Джером Джером - Kaip mes rašėme romaną

Tačiau, norėdamas įtikinti motiną, jis apsimovė kelnes bei kojines ir nulipo žemyn.

Pasirodė, kad šį kartą motina buvo teisi. Namuose iš tiesų buvo plėšikas. Sandėliuko langas žiojėjo praviras, o virtuvėje degė šviesa. Tėvas tylutėliai prislinko prie pravertų durų ir atsargiai dirstelėjo. Virtuvėje sėdėjo plėšikas ir valgė šaltą jautieną su marinuotais agurkais, o greta jo ant grindų tupėjo šuo, vizgino uodegą ir žvelgė jam į veidą tokiu meiliu žvilgsniu, kad kraujas stingo gyslose.

Tėvas buvo taip sukrėstas, kad pamiršo, jog reikia tylėti.

„Na, čia tai bent...” — ir jis ištarė žodį, kurio nenorėčiau pakartoti jums, bičiuliai, girdint.

Plėšikas, išgirdęs jo balsą, puolė prie lango ir paspruko; šuo, regis, įsižeidė ant tėvo, kad šis išvarė jo draugą.

Kitą rytą nuvedėme šunį pas dresuotoją, iš kurio jį pirkome.

„Kaip manote, kam aš pirkau tą šunį?” — paklausė tėvas, stengdamasis kalbėti ramiai.

„Na, — atsakė dresuotojas, — sakėte, kad norite šuns, įpratinto gyventi namuose”.

„Būtent, — atsakė tėvas. — Atsimenate, kad neprašiau plėšikų palaižūno? Nesakiau, kad norėčiau šuns, kuris, į namus įsibrovus plėšikui, tuoj pat su juo susidraugautų ir per vakarienę tupėtų šalia, kad šis nepasijustų vienišas, juk taip?”

Ir tėvas papasakojo, kas įvyko praėjusią naktį.

Dresuotojas sutiko, kad skųstis yra kuo.

„Supratau, kas jam yra, pone, — pasakė jis. — Tą šunį dresavo mano sūnus Džimas, tai jis, man atrodo, daugiau mokė jį vaikytis žiurkes negu pulti plėšikus. Palikite jį man savaitei, pone; aš viską sutvarkysiu”.

Mes taip ir padarėme; po savaitės dresuotojas atvedė šunį.

„Pamatysite, dabar jis jums tiks, pone, — pasakė jis. — Nepasakysiu, kad tas šuo, kaip aš sakau, intelektualus, bet ką reikia bus supratęs”.

Tėvas pamanė, kad bus ne pro šalį išbandyti, ir mes už šilingą pasamdėme žmogų, kad įsilaužtų pro virtuvės langą, o dresuotojas tuo metu laikė šunį už grandinės. Šuo ramiausiai tupėjo, laukdamas, kol žmogus įlips vidun. Tada liuoktelėjo ant jo kaip slibinas, ir jei grandinė nebūtų buvusi tokia tvirta, šilingas žmogeliui būtų brangiai atsiėjęs.

Tėvas liko patenkintas ir nutarė nuo šiol galėsiąs ramiai miegoti, o motina dar labiau sunerimo dėl vietos plėšikų saugumo.

Keli mėnesiai praėjo ramiai, o tada į mūsų namus vėl įsibrovė. Šį kartą nebuvo nė mažiausios abejonės, kad šuo pareigą atliko. Rūsyje kilo siaubingas šurmulys. Nuo krintančių kūnų trenksmo drebėjo namai.

Tėvas griebė revolverį ir pasileido laiptais žemyn, aš bėgau iš paskos. Virtuvėje tvyrojo sumaištis. Stalai ir kėdės drybsojo išvartyti, ant grindų gulėjo žmogus ir gargaliuodamas meldė pagalbos. Šuo, užsigulęs visu kūnu, jį smaugė.

Tėvas pridėjo revolverį gulinčiajam prie ausies, o aš antžmogiškomis pastangomis nutempiau šalin mūsų gynėją, prirakinau prie plautuvės ir uždegiau šviesą.

Tada ir pamatėme, kad ant grindų guli policijos konsteblis.

„Viešpatie aukščiausias! — sušuko tėvas ir paleido iš rankų revolverį. — Kaip jūs čia atsidūrėte?”

„Kaip aš čia atsidūriau? — keldamasis atkirto konsteblis, kurio balse buvo girdėti kartus, tačiau visai suprantamas pasipiktinimas. — Ogi atlikau pareigą, štai kaip. Pamačiau, kad pro langą vidun lipa plėšikas, ir nusekiau jam iš paskos”.

„Ar pagavote jį?” — paklausė tėvas.

„Ar pagavau! — sukliko policininkas. — Kaip galėjau pagauti, jei nelemtas šunpalaikis iškart griebė mane už gerklės, o tuo tarpu tas pašlemėkas ramiausiai užsidegė pypkę ir išdrožė pro užpakalines duris”.

