Джером Джером: Kaip mes rašėme romaną

— Kokie vis dėlto naudingi tie „vargšai”, — truputį netikėtai tarstelėjo Makšonesis, užkeldamas kojas ant židinio atbrailos ir taip atsilošdamas krėsle, kad mes viltingai įsmeigėme akis į jo pasvirimo kampą. — Manau, kad mes, literatai, dar ne visai suprantame, kiek daug esame jiems skolingi. Ką darytų mūsų angeliškosios herojės ir kilniaširdžiai herojai, jei nebūtų „vargšų”? Štai mums prireikia parodyti, kad mieloji herojė ne tik graži, bet ir gera. Ką gi darome? Užkabiname jai ant rankos pintinaitę, pilną keptų viščiukų ir vyno butelių, uždedame ant galvos patrauklią skrybėlaitę ir išsiunčiame lankyti vargšų. Kaip parodome, kad plevėsa apsimetinėjantis herojus širdies gilumoje kilnus ir doras? Ogi paaiškiname, kad jis daro gera vargšams.

Tikrovėje jie ne mažiau naudingi negu literatūroje. Kuo pasiguodžia prekiautojas, kai aktorius, gaunantis aštuoniasdešimt svarų per savaitę, nesumoka jam skolų? Nagi perskaito teatro laikraštyje kupinus susižavėjimo aktoriaus straipsnius apie tai, koks jis dosnus vargšams. Kas nuramina tylų, bet erzinantį sąžinės balsą, kuris graužia, pasisekus ypač didelei suktybei? Kas gi kitas, jei ne kilnus pasiryžimas dešimt procentų pelno atiduoti vargšams.

Ką daro žmogus, pajutęs, kad sensta, ir supratęs, jog atėjo laikas pasirūpinti ateitimi aname pasaulyje? Žinoma, ima rūpintis vargšais. Jei nebūtų vargšų, kuriems galima daryti gera, kur jis pasidėtų? Neturėtų nė mažiausio šanso pasikeisti. Didžiulė paguoda žinoti, kad vargšai visada bus su mumis. Jie — tai laiptai, kuriais mes užlipsime į dangų.

Kelias akimirkas tvyrojo tyla, tik Makšonesis gyvai, beveik tūžmingai papsėjo pypkę; staiga prabilo Braunas:

— Galiu jums papasakoti gana keistą nutikimą, labai tinkamą šiai temai. Mano pusbrolis buvo žemės pardavimo agentas nedideliame miestelyje ir turėjo sąrašuose puikų seną dvarą, kuris kelerius metus stovėjo tuščias. Jau buvo beprarandąs viltį kada nors jį parduoti, bet vieną dieną į jo įstaigą užėjo pagyvenusi, labai prašmatniai apsirengusi ponia ir ėmė klausinėti apie jį. Sakė pamačiusi dvarą atsitiktinai, praėjusį rudenį keliaudama po šiuos kraštus, ir susižavėjusi jo grožiu bei žavingomis apylinkėmis. Pridūrė, kad ieško ramios vietelės, kurioje galėtų įsikurti ir tykiai nugyventi likusias dienas; pagalvojusi, kad šis dvaras puikiausiai tiks.

Pusbrolis, apsidžiaugęs galima pirkėja, tuoj pat nuvežė ją į dvarą, kokias aštuonias mylias už miesto, ir juodu viską apžiūrėjo. Pusbrolis karštai išgyrė dvaro pranašumus. Apdainavo jo ramybę ir nuošalumą, priminė, kad šalia — tačiau sykiu ir pakankamai toli! — yra bažnyčia, nurodė, kaip patogu iš dvaro patekti į kaimą.

Visi ženklai rodė, kad netrukus įvyks sėkmingas sandoris. Ponia buvo sužavėta vietos gamtos, pakerėta dvaro ir jo apylinkių. Kaina jai pasirodė saikinga.

„O dabar, pone Braunai, — tarė ji, jiedviem sustojus prie sodo vartelių, — pasakykite, kokie vargšai gyvena šiuose kraštuose?”

„Vargšai? — nustebo mano pusbrolis. — Čia nėra vargšų”.

„Nėra vargšų! — sušuko ponia. — Nei kaime, nei aplink?”

„Penkių mylių spinduliu nerasite nė vieno vargšo, — išdidžiai atsakė jis. — Suprantate, mieloji ponia, šiame rajone gyventojų nedaug, ir jie visi pasiturintys: o aplink mūsų miestą patys turtingiausi. Nerasite nė vienos šeimos, kurios negalėtumėte pavadinti pasiturinčia”.

„Labai gailiuosi, — nusivylusi atsakė ponia. — Dvaras man būtų kuo puikiausiai tikęs, bet dabar...”

„Bet, ponia, — sušuko mano pusbrolis, kuriam reikalavimas parūpinti vargšų tapo didžiule naujiena, — ar norite pasakyti, kad jums reikia vargšų? Mes visada manėme, kad tai didžiausias šio dvaro pranašumas — akies nerėžia nemalonūs vaizdai, net minkščiausios širdies gyventojas neturės kuo rūpintis”.

