Джером Джером: Kaip mes rašėme romaną

Tačiau naktį, kai didingi namai nutyla, jis vogčiomis užlipa į kambarį, kuriame tebeguli vaikas, ir atkloja baltą nelygią drobulę.

„Negyva... negyva.. — murma jis. Apglėbia rankomis mažą kūnelį stipriai prispaudžia prie krūtinės ir bučiuoja šaltas lūpas, šaltus skruostus, mažytes šaltas, sustingusias rankutes.

Nuo šios vietos mano pasakojimas darosi fantastiškas, nes sapnuoju, kad miręs vaikas ir toliau guli tame tyliame kambaryje po drobule ir kad mažasis veidelis nė kiek nesikeičia, neyra.

Truputį pasvarstau, kaip tai galėtų būti, bet netrukus pamirštu nuostabą; kai Sapnų Fėja mums seka pasakas, visi virstame mažais vaikais, sėdime aplink ją plačiai atmerktomis akimis ir viskuo tikime, nors ir stebimės, kaip čia yra.

Kiekvieną naktį kai visi namuose sumiega, be garso atsiveria to kambario durys, pro jas įeina žmogus ir uždaro jas sau už nugaros. Kiekvieną naktį jis pakelia baltą drobulę ir paima glėbin mažą negyvą kūnelį; visą naktį jis patyliukais vaikšto po kambarį, glausdamas jį prie krūtinės, bučiuodamas ir liūliuodamas, tarsi motina miegantį kūdikį.

Kai pro langą nušvinta pirmieji aušros spinduliai, jis paguldo kūnelį atgal, išlygina jį dengiančią drobulę, tada slapčia dingsta. Viskas, ko tik jis imasi, klesti, kiekvieną dieną auga jo turtai, didybė ir galia.

III SKYRIUS

Romano herojė pridarė mums daug rūpesčių. Braunas norėjo, kad ji būtų negraži. Labiau už viską gyvenime Braunas trokšta būti originalus ir to siekia, apversdamas aukštyn kojom viską, kas neoriginalu.

Jei Braunui kas duotų nedidukę planetą ir leistų joje daryti, ką nori, jis dieną pavadintų naktimi, o vasarą — žiema. Vyrus ir moteris priverstų vaikščioti ant galvų ir sveikintis paduodant vienas kitam koją, medžiai ten augtų šaknimis į viršų, gaidžiai dėtų kiaušinius, o vištos tupėtų ant tvoros ir giedotų. Tada jis atsitrauktų, viską apžvelgtų ir pasakytų: „Žiūrėkite, kokį originalų pasaulį sukūriau, viską pats sugalvojau!”

Yra labai daug tokių žmonių kaip Braunas, lygiai taip pat suprantančių originalumą.

Pažįstu vieną mergytę, daugelio politikų kartų palikuonę. Paveldėti jos instinktai tokie stiprūs, kad vaikas beveik nepajėgia savarankiškai mąstyti. Visur kur mėgdžioja vyresnę seserį, kuri panašesnė į savo motiną. Jei sesuo vakarienei suvalgo dvi lėkštes ryžių košės, tai ir ji daro tą patį. Jei sesuo nealkana ir visai nevalgo vakarienės, ji irgi eina gulti nevalgiusi.

Toks silpnas dukters būdas kelia nerimą motinai, kuri ne itin žavisi politikų dorybėmis, ir vieną vakarą, pasisodinusi mažąją ant kelių, ji nutarė rimtai su ja pasikalbėti.

„Pasistenk elgtis savarankiškiau, — pasakė mama. — Nenorėk visada daryti to paties, ką ir Džesė, tai juk kvaila. Bent kartais pati ką nors sugalvok. Būk originali”.

Vaikas pažadėjo pasistengti ir nuėjo miegoti.

Kitą rytą per pusryčius ant stalo stovėjo lėkštė rūkytos žuvies ir lėkštė keptų inkstų. Mažoji tiesiog aistringai mėgo rūkytą žuvį, o inkstų nekentė kaip maro. Tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai ji tikrai turėjo savo nuomonę.

„Ko norėsi, Džese, žuvies ar inkstų?” — paklausė motina, pirmiausia kreipdamasi į vyresniąją dukterį.

Džesė sudvejojo, o jaunesnioji sesuo spoksojo į ją, užgniaužusi kvapą.

„Gal žuvies, ačiū, mama”, — galiausiai atsakė Džesė, ir mažesnioji nuleido galvą, slėpdama ašaras.

„Tu, Trikse, aišku, irgi valgysi žuvį?” — paklausė motina, nieko nepastebėjusi.

„Ne, ačiū, mama, — aukštu, virpančiu balsu atsakė mažoji didvyrė, nurydama raudą, — aš valgysiu inkstus”.

„Bet aš maniau, kad tu negali jų pakęsti!” — apstulbusi šūktelėjo motina.

„Taip, mama, nelabai mėgstu”.

„Ir taip mėgsti rūkytą žuvį!”

„Taip, mama”.

„Na, tai kodėl gi jos nevalgai?”

