Джером Джером: Kaip mes rašėme romaną

Vargšas Džefsonas! Kadaise buvo tiek daug žadantis vaikinas. Nors jo pažiūros man visad atrodė keistos.

I SKYRIUS

Vieną vakarą, grįžęs iš pypkiuotojų vakarėlio pas savo draugą Džefsoną, pranešiau žmonai, kad ketinu rašyti romaną, ir, atrodo, jai ši žinia patiko. Pridūrė ne kartą pagalvojusi, kodėl man tai neateina į galvą.

— Tik pažiūrėk, — kalbėjo ji, — kokie kvaili šiais laikais romanai; nė kiek neabejoju, kad ir tau pavyks parašyti ką nors panašaus.

(Esu tikras, kad Etelberta norėjo mane padrąsinti, tačiau ji linkusi taip miglotai reikšti mintis, kad ne visada tiksliai galima suprasti, ką norėjo pasakyti.) Tiesa, kai pridūriau, kad romano bendraautoris bus mano bičiulis Džefsonas, žmona abejodama ištarė: “O!” Paaiškinau, kad mums talkins dar Selkirkas Braunas ir Derikas Makšonesis, ji vėl atsiliepė “O!”, tik jau be jokios abejonės, ir aš aiškiai supratau, kad ji liovėsi domėtis praktiniu šio sumanymo įgyvendinimu.

Įtariu, kad Etelbertos tikėjimą mūsų sėkme pakirto faktas, jog visi mano draugai yra viengungiai. Ji labai griežtai nusistačiusi prieš viengungius. Vyriškį, kuris nesusipranta ieškoti gyvenimo draugės ar nesiekia įgyvendinti sutuoktuvių planų, ji laiko silpnapročiu arba apsigimusiu palaidūnu; pirmuoju atveju auka nepajėgi, antruoju — netinkama kada nors tapti bent kiek rimtesniu rašytoju.

Pamėginau jai išaiškinti, kokiais nepaprastais pranašumais pasižymi mūsų planas.

— Supranti, — kalbėjau aš, — įprastame, kasdieniame romane randame tik vieno žmogaus mintis. O mūsų romaną rašys išsyk keturi protingi vyrai. Tai reiškia, kad skaitytojai gaus progą susipažinti su visų keturių mintimis ir pažiūromis už kainą, kurią šiaip jau sumokėtų už vieno autoriaus nuomonę. Jei anglų skaitytojai dar turi bent kiek nuovokos, jie iš anksto užsisakys šią knygą, kad paskui netektų nusivilti. Panaši proga veikiausiai pasitaikys negreit.

Etelberta sutiko, kad tai visai įmanoma.

— Be to, — pasakojau toliau, kaisdamas nuo savo išvedžiojimų, — mūsų romanas ir kitu požiūriu duos gryniausią naudą. Neketiname apsiriboti vos keliomis kasdieniškomis mintimis. Iki kraštų pripildysime knygą viso ketvertuko idėjų ir sąmojo. Parašę šį romaną, kito jau nebesiimsime. Tiesą sakant, nė nepajėgsime: daugiau nieko nebegalėsime parašyti. Šiuo kūriniu, galima sakyti, išparduosime visas savo idėjas. Surašysime absoliučiai viską, ką žinome.

Etelberta kietai sučiaupė lūpas ir tyliai kažką pasakė; paskui garsiai pridūrė, kad ji irgi įsivaizdavusi, jog romanas nebus daugiatomis.

Slapta žmonos pašaipa mane užgavo. Priminiau jai, kad pasaulyje ir taip egzistuoja gausios pajėgos specialiai išmokytų žmonių, kurie nieko kito neveikia, tik rašo nemalonius dalykus apie rašytojus ir jų knygas — kiek teko pastebėti, šią pareigą jie kuo puikiausiai atlieka be pašalinių pagalbos. Užsiminiau, kad prie savo namų židinio rašytojas tikisi sulaukti daugiau palankumo.

Etelberta atsakė, kad aš pats puikiausiai supratau, apie ką ji kalba. Turėjusi galvoje anaiptol ne mane, o ir Džefsonas, be abejo, gana protingas žmogus (Džefsonas susižadėjęs), bet jai niekaip neaišku, kodėl į šį darbą prireikė įvelti pusę parapijos. (Niekas nė nemanė įvelti „pusę parapijos”. Kartais Etelberta taip nusišneka.) Mintis, kad Braunas arba Makšonesis galėtų būti naudingi, jai atrodė paika. Ką du užkietėję viengungiai išmano apie gyvenimą ir žmogaus prigimtį? O konkrečiai dėl Makšonesio Etelberta buvo įsitikinusi, kad jei mes pasiryžtume išspausti viską, ką jis žino, ir tuo pasitenkinti, tai vieno puslapio turėtų pakakti.