„Mielas pone Braunai, — atsakė ponia, — kalbėsiu visai atvirai. Aš senstu, o iki šiol, galima sakyti, gyvenau nelabai pavyzdingai. Senatvėje norėčiau labdara atpirkti jaunystės... eee... kvailystes, taigi netoli manęs privalo gyventi bent keli pagalbos nusipelnę vargšai. Tikėjausi, kad žavinguose jūsų kraštuose rasiu prastą skurdo ir nelaimių davinį tokiu atveju būčiau nedvejodama nusipirkusi dvarą. Dabar teks ieškoti kito”.

Pusbrolis nuliūdo ir susirūpino.

„Mieste pilna žmonių, — pasiūlė jis, — galima rasti net labai įdomių, jais ir galėtumėte pasirūpinti. Nė kiek neabejoju, kad jie nesipriešintų”.

„Dėkoju, — atsakė ponia, — bet niekaip negaliu važinėti į miestą. Vargšai turi gyventi netoliese, kitaip iš jų jokios naudos”.

Pusbrolis vėl ėmė sukti galvą. Jis labai nenorėjo, kad pirkėja išslystų pro pirštus. Galiausiai jam šovė puiki mintis.

„Sugalvojau, ką padarysime, — tarė jis. — Kitapus kaimo yra dykvietė, kurioje niekas nieko nestato, nes ji užpelkėjusi. Jei sutiksite, galėtume ten pastatyti kokį tuziną pigių namukų, — taip dar geriau, jie bus truputį apgriuvę ir kenksmingi sveikatai, — tada surasime vargšų ir juose apgyvendinsime”.

Ponia pagalvojo ir sutiko, kad sumanymas geras.

„Suprantate, — toliau įtikinėjo pusbrolis, — tada pati galėsite pasirinkti vargšus. Galėtume paieškoti malonių, švarių, dėkingų vargšų, kad jums būtų maloniau”.

Galų gale ponia sutiko su pusbrolio pasiūlymu ir įteikė jam sąrašą vargšų, kuriuos pageidautų turėti. Ji pasirinko vieną prie lovos prikaustytą senutę (geriau anglikonų tikėjimo), vieną seną paralitiką, vieną aklą merginą, kuriai būtų galima garsiai skaityti, vieną nelaimingą ateistą, trokštantį atsiversti, du luošius, vieną girtuoklį šeimos tėvą, su kuriuo būtų galima rimtai ir nuoširdžiai kalbėtis, vieną seną, visiškai nepakenčiamą niurgzlį, dvi gausias šeimas ir ketvertą paprastų porų.

Sunkiausia pasirodė surasti girtuoklį tėvą. Daugelis pusbrolio apklaustų girtuoklių šeimos tėvų iš esmės prieštaravo rimtiems ir nuoširdiems pokalbiams. Tačiau po ilgų ieškojimų jis pagaliau aptiko romų žmogelį, išaiškino jam ponios reikalavimus bei labdaringus tikslus, ir šis sutiko užimti laisvą vietą, pažadėjęs bent kartą per savaitę kaip reikiant prisigerti. Tiesa, įspėjo, kad iš pradžių negalįs pažadėti girtumo daugiau kaip kartą per savaitę, nes, nelaimė, iš prigimties nepakenčia bent kiek stipresnių alkoholinių gėrimų, ir šį nepakantumą įveikti bus nelengva. Vėliau, apsipratęs, pažadėjo pasitaisyti.

Nepakenčiamo niurgzlio irgi teko gerai paieškoti. Pasirodė, kad labai sunku rasti reikalingą niurgzlumo laipsnį. Kai kurie apklaustieji pasirodė pernelyg bjaurūs. Galiausiai pusbrolis pasirinko nuskurusį, griežtų radikalių pažiūrų vežiką, šis pareikalavo pasirašyti sutartį trejiems metams.

Taigi viskas susiklostė kuo puikiausiai; pusbrolis sako, kad tebėra iki šiol. Girtuoklis šeimos tėvas galutinai įveikė pasibjaurėjimą alkoholiu. Dabar neišsiblaivo jau tris savaites, o nelabai seniai pradėjo mušti žmoną. Nepakenčiamasis niurgzlys sąžiningai ėmėsi darbo ir netrukus pelnė visų kaimo gyventojų neapykantą. Kiti irgi apsiprato su jiems skirtais vaidmenimis ir yra labai patenkinti. Ponia lanko juos kiekvieną popietę, spinduliuodama artimo meile. Visi ją vadina Dosniąja ponia ir be paliovos laimina.

Baigęs pasakoti, Braunas pakilo ir įsipylė stiklinę viskio su vandeniu kaip patenkintas geros širdies žmogus, pasirengęs įteikti sau atlygį už gerą darbą; tada prabilo Makšonesis.

— Aš irgi žinau panašią istoriją, — tarė jis. — Ji įvyko mažyčiame ramiame Jorkšyro kaime, kurio gyventojai kartais pasiskundžia nuoboduliu. Tačiau vieną gražią dieną į kaimą atvyko naujas vikaras, ir gyvenimas pasidarė įdomesnis. Vikaras buvo labai malonus jaunuolis, turėjo dideles privačias pajamas ir todėl buvo laikomas pavydėtinu jaunikiu. Visos netekėjusios kaimo merginos susispietė aplink jį.