Джером Джером: Kaip mes rašėme romaną

— Aha, — atsakiau. — Na, o kuriuo iš jų man patartumėte...

Ponas sukliko, pašoko iš vietos ir pervėrė mane liepsnojančiu tikro žudiko žvilgsniu.

— Niekše! — sušnypštė jis tvardomo įniršio kupinu balsu. — Tai štai kokį žaidimą sugalvojote! Tuoj aš jums kai ką patarsiu... — ir išsitraukė šešių užtaisų revolverį.

Aš įsižeidžiau. Pagalvojau, kad jei pokalbis užsitęs, galiu nukentėti. Tad, netaręs daugiau nė žodžio, pasitraukiau, nuklydau į kitą vagono galą ir užsiėmiau vietą tarp durų ir apkūnios ponios.

Sėdėjau tebegalvodamas apie tą nemalonų įvykį, tik staiga pakėlęs akis pamačiau prieinantį savo pagyvenusį draugą. Pakilau ir uždėjau ranką ant durų rankenos. Tegu nesitiki, kad užklups mane iš pasalų. Tačiau jis padrąsinamai nusišypsojo ir ištiesė ranką.

— Pagalvojau, — tarė, — kad turbūt pasielgiau nelabai mandagiai. Jei leisite, norėčiau paaiškinti. Manau, kad išgirdęs šį pasakojimą jūs mane suprasite ir dovanosite.

Ponas man kėlė pasitikėjimą. Susiradome ramią vietelę rūkomajame vagone. Aš užsisakiau viskio kokteilį, o jis liepė atnešti kažin kokį keistą paties išgalvotą mišinį. Užsirūkėme cigarus ir pradėjome pokalbį.

— Prieš trisdešimt metų, — pasakojo jis, — buvau jaunas, kupinas sveiko pasitikėjimo savimi ir troškau daryti gera. Nelaikiau savęs genijumi. Net negalvojau, kad esu itin gabus ar talentingas. Tačiau įtariau — o stebėdamas kitų žmonių veiksmus galutinai įsitikinau — turįs neįprastai daug paprasčiausio sveiko proto. Tai suvokęs parašiau knygelę, ją pavadinau „Kaip būti sveikam, turtingam ir išmintingam“ ir išleidau savo lėšomis. Nesiekiau pelno. Tik norėjau padėti žmonėms.

Knygelė nesukėlė tokio atgarsio, kokio tikėjausi. Nupirko kokius du ar tris šimtus egzempliorių, o paskui pirkimas liovėsi.

Prisipažinsiu, iš pradžių nusivyliau. Bet neilgai trukus pamaniau: jei žmonės nenori klausyti mano patarimų, ką gi — jiems patiems blogiau, ir lioviausi apie tai galvojęs.

Vieną rytą, praėjus kokiems dvylikai mėnesių, sėdėjau savo kabinete. Įėjęs tarnas pranešė, kad apačioje laukia ponas, kuris labai norėtų mane pamatyti.

Paliepiau atsiųsti jį į kabinetą, ir netrukus lankytojas įėjo.

Tai buvo paprastas žmogus, atviro ir protingo veido, labai pagarbaus elgesio. Rankos mostu pasiūliau jam atsisėsti. Lankytojas išsirinko kėdę ir prisėdo ant paties kraštelio.

„Tikiuosi, atleisite už sutrukdymą, pone, — lėtai prakalbo jis, sukdamas rankose skrybėlę, — bet aš nukeliavau du šimtus mylių, kad jus pamatyčiau“.

Išreiškiau pasitenkinimą, o jis kalbėjo toliau:

„Man sakė, kad jūs esate tas ponas, kuris parašė aną knygelę „Kaip būti sveikam, turtingam ir išmintingam”.

Jis neskubėdamas išvardijo visas tris ypatybes, kiekvieną meiliai pabrėždamas. Aš prisipažinau.

„Ak, kokia nuostabi ta knyga, pone, — šnekėjo jis. — Aš pats nesu protingas, pone, na, nelabai protingas, man tik pakanka proto suprasti, kas jo turi; perskaitęs tą knygelę pasakiau sau: klausyk, sakau, Džosaja Haketai (toks mano vardas, pone), kai tik tau kils koks klausimas, nepradėk sukti savo bukos galvos, nes nieko gero iš to nebus; verčiau aplankyk poną, kuris parašė tą knygelę, ir paklausk jį patarimo. Tas ponas geros širdies, iš karto matyti, ir jis neatsisakys patarti; o kai jau gausi patarimą, nesustok nė minutės, varyk tiesiai į priekį, nes jis geriau žino, ko tau reikia, jis žino, ko visiems reikia. Taip ir pasakiau, pone, todėl ir atvykau pas jus”.

Jis trumpam nutilo ir nusišluostė kaktą didžiule medvilnės skepeta. Paprašiau, kad kalbėtų toliau.

