Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

JOHN KATZENBACH

Pamišėlio istorija

ROMANAS

Iš anglų kalbos vertė Ieva Pukelytė

VILNIUS 2006

Rėjui, kuris prisidėjo prie šios istorijos sukūrimo daugiau, negu jis pats kada nors supras.

PIRMA DALIS

Nepatikimas pasakotojas

Pirmas skyrius

Nebegaliu girdėti savųjų balsų, todėl esu truputį suglumęs. Aš įtariu, kad jie daug geriau žinotų, kaip papasakoti šią istoriją. Jie bent jau duotų patarimų, turėtų savo nuomonę ir aiškių idėjų, ką pasakoti pirmiausia, ką paskui ir ką pabaigoje. Jie mane informuotų, kada pridurti kokią smulkmeną, kada praleisti su pasakojimu nesusijusią informaciją, kas svarbu ir kas nereikšminga. Praėjo tiek daug laiko, o man vis nesiseka prisiminti įvykių, todėl neabejotinai galėčiau pasitelkti juos. Įvyko daugybė svarbių dalykų ir aš nežinau, kurioje vietoje ką kalbėti. Kartais nesu tikras, ar įvykiai, kuriuos puikiai atmenu, iš tiesų nutiko.

Vienas atsiminimas atrodo esąs tvirtas kaip akmuo, o jau kitas toks nerealus, lyg migla virš upės. Tai yra viena pagrindinių problemų, kai esi išprotėjęs: tu nesi niekuo tikras.

Ilgą laiką maniau, kad viskas prasidėjo mirtimi ir baigėsi mirtimi, šiek tiek panašiai kaip gražiai lentynėlėje surikiuotose knygose, bet dabar jau mąstau nebe visai taip. Viskas prasidėjo dar tada, kai aš buvau jaunas ir iš tiesų pamišęs. Tikriausiai tai buvo daug mažesnis ar sunkiau apčiuopiamas dalykas, kaip kad slaptas pavydas ar nematomas pyktis, arba daug didesnis ir žinomesnis, kaip žvaigždžių išsidėstymas danguje ar vandenyno potvynių jėgos ir nenumaldomas Žemės sukimasis. Aš žinau, jog kai kurie žmonės mirė, ir man pasisekė, kad aš tarp jų nepatekau. Tai buvo viena iš paskutinių pastabų, kurią padarė manieji balsai prieš netikėtai išnykdami.

Vietoj jų pakuždomis tariamų žodžių dabar gaunu vaistų, skirtų nutildyti jų klegesiui. Vieną kartą per dieną aš klusniai suvartoju psichotropiką, ovalios formos, lyg kiaušinio lukšto apvalkalas melsvą piliulę. Ji išdžiovina mano burną taip sausai, jog kalbu kaip švokščiantis senis, surūkęs per daug cigarečių, arba lyg troškulio kamuojamas dezertyras iš Svetimšalių legiono, kuris perėjęs Sacharą prašo vandens. Iškart po to eina šlykštaus skonio, kartus antidepresantas, turintis kovoti su kartkartėmis apninkančia pikta ir savižudiška depresija.

Socialinė darbuotoja man nuolat sako, kad galiu nugriūti bet kurią minutę nepaisant to, kaip aš iš tiesų jaučiuosi. Manau, kad galėčiau nueiti įjos kabinetą ir pašokęs sukaukšėti kulnais, trykšdamas tyru džiaugsmu ir dvasiniu pakilimu dėl teigiamų savo gyvenimo posūkių, bet ji vis tiek manęs paklaustų, ar aš išgėriau kasdienę vaistų dozę. Nuo šios negailestingos mažytės piliulės man užkietėja viduriai ir visas išpampstu nuo vandens pertekliaus. Toks jausmas, tarsi tau ne ant kairės rankos būtų apvyniotas kraujo spaudimo matuoklis, o ant juosmens, ir tada stipriai jį pumpuotų. Man reikia išgerti diuretiką ir laisvinamuosius, kad susilpnėtų tie simptomai. Žinoma, diuretikas sukelia siaubingus migreninius galvos skausmus, lyg kažkas ypač žiaurus ir bjaurus daužytų plaktuku man per kaktą, todėl dar yra nuskausminamieji – kodeinas, kad įveiktų tą mažytį šalutinį poveikį tuo metu, kai aš lakstau į tualetą, jog susitvarkyčiau su kitais. Kas dvi savaites man turi suleisti stiprių antipsichozinių vaistų. Taigi einu į vietos kliniką ir nusimaunu kelnes prieš seselę, ji visuomet šypsosi ir visada tokiu pačiu tonu klausia, kaip aš šiandien jaučiuosi, o aš atsakau „puikiai”, nesvarbu kaip iš tiesų sektųsi. Net cinišku ir nuo pamišimo bei vaistų aptemusiu protu suprantu, kad jai iš tiesų nė velnio nerūpi, kaip aš jaučiuosi, tačiau ji laiko savo pareiga paklausti ir išgirsti atsakymą. Nuo antipsichozinių vaistų, kurie mane sulaiko nuo bet kokio blogo ar netinkamo elgesio (bent jau taip man sako), rankos dreba lyg besinervinančio nesąžiningo mokesčių mokėtojo, atsidūrusio prieš mokesčių inspektorių. Taip pat ima trūkčioti burnos kampučiai, taigi tenka gerti raumenis atpalaiduojantį preparatą, kad mano veidas amžiams nesustingtų ir nevirstų į kaimynų vaikus gąsdinančią kaukę.

