Том Мартин: Piramidė

— Pažiūrėkite į šiuos žemėlapius ir pasakykite, ar atpažįstate juos ir ar jie jums ką nors reiškia. Kad ir kaip keistai skambėtų, tai labai svarbu. Juos man atsiuntė profesorius — prieš savo mirtį.

Ruterfordas priėjo prie stalo ir suskato atidžiai tyrinėti kiekvieną žemėlapį iš eilės. Po kurio laiko jis pakėlė akis: jo žvilgsnis buvo labai rimtas.

— Bijau, kad negaliu jums padėti.

Katerinos širdis smuktelėjo. Tada Ruterfordas nusišypsojo.

— Tačiau žinau, kas galėtų. Daktaras Von Dečendas, atsistatydinęs nusipelnęs geografijos profesorius. Esu klausęs jo paskaitų — jis tikrai protingas.

Katerinos akys suspindo:

— Žinoma! Von Dečendas — kaip aš nepagalvojau apie jį? Jis čia, Visų Šventųjų koledže.

Ruterfordas nustebo:

— Jūs jį pažįstate?

— Taip, tiesiog buvau užmiršusi. Mes niekada nesikalbame apie darbą, bet aš visuomet pasišnekučiuoju su juo dėstytojų kambaryje.

Ruterfordo veidas surimtėjo. Kažkodėl jis nenorėjo, kad šis susitikimas su gražia ir intriguojančia Katerina Donovan baigtųsi. Tai taip įdomu. Pirmiausia jis gauna keistą kvietimą iš profesoriaus, norinčio aptarti nepaprastai įdomią teoriją, tada atėjęs sužino apie netikėtą profesoriaus mirtį, o dabar kalbasi su šia ugninga ir nepaprasta moterimi apie paslaptingų žemėlapių kolekciją. To nė iš tolo negalima palyginti su kasdiene akademine rutina.

— Gal norėtumėt, kad eičiau kartu? Gal dar galėčiau būti naudingas, nors ir nelabai kuo tepadėjau...

Katerina nežinojo, ką atsakyti. Į ką, po galais, ji veliasi?

Vieną minutę skaitė paskutinę paskaitą, kitą bandė suvokti tragišką brangaus draugo mirtį ir tai, kad jis tikrai buvo įsitraukęs į kažkokį labai keistą tyrimą. O dabar, regis, ji ketina sekti jo pėdsakais į tamsą...

Katerina pažiūrėjo į Džeimsą. Ji buvo dėkinga už jo raminamą palaikymą, o mintis, jog teks vienai susidurti su paslaptinga profesoriaus mirtimi, kėlė baimę... Apsisprendusi Katerina tarė:

— Taip. Labai norėčiau.

1 NASA — JAV nacionalinės aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo administracija.

Antra dalis

7

Žymusis Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos pastatas Niujorke stovi it sargybinis 46-osios gatvės ir 1-osios aveniu sankirtoje, tiesiai ant Yst upės kranto, iš kur stebi nuostabų viso Manhatano vaizdą. Iš viršutinių pastato aukštų galima matyti vakaruose žaliuojantį Centrinį parką, į rytus besidriekiančius Kvynso ir Bruklino priemiesčius bei akį traukiantį tiltų, jungiančių Manhatano salą su Rytine pakrante, tinklą. Pastatas buvo sukonstruotas 1958-aisiais, o 39 aukštų konstrukcija baigta 1962-aisiais. Visame pasaulyje žinoma Generalinės Asamblėjos debatų salė, kurioje savo vietą turi po vieną kiekvienos tautos žemėje atstovą, yra trečiame aukšte, pačiame pastato centre.

Mažai kas žino, jog Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos pastatas ne tik stiebiasi į dangų, bet ir leidžiasi į žemę. Iš viso į Manhatano salos purvą yra suleista vienuolika požeminių aukštų, sutvirtintų plienu ir betonu. Trys aukštai skirti garažams, kuriuose telpa daugybė diplomatinių automobilių, nuolatos kursuojančių tarp įvairių užsienio ambasadų ir JT pagrindinės būstinės. Keliuose kituose aukštuose įrengtos milžiniškos santechnikos ir oro kondicionavimo sistemos, reikalingos tokio dydžio pastatui prižiūrėti. Tačiau po šiais komunaliniams tikslams skirtų aukštų yra kitų, įžvalgiai sukonstruotų dar prieš prasidedant Kubos karinei krizei, kurie sutalpintų visą Asamblėją didelio antpuolio virš Niujorko metu. Į juos galima patekti atskira liftų sistema, kuri įrengta šiaurrytiniame pastato kampe. Požeminiai aukštai aprūpinti svarbiausiais viršutinių aukštų įrenginiais, taip pat būtiniausia JAV federaline ar karine įranga. Juose yra didžiulė valgykla, trys aukštai skirti biurams, o viename aukšte įrengti butai. Tačiau svarbiausia tai, kad čia yra tiksli žymiosios Generalinės Asamblėjos debatų salės kopija — tam atvejui, jei įvyktų nenumatyta visuotinė katastrofa.

Ši salės kopija, įkurta septintame požemio aukšte, niekada nebuvo naudojama Generalinės Asamblėjos susirinkimams. Iškart po 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių JT generalinis sekretorius lyg ir norėjo ja pasinaudoti, tačiau nusprendė, kad pasaulis neteisingai tai suprastų. Todėl visos netikėtam atvejui skirtos patalpos liko stovėti tuščios ir saugiai užrakintos.

Buvo kovo antradienio rytas, 7 valanda, ir du talpūs liftai pastarąją valandą į požeminius aukštus kilo ir leidosi be paliovos. Nuo šeštos ryto daugiau ar mažiau nepertraukiama vora limuzinų ir BMW stojo priešais JT pastatą ir išleisdavo keleivius į kiemą. Visi atvykėliai buvo vyrai, dėvintys brangius kostiumus. Dauguma baltieji, tačiau buvo ir kitų pasaulio rasių atstovų. Nesidairydami į šalis, jie drožė tiesiai prie apsaugos kordono, kuris stovėjo priešais pagrindinį įėjimą nuo rugsėjo 11-osios įvykių, ir parodę savo kredencialus buvo palydimi pro milžiniškas stiklines duris, kur juos prarydavo įvairiais kampais laužiami saulės spinduliai.

Už stiklinių durų neilgu marmuriniu triumu jie patekdavo į koridorių, vedantį į šiaurrytinį pastato kampą ir liftus, gabenančius į apatinius aukštus. Nė vienas JT pastato darbuotojas ar apsaugininkas visiškai nesistebėjo nesibaigiančia prabangiai apsirengusių atvykėlių virtine. Kasmet JT pastate apsilanko daugiau žmonių nei bet kokioje kitoje viešoje įstaigoje pasaulyje, tuo labiau kad kiekvienas iš šio ryto lankytojų, regis, buvo tinkamai patikrintas saugumo darbuotojų. Puošniai apsirengę vidutinio amžiaus vyrai marmuru klotuose koridoriuose nieko nestebino.

Visi lankytojai tiksliai žinojo kur eina ir visi turėjo leidimus į šiaurrytinius liftus; po ketvirčio valandos septintas požemio aukštas dūzgė it bičių avilys. Nė karto nenaudota Generalinės Asamblėjos debatų salės kopija buvo pasiruošusi neplanuotam ir nepaprastai rimtam susirinkimui. 7.30 salės pasagos formos auditorijoje patogiai sėdėjo per 300 žmonių. Korporacijos susirinkimas buvo beprasidedąs.

Priešais auditoriją, tribūnoje, kur paprastai sėdėtų pats JT sekretorius, kantriai lūkuriavo blyškaus veido, tamsių plaukų šešiasdešimtmetis vyras, pasidėjęs rankas ant stalo ir stebeilydamasis į salę.

Tai buvo sekretorius Mileris. Jis, kadangi buvo Korporacijos sekretorius — retomis progomis, kai būdavo būtina, — vesdavo pasaulinės valdymo tarybos susirinkimus. Šiandien buvo viena iš tų retų progų.

Lygiai 7.40 sekretorius Mileris atsistūmė nuo stalo ir atsistojo. Jis buvo maždaug 5 pėdų ir 7 colių ūgio ir, kaip ir kiti salėje sėdintys vyrai, atrodė tarsi sėkmės lydimas Volstryto bankininkas ar įtakingas teisininkas. Vienintelis išskirtinis bruožas — tamsios užgriuvusiais vokais akys, kurios skrodė salę iš po storastiklių akinių.

Sekretorius Mileris atrodė susijaudinęs. Normaliomis aplinkybėmis jis būtų pasitikęs kiekvieną svečią keisdamasis būtinomis malonybėmis ir spausdamas ranką, tačiau šiandien jautėsi sutrikęs. Jis lėtai vaikštinėjo pirmyn ir atgal prie liftų, o jo veide atsispindėjo didžiulis susirūpinimas.

Labai neįprasta, kad nepaprastai slapta Korporacijos taryba prašytų jį surengti pasaulinės valdymo tarybos susirinkimą. Tokio susirinkimo nebuvo nuo Tarybų Sąjungos žlugimo. Ką visa tai reiškia? Ką Taryba turi pranešti? Ką jie atsiųs kaip savo atstovą?

Jo svarstymus nutraukė lifto skambutis. Atvyko Tarybos atstovas. Atsidarius lifto durims, sekretoriaus Milerio gyslose sustingo kraujas. Tarpduryje it kape stovėjo senatorius Kurcas.