Джером Джером - Kaip mes rašėme romaną

— Oi, tikrai? — maloniai atsiliepė ji. — Labai atsiprašau. Maniau, kad klausiate, ar aš žinau, kiek valandų — dabar pusė penkių.

Etelberta pasiteiravo, — grįžkime prie ugnies klausimo, — ar Amenda mėginusi ją užkurti dar kartą.

— O taip, ponia, — atsakė mergina. — Keturis kartus. — Ir linksmai pridūrė: — Jei norite, galiu pamėginti dar kartą.

Amenda buvo paslaugiausia iš visų tarnaičių, kurioms esame mokėję atlyginimą.

Etelberta pareiškė, kad nusileis žemyn ir pati užkurs ugnį; Amendai liepė eiti iš paskos ir atidžiai žiūrėti, kaip tai bus daroma. Eksperimentas mane sudomino, todėl nusekiau iš paskos. Etelberta pasikaišė sijoną ir ėmėsi darbo. Mudu su Amenda atsistojome iš abiejų pusių ir atidžiai stebėjome.

Po gero pusvalandžio sukaitusi, išsipurvinusi ir truputį suirzusi Etelberta pasitraukė iš mūšio lauko. Krosnis žvelgė su ta pačia šalto cinizmo išraiška, kuria buvo pasveikinusi mūsų pasirodymą.

Tada pamėginau aš. Garbės žodis, nėriausi iš kailio. Labai troškau ir stengiausi, kad pasisektų. Pirma, norėjau gauti pusryčius. Antra, labai knietėjo pasakyti: man pavyko. Man atrodė, kad kiekvienas žmogus didžiuotųsi įkūręs ugnį iš tokiu būdu sukrautų malkų. Užkurti ugnį nelengva net įprastomis aplinkybėmis; pamaniau, kad jei man pavyktų tai padaryti laikantis žiaurių Makšonesio taisyklių, vėliau išties turėsiu kuo didžiuotis. Sėkmės atveju ketinau apeiti visus kaimynus ir garsiai pasigirti.

Deja, man nepavyko. Šį bei tą padegiau, pavyzdžiui, virtuvės patiesalėlį ir katę, atėjusią apsiuostyti, bet prakurai krosnyje atrodė nedegūs.

Mudu su Etelberta susėdome abipus nejaukaus namų židinio, susižvalgėme ir ėmėme galvoti apie Makšonesį, kol liūdesį išsklaidė praktiškas Amendos pasiūlymas, — ji kartais jų mums pateikdavo, palikdama visišką laisvę, paklausyti ar ne.

— O gal, — tarė ji, — šiandien, kaip išimtį, pamėginsiu užkurti ugnį įprastu būdu?

— Labai prašau, Amenda, — atsakė Etelberta, pakildama iš vietos. Ir pridūrė: — Manau, Amenda, kad taip ją kursime ir toliau.

Kitą kartą Makšonesis mums parodė, kaip išvirti arabišką kavą. Arabijoje tikriausiai baisi netvarka, jei tenykščiai gyventojai dažnai verda kavą. Jis suteršė du prikaistuvius, tris ąsotėlius, vieną staltiesę, vieną muskatų riešutų trintuvę, vieną židinio patiesalą, tris puodelius ir iki ausų išsiterliojo pats. Kavos išėjo du puodeliai — baisu net pagalvoti, kas atsitiktų, prireikus išvirti visą kavinuką.

Išvirtoji kava mums nepatiko, ir Makšonesis tai paaiškino neišlavintu mūsų skoniu — per ilgai gėrėme prastą, netinkamai pagamintą gėrimą. Pats išgėrė abu puodelius, pasikvietė kebą ir išvažiavo namo.

Pamenu, tais laikais jis turėjo tetą, paslaptingą seną ponią, kuri gyveno kažin kokioje nuošalioje vietoje ir iš ten nesiliovė siuntusi nelaimes Makšonesio draugams. Dalykus, kurių nežinojo Makšonesis, — buvo du ar trys klausimai, kurių specialistu jis savęs nelaikė, — išmanė teta. „Ne, — žavingai atvirai sakydavo jis, — ne, šiuo klausimu nieko negaliu patarti. Bet, — tuoj pat pridurdavo, — štai ką padarykime. Parašysiu tetai ir paklausiu, ką ji pasakys”. Po dienos kitos užeidavo, nešinas tetos patarimais; jauni ir nepatyrę žmonės, taip pat apsigimę kvailiai, kartais jų paklausydavo.

Kartą ji per Makšonesį mums atsiuntė patarimą, kaip naikinti tarakonus. Gyvenome labai žavingame sename name, tačiau, kaip dažnai pasitaiko žavingiems seniems namams, visas jo grožis buvo išorėje. Girgždančiose namo grindyse bei sienose buvo gausybė skylių, plyšių ir įtrūkimų. Vidury svetainės kartais išdygdavo sutrikusios, pasiklydusios varlės, kurias susitikimas stebino ir trikdė ne mažiau negu mus. Didelė akrobatiškai nusiteikusių žiurkių ir pelių draugija naudojosi mūsų namais kaip sporto sale, o virtuvė po dešimtos valandos vakaro virsdavo tarakonų klubu. Jie išlįsdavo iš grindų bei sienų plyšių ir nutrūktgalviškai linksmindavosi iki pat aušros.

Peles ir žiurkes Amenda pakentė. Net sakė, kad jai patinka jas stebėti. Tačiau tarakonų ji nemėgo. Todėl labai apsidžiaugė, kai mano žmona pranešė gavusi iš Makšonesio tetos patikimą jų naikinimo receptą. Nusipirkome reikalingas sudedamąsias dalis, pagaminome mišinį ir išbarstėme ant grindų. Tarakonai išlindo ir jį suėdė. Atrodo, jiems patiko. Suputo viską ir aiškiai nusivylė negavę daugiau. Tačiau neišdvėsė.

Pranešėme apie tai Makšonesiui. Jis itin niūriai nusišypsojo ir tyliu, be galo prasmingu balsu ištarė:

— Tegu ėda!

Mat, pasakė jis, tai esą klastingi, lėtai veikiantys nuodai. Tarakonas žus ne iš karto: pirmiausia jis pradės silpti. Diena po dienos jo kūnas geibs, nyks, niekas nežinos, kas čia yra, kol vieną gražią dieną įėję į virtuvę pamatysime, kad jis guli nejudėdamas, visas sustiręs.

Taigi pagaminome dar mišinio ir kasvakar jį išbarstydavome po namus, o jo ėsti susirinkdavo visos parapijos tarakonai. Kas naktį jų ateidavo vis daugiau. Jie atsivedė draugus ir giminaičius. Apie mišinį išgirdo visai svetimi tarakonai — gyvenantys kitose šeimose, neturintys su mumis nieko bendra — ir miniomis plūdo į mūsų namus, mėgindami išstumti mūsiškius. Po savaitės mums pavyko privilioti į savo virtuvę visus apylinkės tarakonus, išskyrus nebevaikštančius ligonius.

Makšonesis pareiškė, kad tai gerai. Vienu kartu išvalysime visą kvartalą. Tarakonai jau dešimt dienų reguliariai ėda nuodus, tad jis mano, kad pabaiga nebetoli. Aš apsidžiaugiau, nes toks nesaikingas vaišingumas mums pasidarė per brangus. Tarakonų nuodai nemažai kainavo, o apetitu kenkėjai nesiskundė.

Nusileidome apačion patikrinti, kaip tarakonams sekasi. Makšonesiui jų elgesys pasirodė įtartinas; jo manymu, jie jau glemba. Aš pats pasakyčiau, kad sveikesnių ir tvirtesnių tarakonų gyvenime nenorėčiau matyti.

Teisybė, vienas tarakonas tą patį vakarą žuvo. Trys ar keturi giminaičiai pastebėjo, kaip jis mėgina nusitempti į plyšį nepelnytai didelį nuodų gabalą, žiauriai jį užsipuolė ir nužudė.

Bet, mano žiniomis, tai buvo vienintelis parazitas, kuriam Makšonesio receptas neišėjo į sveikatą. Visi kiti nusipenėjo iki blizgesio. Kai kurie įgijo pavydėtinas formas. Galiausiai, nusipirkę paprasčiausių tarakonų nuodų, šiek tiek praretinome jų gretas. Tačiau Makšonesio nuodai spėjo sutraukti į namus tokią gausybę tarakonų, kad nebeliko nė mažiausios vilties juos visai išnaikinti.

Jau senokai nieko negirdėjau apie Makšonesio tetą. Gali būti, kad kuris nors iš artimesnių Makšonesio draugų sužinojo, kur ji gyvena, nuvyko ten ir ją nudėjo. Jei taip, norėčiau jam padėkoti.

Visai neseniai pamėginau išgydyti pražūtingą Makšonešio aistrą patarinėti: papasakojau jam labai liūdną istoriją, išgirstą iš pono, kurį sutikau Amerikos traukinyje. Važiavau iš Bafalo į Niujorką ir pakeliui sumečiau, kad kelionė būtų įdomesnė, jei Olbanyje iš traukinio persėsčiau į garlaivį. Tačiau nežinojau laivų tvarkaraščio ir neturėjau pasiėmęs kelionės vadovo. Apsidairiau, ieškodamas, ko galėčiau paklausti. Netoliese prie lango sėdėjo romios išvaizdos pagyvenęs ponas ir skaitė knygą, kurios viršelis man buvo pažįstamas. Ponas man pasirodė protingas, tad prisiartinau prie jo.

— Atleiskite, kad trukdau, — ištariau sėsdamasis priešais jį — bet gal galėtumėte pasakyti, kaip būtų galima laivu iš Olbanio pasiekti Niujorką?

— Žinoma, — atsakė jis, maloniai nusišypsojęs. — Iš viso yra trys garlaivių linijos. Pirmoji — Hegarčio linija, bet jie plaukia tik iki Ketskilo. Pokipsio linijos garlaiviai plaukia kas antrą dieną. Ir dar yra garlaiviai, plaukiantys kanalu, jų reisai yra kasdien.