Том Мартин: Piramidė

Sekretorius Mileris vos sugebėjo nuslėpti nuostabą. Senatorius Kurcas, labai įtakingas ir gerai žinomas politikas, buvo artimas prezidento aplinkai žmogus, todėl dažnai dalyvaudavo televizijos pokalbių laidose, o tvirta religinių bendruomenių parama pietinėje rinkimų apygardoje žadėjo jam politines aukštumas. Jo asmeniniai interesai saugos ir ginklų pramonėje buvo vieša paslaptis — kaip ir jo siekis tapti kitu Gynybos sekretoriumi.

Nors Korporacijos gretose buvo kelios dešimtys atsistatydinusių senatorių ir kongresmenų, o ką jau kalbėti apie įvairiausių ideologinių požiūrių politikus iš viso pasaulio, toks aukštas asmuo Korporacijos taryboje buvo pirmas.

Sekretorius Mileris pats buvo puikus pavyzdys to, kas formuoja Korporacijos stuburą. Buvo finansininkas, savoje karalystėje turėjęs tokią galią, kokios būtų galėjęs pavydėti Romos imperatorius. Iš savo tėvo paveldėjęs kontrolinį privataus Šveicarijos banko akcijų paketą, jis taip pat turėjo daug ir įvairių natūralių išteklių bendrovių, jam dirbo tūkstančiai žmonių visame pasaulyje. Tačiau jis buvo iš tų žmonių, kurie netrokšta būti dėmesio centre.

Už ištikimybę Korporacijai jam buvo tūkstančius kartų atlyginta, tačiau jis nebuvo susipažinęs su pirminiais šaltiniais ir Tarybos struktūros organizacija; jis netgi nežinojo, kaip renkami Tarybos nariai. Tiesą sakant, jis netgi nežinojo Tarybos narių skaičiaus. Tačiau jis žinojo, jog labai neįprasta, kad į Tarybos darbą taip akivaizdžiai kištųsi tokie aukšti politikai kaip senatorius Kurcas. Iš tiesų netgi paties senatoriaus Kurco administracijoje, įskaitant patį prezidentą, atsirastų žmonių, kuriuos šokiruotų tikroji Korporacijos galia.

Sunkiai nurijęs seiles, sekretorius Mileris žengė į priekį:

— Sveiki atvykę, senatoriau. Malonu jus čia šiandien matyti.

Senatorius išžengė iš lifto. 6 pėdų ir 1 colio, jis atrodė tvirtas ir gyvybingas, kaip ir per televizorių. Jaunystėje jis buvo labai vykęs koledžo lengvaatletis, matyt, ir dabar dar sportavo. Kažkada juodi plaukai pilkėjo ties smilkiniais, tačiau jis tebebuvo patrauklus vyriškis. Senatorius ištiesė ranką:

— Jūs tikriausiai sekretorius Mileris.

— Taip, sere, teisingai. Prašom. Turiu pasakyti, mums labai didelė garbė...

Tamsios senatoriaus akys nužvelgė koridorių. Slaptosios tarnybos asmens sargybiniai laukė jo pirmame aukšte. Niekam nedaroma išimčių, netgi Jungtinių Valstijų senato nariui. Sekretorius Mileris nervingai tarė:

— Viskas paruošta. Aš sukviečiau Korporacijos susirinkimą, kaip prašė Taryba.

Jis nutilo nesmagiai jausdamasis. Kai buvo apsikeista malonybėmis, senatorius Kurcas prabilo su metaline gaidele balse:

— Ar esate tikras, kad čia saugu?

Jis apsižvalgė, tada šiurkščiai tęsė:

— ...ironiška, kad naudojamės Jungtinių Tautų būstine kaip pakyla mūsų paskutiniam žingsniui į valdžią, tačiau būtų labai negerai, jei be reikalo patrauktume dėmesį šioje stadijoje...

Sekretorius, truputį įsižeidęs, ištiesė ranką į pagrindinę salę kaip pažas, kviesdamas karalių.

— Šis susirinkimas yra labai rimtas. Jungtinių Tautų pastatas yra puiki priedanga mūsų susitikimams. Žemė priklauso Niujorko Uostui, kurį mes savo ruožtu kontroliuojame. Tačiau kaip visuomet tai bus mūsų pirmas ir paskutinis susitikimas šioje vietoje...

Senatorius truputį atsipalaidavo, ir jo veide pasirodė plati šilta šypsena.

— Gerai. Puikiai padirbėjote. Labai greitai viso šito mums nebereikės... — Jis išraiškingai pamojavo kaire ranka. — Mūsų aukščiausioji valdžia dar keletą dienų turi egzistuoti ypač teisėtomis sąlygomis. Pirmadienio rytą, auštant pavasario ekvinokcijai, šios priedangos galėsime atsisakyti.

Jis nutilo, paskui piktai, tarsi neabejodamas, jog sekretorius meluos, paklausė:

— O profesorius?