Visi šie vaistų mišiniai laksto mano venomis, siekdami nuraminti neatsakingus elektros impulsus lyg neklusnius paauglius, siautėjančius mano smegenyse, o pakeliui, nori nenori, šturmuodami įvairius niekuo dėtus ir turbūt visiškai suglumusius organus. Kartais atrodo, jog mano vaizduotė lyg netvirtai sudėtas domino – praranda pusiausvyrą, iš pradžių svyruoja pirmyn atgal, o po to kūlvirsčia verčiąs, sukeldama grandininę reakciją su kitomis mano kūne veikiančiomis jėgomis – klik klik klik ir mano vidus be tvarkos subyra į gabalėlius.

Buvo daug lengviau, kai aš buvau dar jaunas, ir viskas, ką teturėjau daryti – tai klausyti balsų. Didžiąją laiko dalį jie netgi nebuvo blogi. Paprastai jie būdavo silpnučiai, lyg slėnyje nykstantys aidai, arba tarsi vaikai, vienas kitam šnabždantys paslaptis žaidimų kambario kamputyje, tačiau kai reikalai darydavosi įtempti, balsai tuoj pagarsėdavo. Apskritai manieji balsai nereikalaudavo, jie labiau, sakykim, siūlydavo. Patardavo. Teiraudavosi. Kartais truputį įkyrėdavo, tarsi senmergė senelio sesuo, kuri dalyvauja visose šeimos šventėse, nors neaišku, kuriems galams jos ten reikia, ir kuri dažniausiai lepteli ką nors storžieviško, kvailo ar nekorektiško, tačiau tai visi ignoruoja.

Tam tikra prasme balsai palaikydavo man kompaniją, turint omenyje, jog draugų aš dažniausiai neturėdavau. Na, kažkada turėjau du draugus, ir jie taip pat šios istorijos dalis. Kadaise maniau, jog svarbiausia dalis, bet dabar jau nebesu tuo tikras.

Kai kuriems kitiems žmonėms, sutiktiems per tuos metus, kuriuos norėčiau laikyti savo tikrojo išprotėjimo tarpsniu, pasisekė kur kas mažiau nei man. Jų balsai šūkaudavo įsakymus lyg gausybė nematomų jūrų pėstininkus rikiuojančių seržantų, tokių, kurie dėvi tas tamsias, žalsvai rudas skrybėles, užtupdytas tiesiai virš antakių, kad matytųsi jų skusti pakaušiai. Ženk žvaliai! Daryk tą! Daryk aną!

Arba blogiau: nusižudyk.

Arba dar blogiau: nužudyk ką nors.

Balsai, šaukiantys ant tų vaikinų, priklausydavo Dievui, Jėzui ar Mahometui, kaimynų šuniui ar seniai mirusiam prodėdei, arba nežemiškoms būtybėms, o galbūt arkangelų, o gal demonų chorui. Tie balsai, ko gero, būdavo reikalaujantys ir atkaklūs, visiškai nesileidžiantys į kompromisus. Iš sudirgusių tų žmonių žvilgsnių bei įsitempusiųjų kūnų aš suprasdavau, jog jie girdi ką nors pakankamai garsaus ir įkyraus, ir tas balsas nežada jiems nieko gera. Tokiomis akimirkomis aš tiesiog paeidavau toliau ir laukdavau prie įėjimo arba priešingoje vestibiulio pusėje, nes būdavau tikras, jog tuoj atsitiks kokia nelaimė. Tai priminė šiek tiek panašią detalę iš mokyklos laikų, vieną iš tų keistų faktų, kažkodėl išliekančių atmintyje: jei vyksta žemės drebėjimas, geriausia atsistoti tarpduryje, nes arkos formos struktūra architektūriniu požiūriu stipresnė už sienos ir mažiau tikėtina, jog ji nuvirs tau ant galvos. Taigi, jei matydavau, jog kurio nors mano kolegos paciento nerimas tuoj išsiverš lyg ugnikalnis, bandydavau rasti arką, kur, mano nuomone, būtų daugiausia šansų išgyventi. Kai rasdavau, galėdavau klausytis savųjų balsų, kurie dažniausiai stengdavosi mane apsaugoti, įspėdami, kada turėčiau sprukti ir slėptis. Jie pasižymėjo neįprasta savisauga, ir jei aš nebūčiau buvęs toks kvailas ir garsiai su jais šnekėjęsis, kai dar buvau jaunas ir jie pirmąsyk prakalbo, greičiausiai manęs niekas nebūtų susekęs ir atgabenęs į šitą vietą. Tačiau tai istorijos dalis, nors jokiu būdu ne svarbiausia. Aš vis dar keistai ilgiuosi balsų, nes dabar dažniausiai esu vienišas.