Джером Джером: Kaip mes rašėme romaną

Na, man pasirodė, kad patarti nebus sunku. Juk tokiu klausimu aš, verslo profesionalas, galiu geriau spręsti negu tas vargšas priekvaišis avinėlis. Būtų beširdiška atsisakyti jam padėti. Pažadėjau klausimą ištirti ir pranešti, ką apie tai manau.

Jis pakilo ir paspaudė man ranką. Pasakė, kad nesirengia dėkoti; žodžiai čia per silpni. Paslapčia nusibraukė ašarą ir išėjo.

Tūkstančio dolerių investavimo klausimą apsvarsčiau taip nuodugniai ir visapusiškai, tarsi būčiau ketinęs įsteigti banką. Nenorėjau dar kartą prašauti kaip tada su Hana. Išstudijavau popierius, kuriuos man buvo palikęs Džosaja, bet iš jų nepavyko susidaryti tvirtos nuomonės. Patyliukais nuvykau į Džosajos gimtąjį miestą ir vietoje apžiūrėjau abu verslus. Slaptai, tačiau atkakliai apklausinėjau kaimynus. Apsimečiau naiviu jaunuoliu, paveldėjusiu truputį pinigų, ir pelniau tarnų pasitikėjimą. Apklausiau pusę miesto gyventojų, meluodamas, kad rašau Naujosios Anglijos verslo istoriją ir noriu smulkiai sužinoti, kaip jie prasigyveno; kiekvieno pokalbio pabaigoje būtinai pasiteiraudavau, koks jų mėgstamiausias baras ir į kokią skalbyklą jie atiduoda skalbinius. Mieste praleidau dvi savaites. Vakarais nuolat sėdėjau bare. Likusį laiką kruopščiai purvinau drabužius, kad galėčiau juos nešti į skalbyklą.

Galiausiai patyriau, kad pasirinkti vieną iš šių dviejų verslų visiškai neįmanoma. Beliko nustatyti, kuris iš jų labiau tinka Haketams.

Susimąsčiau. Baro savininko tyko pernelyg daug pagundų. Silpnesnio būdo žmogus, nuolatos sukiodamasis išgeriančiųjų draugijoje, gali ir pats pradėti gurkšnoti. O juk Džosaja silpnas kaip reta. Dar neverta pamiršti, kad turi irzlią žmoną ir kad visa jos šeima gyvena jų namuose. Aišku, būtų gryniausia beprotybė prileisti Džosają prie neribotų alkoholio atsargų.

Užtat skalbykla veikia kažin kaip raminamai. Darbui skalbykloje reikia daug žmonių. Galima būtų panaudoti Hanos giminaičius, kurie taip užsidirbtų pragyvenimui. Pati Hana galėtų energingai lyginti, o Džosaja — sukti džiovyklos būgno rankeną. Man prieš akis iškilo idiliškas šeimyninės laimės vaizdas. Patariau pirkti skalbyklą.

Kitą pirmadienį Džosaja parašė, kad įsigijo skalbyklą. Antradienį verslo laikraštyje perskaičiau straipsnį apie stebėtiną mūsų laikų naujovę — neregėtai sparčiai išaugusias viešbučių ir barų kainas visoje Naujojoje Anglijoje. Ketvirtadienį bankrutavusių įmonių sąraše radau net keturių skalbyklų savininkų pavardes; laikraštis paaiškino, kad Amerikos skalbimo pramonė, įveikta augančios kinų konkurencijos, baigia išleisti paskutinį kvapą. Išėjau iš namų ir pasigėriau.

Gyvenimas man tapo nebemielas. Dienų dienas galvojau apie Džosają. Naktimis jį sapnuodavau. Nejau, nepasitenkindamas įstūmęs jį į netikusios santuokos spąstus, dar būsiu atėmęs ir galimybę užsidirbti pragyvenimui, vėjais paleidęs gerojo jūrų kapitono dosnumą? Ėmiau sau rodytis tikras niekšas, sekiojantis šį negudrų, tačiau dorą žmogų ir nuolatos jam spendžiantis blogio spąstus.

Tačiau laikas bėgo; nieko nei iš jo, nei apie jį negirdėjau, ir galiausiai man šiek tiek palengvėjo.

Po kokių penkerių metų jis vėl pasirodė.

Išdygo man už nugaros, kai rakinau lauko duris, ir drebančia ranka palietė mano alkūnę. Naktis buvo tamsi, tačiau dujų žibintas aiškiai švietė. Pažinau jį nors veidas buvo nusėtas raudonomis dėmėmis, o akys rūškanos ir padėrusios. Šiurkščiai sugriebiau jį už rankos ir skubiai įsitempiau į vidų, į kabinetą.

„Sėskite, — sušnypščiau, — ir pradėkite nuo blogiausio”.

Jis jau norėjo įsitaisyti ant savo pamėgtos kėdės. Pajutau, kad jei trečią kartą jį ten pamatysiu, padarysiu ką nors siaubingo. Čiupau kėdę ir patraukiau, jis sunkiai sudribo ant grindų ir apsiverkė. Palikau jį ten sėdėti, ir jis kūkčiodamas bei žagsėdamas viską papasakojo.