Kitą dieną tėvas paskelbė, kad parduoda šunį. Motina, spėjusi prisirišti prie gyvulio, nes šis leidosi mažylio tampomas už uodegos, norėjo jį pasilaikyti. Ji tvirtino, kad gyvulys nekaltas dėl tokios klaidos. Į namus beveik tuo pačiu metu įsilaužė du žmonės. Šuo negalėjo abiejų iškart vytis. Padarė, ką galėjo — užpuolė bent vieną. Deja, pasirinko nevykusiai: ne plėšiką, bet policininką. Ir vis tiek tai galėjo atsitikti bet kuriam šuniui.

Tačiau tėvas pajuto antipatiją nelaimingajam padarui ir tą pačią savaitę į medžioklės laikraštį įdėjo skelbimą, kuriame gyvulį apibūdino kaip pirkinį, labai naudingą kiekvienam verslesniam nusikaltėlių pasaulio atstovui.

Makšonesiui užbaigus savo partiją, atėjo Džefsono eilė; jis mums papasakojo graudžią istoriją apie nelaimingą kiemsargį, ant kurio Strende užvažiavo automobilis ir sulaužė koją. Šunį paėmė pro šalį ėjęs studentas medikas ir nusinešė į Čering Kroso ligoninę, ten sutvarstė koją, slaugė ir globojo, kol visai pasveikusį paleido namo.

Vargšelis puikiausiai suprato, kiek daug žmonės jam padėjo, ir buvo pats dėkingiausias ligonis. Kai šuniui atėjo metas palikti ligoninę, jo gailėjosi visas personalas.

Vieną rytą po kokių poros savaičių chirurgas pažvelgė pro langą ir pamatė sugrįžtantį šunį. Jam priėjus arčiau, pasimatė, kad dantyse jis laiko pensą. Prie šaligatvio stovėjo kačių maisto pardavėjo vežimaitis, ir šuo, eidamas pro šalį, trumpam stabtelėjo.

Tačiau netrukus kilnumas nugalėjo: šuo priėjo tiesiai prie ligoninės vartelių, atsistojo ant užpakalinių kojų ir įmetė pensą į aukų dėžutę.

Makšonesis, labai sujaudintas šios istorijos, tvirtino, kad ji atskleidžia nuostabią šuns prigimtį. Juk nelaimingasis gyvulys buvo tikras atstumtasis, valkata, gal niekada anksčiau neturėjęs nė penso ir gal niekada daugiau jo nebeturėsiąs. Makšonesis teigė, kad šuns piestas pensas jam atrodo brangiausia dovana, kur kas didesnė už stambų čekį, išrašytą turtingo globėjo.

Kiti trys draugai dabar jau labai nekantravo imtis romano, bet man tai pasirodė neteisinga. Prisiminiau, kad ir aš žinau vieną kitą istoriją apie šunis.

Prieš keletą metų pažinojau vieną juodmargį terjerą. Jis gyveno tame pačiame name kaip ir aš, tačiau niekam nepriklausė. Buvo atsikratęs savo šeimininko (jei išvis kada nors jį turėjo, o aš tuo abejoju, pažindamas karštą ir savarankišką jo būdą) ir dabar gyveno laisvas kaip vėjas. Miegoti įprato vestibiulyje, o valgė su kitais namo gyventojais, prisitaikydamas prie jų dienotvarkės.

Penktą valandą ryto užkąsdavo su jaunuoju Holisu, inžinieriaus mokiniu, kuris keldavosi pusę penkių ir pats virdavosi kavą, nes šeštą jau turėjo būti darbe. Pusę devintos šuo jau rimčiau pusryčiaudavo su ponu Bleru iš pirmo aukšto, o kartais dar padraugaudavo su Džeku Gadbatu, kuris keldavosi vėlai ir vienuoliktą valandą valgydavo keptus inkstus.

Nuo to laiko iki penktos valandos, kai aš gerdavau arbatą ir valgydavau kotletą, šuo kažkur dingdavo. Kur jis tuo metu eidavo ir ką veikdavo, niekas taip ir nesužinojo. Gadbatas dievažijosi du kartus jį sutikęs išeinantį iš brokerio kontoros Trednidlo gatvėje; kad ir koks neįtikėtinas iš pradžių atrodė toks tvirtinimas, buvome linkę juo patikėti, prisiminę nesaikingą šuns aistrą variokams, kuriuos jis iš kažin kur gaudavo ir kaupė.

Šuo iš tiesų degė nepaprasta aistra pinigams. Tai buvo pagyvenęs šuo, kupinas savo vertės pajutimo; tačiau savo akimis esu matęs, kaip norėdamas gauti pensą sukdavosi, gaudydamas savo uodegą, kol visiškai apkvaišdavo.

Jis mokydavosi įvairių pokštų, o vakarais eidavo per kambarius ir visiems juos rodydavo; baigęs programą atsitūpdavo ir imdavo kaulyti užmokesčio. Visi gyventojai ką nors duodavo. Per metus šuo tikriausiai surinkdavo dešimtis svarų.