„Todėl, kad žuvį valgo Džesė, o tu man sakei, kad būčiau originali”, — ir vargšė mažulė, pagaliau susivokusi, kiek jai kainuos originalumas, apsipylė ašaromis.

Mes visi trys atsisakėme pasiaukoti ant Brauno originalumo altoriaus. Nutarėme pasitenkinti įprasta gražia heroje.

— Gera ar bloga? — pasiteiravo Braunas.

— Bloga! — pabrėžtinai suriko Makšonesis. — Kaip manote, Džefsonai?

— Na, — prabilo Džefsonas, išsiimdamas iš burnos pypkę ir kalbėdamas ramiu, melancholišku, visad vienodu balsu, nesvarbu, pasakotų pokštą apie vestuves ar prisimintų laidotuves, — ne visai bloga. Arba geriau šitaip — bloga, tačiau su gerais polinkiais, kuriuos dažniausiai slopina.

— Kažin, kodėl taip yra, — mąsliai sumurmėjo Makšonesis, — kad blogi žmonės daug įdomesni už gerus.

— Manau, priežastis aiški, — atsakė Džefsonas. — Jų elgesį sunkiau numatyti. Negalima prarasti budrumo. Čia kaip joti gerai išjodinėta, ramaus būdo kumele arba karštu jaunu eržilu, turinčiu savą požiūrį. Pirmąja patogu joti, bet antrasis suteikia progą pasitreniruoti. Jei pasirinksime nepriekaištingo gerumo heroję, jau pirmame skyriuje bus aišku, kuo viskas baigsis. Visi iš anksto žinos, kaip ji pasielgs bet kuriomis įsivaizduojamomis aplinkybėmis, kuriose atsidurs. Bet kur ir bet kada elgsis taip pat — tai yra teisingai. Užtat kai herojė bloga, niekada negali atspėti, ką ji iškrės. Jei jai atsiveria kokie penkiasdešimt elgesio variantų, ji gali pasirinkti teisingą, bet lygiai taip pat gali pasirinkti bet kurį iš kitų keturiasdešimt devynių, ir visiems labai smalsu pažiūrėti, kurį būtent.

— Bet juk yra labai daug gerų moterų, kurios visiems įdomios, — paprieštaravau.

— Tik tada, kai daro ką nors blogo, — atsakė Džefsonas. — Herojė, kuri nuolatos elgiasi nepriekaištingai, tiesiog nepakenčiama, kaip veikiausiai Sokratas buvo Ksantipei arba kaip pavyzdingiausias mokyklos mokinys visiems kitiems vaikams. Imkime klasikinę aštuoniolikto amžiaus romanų heroję. Ji susitinka su mylimuoju tik norėdama pareikšti, kad negalės priklausyti jam, o kalbėdama be paliovos rauda. Pamačiusi kraują, niekada nepamiršta išblykšti; pačią nepatogiausią akimirką nualpsta jam ant rankų. Ji tvirtai pasiryžusi netekėti be tėvo sutikimo, lygiai taip pat tvirtai žino, kad tekės tik už vienintelio žmogaus — to, kuris, kaip ji įsitikinusi, jos niekada neves. Tai nuostabi mergina, bet ji nė kiek ne įdomesnė negu garsenybė savo namiškiams.

— A, bet jūs kalbate ne apie geras moteris, — pastebėjau aš. — Kalbate apie kažkokio kvailio sugalvotą geros moters vaizdinį.

— Prisipažįstu, — sutiko Džefsonas. — Be to, ir pats negalėčiau apibrėžti, kas yra gera moteris. Šis klausimas man atrodo pernelyg gilus ir sudėtingas, kad į jį galėtų atsakyti paprastas žmogus. Bet aš kalbu apie moteris, kurios atitiko geros merginos idėją tada, kai šios knygos buvo parašytos. Nepamirškite, gerumas nėra aiškiai apibrėžta kategorija. Kiekviename amžiuje, kiekvienais metais jis kitoks, o tie, kuriuos jūs pavadinote „kvailiais”, kaip tik ir kuria tuos įvairius standartus. Japonijoje „gera” bus laikoma mergina, kuri parduos savo garbę, norėdama bent kiek pasaldinti tėvų senatvę. Kai kuriose svetingose atogrąžų salose „geros” žmonos, mūsų manymu, net pernelyg stengiasi, kad vyro svečias pasijustų kaip namie. Senovės žydė Jaelė buvo pripažinta gera moterimi už tai, kad nužudė miegantį vyrą, o Sarajai negrėsė pavojus prarasti gentainių pagarbą net po to, kai ji atvedė Abromui Hagarą. Aštuoniolikto šimtmečio Anglijoje antgamtiškas kvailumas ir nykumas, kurį ne kiekvienai moteriai lengva pasiekti, buvo laikomi didžiausiomis dorybėmis, — tiesą sakant, taip tebėra iki šiol, — o rašytojai, visada nuolankiausiai paisantys viešosios nuomonės, pagal tai kūrė savo lėles. Mūsų laikais labiausiai garbinama „pagalba vargšams”, todėl geriausios herojės būtinai vaikšto po lūšnas ir „daro gera vargšams”...