Skalbyklos reikalai klojosi kuo blogiausiai. Miestą perskrodęs naujas geležinkelis visiškai pakeitė topografiją. Verslo ir gyvenamieji rajonai persikėlė šiauriau. Vieta, kurioje stovėjo baras — mano atmestas ir iškeistas į skalbyklą, — dabar tapo komercinės dalies centru. Žmogus, nusipirkęs jį vietoj Džosajos, vėliau pardavė ir gavo didžiulį pelną. Paaiškėjo, kad pietų pusė (kurioje buvo nusipirktoji skalbykla) pastatyta pelkėje, ir gyvenimo sąlygos joje labai nesveikos. Suprantama, rūpestingos šeimininkės nenorėjo į tokią vietą siųsti savo skalbinių.

Buvo ir daugiau nelaimių. Vaikas — Džosajos numylėtinis, vienintelis jo gyvenimo džiaugsmas — įkrito į skalbyklos katilą ir sušuto. Hanos motina, įsukta džiovyklos būgno, tapo bejėge luoše, kurią reikia slaugyti dieną naktį.

Užgriuvus tokiai begalei vargų, Džosaja pradėjo ieškoti paguodos stiklelyje ir netrukus visai prasigėrė. Jis skausmingai suvokė savo nuopuolį ir gausiai jį laistė ašaromis. Sakė esąs įsitikinęs, kad linksmoje vietoje, pavyzdžiui, bare, būtų išlikęs tvirtas ir narsus; bet nuolatinis drėgnų skalbinių ir muilo putų kvapas siurbte siurbė paskutines jo jėgas.

Paklausiau, ką apie tai sako kapitonas. Džosaja vėl prapliupo raudoti ir atsakė, kad kapitono nebėra. Beje, pridūrė kūkčiodamas, būtent dėl to jis ir atėjęs. Geraširdis senis paliko jam penkis tūkstančius dolerių. Turėjau patarti, kaip juos geriausia investuoti.

Pirma man kilusi mintis buvo jį tuoj pat užmušti. Dabar gailiuosi, kad to nepadariau. Vis dėlto susitvardžiau ir pasiūliau dvi išeitis — būti išmestam pro langą arba pačiam išeiti pro duris, daugiau netarus nė žodžio.

Šis atsakė, kad mielai iškris pro langą, bet pirmiausia turiu pasakyti, ar pinigus geriau įdėti į uždarąją akcinę bendrovę „Ugnies Žemės nitratai”, ar į Ramiojo vandenyno unijos banką. Gyvenimas jam pasidarė nebeįdomus. Liko tik vienas rūpestis — saugiai investuoti gautą palikimą, kad jam mirus artimiesiems nereikėtų skursti.

Reikalavo, kad pasakyčiau, ką manau apie nitratus. Atsakiau, kad šia tema išvis neketinu kalbėti. Iš mano žodžių jis padarė išvadą, kad nitratai man nelabai patinka, ir paskelbė tokiu atveju ketinąs investuoti pinigus į Ramiojo vandenyno unijos banką.

Atsakiau: tegu daro, ką nori.

Jis nutilo ir, regis, susimąstė. Paskui gudriai nusišypsojo ir atsakė supratęs, ką norėjau pasakyti. Aš esąs be galo malonus. Jis taip ir padarys — visus dolerius iki paskutinio cento įdės į „Ugnies Žemės nitratų’ bendrovę.

Jis (sunkiai) pakilo ir susiruošė eiti. Aš jį sustabdžiau. Nė trupučio neabejojau, kad bet kuri bendrovė, į kurią jam patarsiu investuoti arba į kurią jis manys, kad aš patariau investuoti (o tai tas pats), anksčiau ar vėliau žlugs. Mano senelė buvo sukišusi visas savo menkutes santaupas į „Ugnies Žemės nitratų” bendrovę. Negalėjau net pagalvoti, kad ji senatvėje liks be grašio. O Džosajai tas neturi jokios reikšmės. Jis vis tiek praras pinigus. Patariau investuoti į Ramiojo vandenyno unijos banko akcijas. Jis taip ir padarė.

Ramiojo vandenyno unijos bankas išsilaikė pusantrų metų. Paskui pradėjo svyruoti. Finansų pasaulis apstulbo. Visi jį laikė saugiausiu šalies banku. Žmonės klausinėjo, kaip tai galėjo atsitikti. Aš puikiausiai žinojau, bet niekam nesakiau.

Bankas narsiai kovėsi, tačiau likimo rankos niekas neįveiks. Dar po devynių mėnesių jis bankrutavo.

(Kažin ar verta pridurti, kad nitratų vertė visą laiką nesiliovė kilusi. Mano senelė mirdama turėjo milijoną dolerių ir viską paliko labdarai. Jei būtų žinojusi, kad tai aš apsaugojau ją nuo skurdo, gal būtų buvusi dėkingesnė.)