Mileris vos pastebimai prisimerkė. Jis jautėsi nesmagiai, varstomas įdėmaus senatoriaus žvilgsnio. Kiekvienas jo kūno nervas trimitavo, jog čia netinkama vieta būti. Bet kodėl, kai jie beveik pasiekė sėkmę, senatorius tiek klausinėja apie profesorių ir spiriasi sunaikinti visus jo darbo įrodymus? Kokią grėsmę gali kelti senų žemėlapių kolekcija?

Sekretorius Mileris galėjo tik numanyti, jog Taryba turi savų neaiškių priežasčių — jam visas šis reikalas buvo neaiškus. Jis pažiūrėjo senatoriui į akis, sunkiai nurijo seiles ir linktelėjo.

— Atlikta.

Senatorius Kurcas patenkintas suniurzgė. Tada suraukė kaktą.

— Tai labai blogai, sekretoriau, labai blogai. Bet kaip ten sakė Šekspyras? „Poreikiai turi...“

Staiga jis plačiai nusišypsojo ir paplekšnojo sekretoriui per nugarą.

— Nesijauskite kaltas, sekretoriau. Mes kariaujame, o profesorius kėlė tiesioginę grėsmę Korporacijos interesams. Karai sudėtingi ir nešvarūs — visada būna aukų.

Senatoriaus lūpų kamputyje šmėstelėjo nežymi šypsenėlė. Tačiau netrukus ją pakeitė įtariai suraukta kakta. Senatoriaus žvilgsnis vėl įsmigo į sekretorių. Jo balsas iš linksmo ir raminamo tapo šaltas ir įtarus.

— Leiskite jums kai ką priminti, sekretoriau, kai ką nepaprastai svarbaus. Mūsų tikslui šioje žemėje nėra nieko pavojingesnio už asmeninę iniciatyvą. Nieko. Kalbu apie profesorių. Mūsų konstitucija palaiminta tuo, kad mes leidžiame žmonėms šiek tiek nukrypti nuo užsibrėžto tikslo, suteikiame jiems šiek tiek laisvių. Kai kas pasakytų, kad per daug laisvių...

Sekretorius stovėjo nejudėdamas.

— Žinoma, tai gerai, — tęsė Kurcas. — Tačiau bėda ta, kad žmonės per daug prisigalvoja. Taip yra todėl, kad jie negali matyti bendro vaizdo — tą galime tik mes. Deja, turiu pasakyti, kad mums nevalia taip rizikuoti. Jei tai reiškia, jog kai ką reikia nutildyti, tuomet taip ir padarysime. Parodykit man karą, kuriame nebuvo aukų, ir aš parodysiu jums greitą pralaimėjimą... Visada galvokite apie bendrą vaizdą. Korporacija turi užbaigti savo darbą žmonijos labui. Tai, kas gerai Korporacijai, gerai Amerikai. Dievas leido mums naudotis natūraliais pasaulio ištekliais, ir mes turime juos išnaudoti, kol to nepadarė kas kitas.

Jie palengva nužingsniavo salės link. Senatorius Kurcas apkabino sekretorių per pečius, tarsi treneris, guodžiantis aikštelę paliekantį žaidėją.

— Jei žmonės žinotų, kas jų laukia netolimoje ateityje, mūsų valdžia per naktį prarastų kontrolę. Naujojo Orleano katastrofa atrodytų it iškyla, palyginti su tuo, kas atsitiktų. Aš neperdedu. Gatvėse kiltų maištai, ir civilizacija žlugtų. Įsiviešpatautų prievarta ir anarchija. Tačiau laiką tokiam chaosui rinksimės mes.

Sekretorius pritariamai sumurmėjo. Jie prisiartino prie debatų salės durų. Senatorius vėl stabtelėjo, tarsi jam būtų dingtelėjusi itin nemaloni mintis.

— Tačiau mes turime tęsti, — tarė jis. — Taryba reikalauja, kad jūs stebėtumėte buvusius profesoriaus bendradarbius. Dabar svarbiausia — surasti ir sunaikinti žemėlapius. Ar atrinkote tam tinkamus agentus ir ar pasiuntėte juos į koledžą? Tikiuosi, tą žemėlapį, kuris pateko į mūsų rankas Peru, jau sudeginote?

— Taip, senatoriau. Žinoma — kaip prašėte.

Senatorius Kurcas pasitaisė kaklaraištį ir giliai įkvėpė prieš kreipdamasis į sekretorių paskutinį kartą:

— Gerai. Tvarka. Tai, ką daro Korporacija, yra visuomenės labui, tačiau turi likti už uždarų durų... Toks jau tas pasaulis. O dabar pristatykite mane dalyviams. Laikas paskelbti gerą žinią. Iki pavasario ekvinokcijos liko tik šešios dienos, o tada mes pagaliau būsime...

8

Įveikę paskutinį laiptų maršą, jie išniro aukščiausiame Visų Šventųjų koledžo aukšte. Katerina, šiek tiek uždususi, patenkinta aiktelėjo: