patrauklumą. Staiga šviesos užgęsta.

Kitą kartą pamačiau tą veidą labai iš toli; jis dar gražesnis negu anksčiau, nes jame nebėra blogio. Į jį žiūri kitas veidas — šviesus, tyras. Veidai suartėja, pasibučiuoja, ir nuo jo lūpų prisilietimo jos skruostai ir kakta parausta. Paskui vėl matau abu veidus. Tačiau nežinau, kur jie dabar, kiek praėjo laiko. Vyriškio veidas truputį paseno, nors tebėra jaunyvas ir gražus; kai moteris pažvelgia į jį, jos veidas nušvinta ir tampa panašus į angelo. Bet jai likus vienai veide ima ryškėti buvęs blogis.

Paskui vaizdas darosi ryškesnis. Matau kambarį, kuriame jie gyvena. Jis labai skurdus. Kampe matyti senoviškas fortepijonas, greta — stalas, ant kurio stovi rašalinė ir išmėtyti įvairūs popieriai. Prie stalo tuščia kėdė. Moteris sėdi prie atviro lango.

Iš apačios atsklinda tolimi didelio miesto garsai. Jo šviesos neryškiais atšvaitais žaidžia tamsiame kambaryje. Gatvių kvapai kutena moters šnerves.

Kartkartėmis ji pasuka galvą durų link ir įsiklauso: paskui pasižiūri pro atvirą langą. Pastebiu, kad jai dirstelėjus į duris blogis iš veido pasitraukia; bet pasisukus į langą jis atgyja, darosi niūresnis ir įnirtingesnis.

Staiga moteris pašoka, jos akyse sužiba siaubas, kuris sapne išgąsdina mane; matau, kaip jos kakta išrasoja didžiuliais prakaito lašais. Labai lėtai jos veidas ima keistis, ir prieš mane vėl iškyla kupinas blogio nakties padaras. Ji apsigaubia senu apsiaustu ir vogčiomis išslenka lauk. Girdžiu jos žingsnius laiptuose. Jie tolsta ir tyla. Girdžiu, kaip atsidaro durys. Namus užlieja gatvių triukšmas, kuris praryja moters žingsnius.

Sapne bėga laikas. Keičiasi vaizdai, formuojasi ir nyksta įvairūs pavidalai, tačiau jie neryškūs ir pasklidi, kol galiausiai iš sutemų išnyra ilga tuščia gatvė. Žibintų šviesa ratilais žiba ant drėgno šaligatvio. Gatve slenka šešėlis, apsitaisęs ryškiais skarmalais, laikydamasis arčiau sienų. Jis atsisukęs į mane nugara, tad veido nematau. Iš tamsos išlenda kitas šešėlis. Pažvelgęs jį matau, kad tai tas pats veidas, kurį stebėjo ir garbino moteris, labai seniai, kai sapnas tik prasidėjo. Tačiau nebelikę nei grožio, nei tyrumo, jis pasenęs ir kupinas blogio, kaip ir ta moteris, kai paskutinį kartą ją mačiau. Išsipustęs šešėlis lėtai slenka gatve. Antrasis šešėlis jį prisiveja, pralenkia. Abu stabteli, persimeta keliais žodžiais, artėja. Toje gatvės vietoje, kur jie susitiko, labai tamsu, o ryškiaspalvis skarmaluotas šešėlis nepakelia veido. Jie eina tylomis, kol prieina virš smuklės šviečiantį žibintą; tada šešėlis atsigręžia, ir aš atpažįstu moterį iš savo sapno. Moteris ir vyras vėl pažvelgia vienas kitam į akis.

Atsimenu, kitame sapne žmogų aplankė angelas (ar velnias, dabar net negalėčiau pasakyti katras) ir pažadėjo, kad kol šis nemylės jokio gyvo žmogaus, kol nesiilgės ir netrokš parodyti švelnumo žmonai, vaikui, giminei ar artimam žmogui, nepažįstamajam ar draugui, tol jam viskas seksis, tol visi šio pasaulio reikalai klosis kuo puikiausiai, tol kas dieną augs jo turtai, didybė ir galia. Bet jei į jo širdį prasiskverbs bent mažiausia šiluma kam nors iš gyvųjų, tuoj pat žlugs visi planai ir sumanymai, nuo tos akimirkos jo vardas kels žmonėms tik panieką, o netrukus nuskęs užmarštyje.

Žmogus apsidžiaugia šiais žodžiais, nes jis ambicingas, turtai, garbė ir galia jam atrodo saldžiausi dalykai pasaulyje. Jį pamilsta moteris, tačiau netrukus miršta, ištroškusi meilės kupino žvilgsnio; greitai nutyla suaidėję vaiko žingsneliai, ištirpsta seni veidai, juos keičia nauji.

Tačiau nė karto jo ranka su meile nepaliečia nieko, kas gyva; iš jo lūpų negirdėti nė vieno gero žodžio; negimsta nė viena širdinga, gera mintis. Visą tą laiką laimė jam šypsosi.

Eina metai, ir galiausiai žmogui lieka bijoti tik vieno — mažyčio, susirūpinusio vaiko veidelio. Vaikas jį myli taip, kaip kadaise, labai seniai, mylėjo ana moteris; jo alkanos, maldaujančios akys visur sekioja iš paskos. Bet žmogus sukanda dantis ir nusisuka nuo vaiko.

Veidelis pradeda lysti; vieną dieną žmogui, valdančiam daugybę savo įmonių, pranešama, kad mergytė miršta. Jis ateina prie jos lovos ir sustoja, ji atsimerkia ir įsmeigia į jį akis; jam priėjus arčiau, mergytė, nebyliai maldaudama, ištiesia rankutes. Bet žmogaus veidas nesušvelnėja, ir rankelės bejėgiškai nusvyra ant sujauktos antklodės, ilgesingos akutės nurimsta, tyliai priėjusi moteris užmerkia vaiko vokus; tada žmogus vėl grįžta prie savo planų ir sumanymų.