Mano žmonos nuomonę apie Makšonesio išmanymą suformavo ilga nusivylimų virtinė. Tik susipažinę juodu gražiausiai sutarė; grįžęs į svetainę nuo vartelių, pro kuriuos išlydėjau Makšonesį, išgirdau ją sakant: „Koks puikus žmogus tas ponas Makšonesis. Jis taip viską išmano!”

Tai tiksliausias Makšonesio apibūdinimas. Jis iš tiesų atrodo be galo išmanus. Žino daugiau už bet kurį kitą mano pažįstamą. Kartais šios žinios būna teisingos; bet apskritai paėmus jos stebuklingai nepatikimos. Iš kur jis jas traukia — paslaptis, kurios dar niekam nėra pavykę atskleisti.

Kai mes su Etelberta pradėjome šeimininkauti savarankiškai, ji buvo labai jauna. (Pamenu, mūsų pirmasis mėsininkas vos neprarado pirkėjos, pavadinęs ją „panelyte” ir liepęs perduoti linkėjimų mamai. Etelberta parėjo apsipylusi ašaromis. Sakė pati suvokianti, kad gal ir netinka būti žmona, bet kodėl jai tai turėtų prikaišioti prekiautojai?) Suprantama, ji nebuvo labai patyrusi šeimininkė, pati tai žinojo ir džiaugėsi kiekvieno geranorio naudingais patarimais bei nurodymais. Pirmą kartą pas mus pasirodęs, Makšonesis Etelbertos akyse prilygo šlovingajai poniai Biton1. Jis išmanė viską, ko reikia šeimininkei, — kaip mokslo įrodytu būdu geriausia nuskusti bulvę ar išgydyti traukulių kamuojamą katę, — ir Etelberta, vaizdžiai sakant, keliaklupsčiaudama prieš jį per vieną vakarą prisirinkdavo tiek informacijos, kad paskui namuose nebuvo įmanoma gyventi visą mėnesį.

Makšonesis jai papasakojo, kaip geriausia įkurti ugnį. Jis tvirtino, kad šioje šalyje ugnis kuriama prieštaraujant visiems gamtos dėsniams, ir parodė, kaip tai daro Krymo totoriai ar kiti jų gentainiai, vieninteliai visame pasaulyje perpratę ugnies įkūrimo mokslą. Jis įrodė, kad pritaikius namuose Krymo totorių sistemą galima sutaupyti begalę laiko ir pastangų, ką ir kalbėti apie anglis; be to, labai aiškiai viską parodė, o Etelberta tuoj pat nusileido žemyn ir persakė tarnaitei.

Amenda, tais laikais pas mus dirbusi visus darbus, buvo stebėtinai atspari mergina ir tam tikru požiūriu gali būti pavadinta pavyzdine tarnaite. Ji niekada nesiginčydavo. Atrodo, visiškai neturėjo savo nuomonės. Nesipriešindama sutikdavo su visomis mūsų idėjomis ir įgyvendindavo jas taip tiksliai, taip aiškiai atsiribodama nuo bet kokios atsakomybės už rezultatus, kad atmosfera mūsų namuose gerokai priminė kareivines.

Ji tylėdama išklausė aiškinimus apie Makšonesio pasiūlytą ugnies įkūrimo metodą. Etelbertai baigus, paprastai paklausė:

— Jūs norite, kad nuo šiol taip kurčiau ugnį?

— Taip, Amenda, ateityje malonėkite kurti ugnį tik šitaip.

— Gerai, ponia, — ramiai atsakė Amenda, ir tą vakarą pokalbis buvo baigtas.

Kitą rytą nulipę žemyn radome labai dailiai padengtą pusryčių stalą, bet pusryčių nebuvo. Susėdome laukti. Praėjo dešimt minučių... ketvirtis valandos... dvidešimt minučių. Tada Etelberta paskambino. Netrukus pasirodė Amenda, rami ir pagarbi.

— Ar jūs žinote, Amenda, kad pusryčiai paduodami pusę devynių?

— Taip, ponia.

— Ar matote, kad jau beveik devynios?

— Taip, ponia.

— Na, tai ar pusryčiai paruošti?

— Ne, ponia.

— O ar jie kada nors bus paruošti?

— Žinote, ponia, — atviraširdiškai prisipažino Amenda, — tiesą sakant, nemanau, kad bus.

— O kas atsitiko? Gal ugnis neužsikuria?

— Ne, ką jūs, puikiai užsikuria.

— Tai kodėl tada negalite paruošti pusryčių?

— Todėl, kad vos tik nusigręžiu, ugnis tuoj pat užgęsta.

Amenda niekada savo noru nieko neaiškindavo. Ji atsakydavo į klausimą ir nutildavo. Kartą, kai dar nebuvau susipažinęs su šia jos savybe, iš viršaus garsiai paklausiau, ar ji žino, kiek valandų. Amenda atsakė: „Taip, pone”, ir dingo virtuvėje. Praėjus bene trims dešimtims sekundžių vėl ją pašaukiau.

— Amenda, prieš kokias dešimt minučių jūsų paklausiau, kiek valandų, — papriekaištavau.