Paaiškėjo, kad dorasis žmogus sugalvojo vesti, tačiau niekaip negalėjo nuspręsti ką. Buvo nusižiūrėjęs — taip jis pats pasakė — dvi merginas ir turėjo pagrindo manyti, kad abi puoselėja jam šiltesnius, negu įprasta, jausmus. Tačiau buvo labai sunku sugalvoti, kuri iš dviejų merginų — mat abi buvo visais atžvilgiais tobulos ir vertos laimės — būtų geresnė žmona. Pirmąją, Džulianą, vienturtę pensijon išėjusio jūrų kapitono dukterį, mano lankytojas pavadino „dailia mergyte”. Antroji, Hana, buvo vyresnė ir kur kas šeimyniškesnė. Ji buvo vyriausia duktė didelėje šeimoje. Jos tėvas, dievobaimingas žmogus, turėjo neblogą medienos paruošų verslą. Svečias paklausė, katrą patarčiau vesti.

Pasijutau labai pamalonintas. O ir kam toks dalykas nepatiktų? Džosaja Haketas atkeliavo iš toli, kad galėtų išgirsti mano išmintingą patarimą. Buvo pasirengęs — net troško — atiduoti man į rankas sprendimą, galintį nulemti jo viso gyvenimo laimę. Nė kiek neabejojau, kad jis elgiasi protingai. Visada maniau, kad žmoną reikia rinktis ramiai, nešališkai, o taip elgtis nepajėgs joks įsimylėjėlis. Panašioje situacijoje nebijočiau patarti net išmintingiausiam pasaulio žmogui. Pamaniau, kad būtų tiesiog žiauru atsakyti pagalbą šiam vargšui kvaileliui.

Jis man įteikė abiejų kandidačių nuotraukas. Užsirašiau ant kitos pusės trumpą kiekvienos merginos apibūdinimą, turėjusį padėti įvertinti jos tinkamumą užimti šią laisvą vietą, pažadėjau gerai viską apgalvoti ir po dienos kitos parašyti.

Vyruko dėkingumas tiesiog sujaudino.

„Nesivarginkite rašyti laiško, pone, — meldė jis, — tik paimkite popierėlį, brūkštelėkite ant jo „Džuliana” arba „Hana” ir įdėkite į voką. Puikiai suprasiu, ką tai reiškia, tą merginą ir vesiu”.

Jis dar kartą paspaudė man ranką ir išėjo.

Labai rimtai apsvarsčiau būsimos Džosajos žmonos klausimą. Norėjau, kad jis būtų laimingas.

Džuliana buvo iš tiesų daili. Jos lūpų kampučiuose slėpėsi žaisminga linksmybė, paprastai siejama su gebėjimu užkrečiamai juoktis. Jei būčiau vadovavęsis pirmu įspūdžiu, būčiau pasirinkęs Džulianą.

Tačiau pagalvojau, kad žmonai nepakanka būti dailiai ir žaismingai; čia reikia patikimesnių savybių. Hana ne tokia žavi, tačiau, be abejonės, energinga ir sumani — savybės, būtinos neturtingo žmogaus žmonai. Hanos tėvas pamaldus, turi „neblogą” verslą, vadinasi, yra taupus ir apdairus. Tikriausiai bus ją išmokęs doros ir ūkiškumo; be to, gali būti, kad paliks šiokį tokį palikimą. Ji vyriausia duktė gausioje šeimoje. Tikrai bus pratusi padėti motinai. Vadinasi, išmano namų ruošos darbus ir moka auginti vaikus.

Kita vertus, Džulianos tėvas — buvęs jūrų kapitonas. Jūreiviai dažniausiai palaidi žmonės. Tikriausiai jo namų elgesio įpročiai ir kalba bus padarę žalingą įtaką augančiai mergaitei. Džuliana — vienturtė jo duktė. Iš vienturčių vaikų dažnai išauga netikę žmonės. Jiems per dažnai pataikaujama. Nėra jokių abejonių, kad dailutė buvusio jūrų kapitono dukrelė išaugs tikra lepūnėlė.

Reikėjo taip pat nepamiršti, kad pats Džosaja atrodė silpnoko būdo. Jam reikės vadovauti. Hanos žvilgsnis aiškiai rodė, kad vadovavimas jai nesvetimas.

Po dviejų dienų apsisprendžiau. Užrašiau ant popieriuko „Hana” ir nusiunčiau Džosajai Haketui.

Po dviejų savaičių gavau atsakymą. Džosaja dėkojo man už patarimą, tik truputį apgailestavo, kad išrinkau ne Džulianą.

Tačiau kad ir kaip ten būtų, jis neabejojo, jog aš geriau žinau, kaip reikia, ir pranešė: kai aš skaitysiu šį laišką, juodu su Hana jau bus susituokę.

Tas laiškas man sukėlė nerimą. Ėmiau jaudintis, ar vis dėlto nebūsiu blogai pataręs. O jei Hana visai ne tokia, kokią ją įsivaizdavau? Koks tai baisus smūgis Džosajai! Ar aš turėjau pakankamai duomenų, kad galėčiau spręsti tokį dalyką? Kaip galėjau būti tikras, kad Hana nėra irzli tinginė, nuolatinis vargas savo vargšei darbų iškamuotai motinai, jaunesnių brolių ir seserų neapykantos objektas? Kaip galėjau užtikrinti, kad ji gerai išauklėta? Gal jos tėvas — senas apsimetėlis: dauguma labai pamaldžių žmonių tokie. Gal ji iš jo išmoko tik veidmainystės.