Джон Катценбах - Pamišėlio istorija

Mūsų laikais labai sunku būti vidutinio amžiaus pamišėliu. Ar, tikriau sakant, buvusiu pamišėliu, nes juk aš geriu vaistus.

Paskutiniu metu savo dienas leidžiu kuo daugiau judėdamas. Nemėgstu per ilgai užsisėdėti. Greitu žingsniu vaikštau po miestelį, nuo parko iki parduotuvių, po to iki pramoninės miesto dalies, visus stebėdamas ir niekad nesustodamas. Kartais pastebiu judant kitus, pavyzdžiui, gimnazistus, jie žaidžia futbolą ar krepšinį, kartais stebiu jaunimo rankinio varžybas. Kai prieš mano akis juda kas nors kitas, aš galiu pailsėti. Kitu atveju žingsniuoju toliau – penkias, šešias, septynias ar daugiau valandų per dieną. Dėl kasdienio maratono, pratrinančio skyles mano batų paduose, aš vis dar liesas ir tvirtas. Žiemą iš Gelbėjimo armijos išsiprašau labdaros – gremėzdiškus storapadžius batus. Kitu metų laiku aviu sportbačius, kuriuos gaunu iš vietinės sporto prekių parduotuvės. Kas kelis mėnesius parduotuvės savininkas geraširdiškai kyšteli man naują porą batelių, kokio nors nebemadingo modelio, dvylikto dydžio. Jie pakeičia tuos sportbačius, kuriuos aš vaikščiodamas sudraskau į skutus.

Ankstyvą pavasarį, tik nutirpus ledui, nužygiuoju iki Krioklių, kur įrengtas žuvitakis, ir pasisiūlau savanoriu žymėti lašišų sugrįžimą į Konektikuto upės baseiną. Tai reiškia, jog man reikia stebėti begalę galonų vandens, tekančio per užtvanką, ir kartkartėmis pamatyti žuvį, besiveržiančią prieš srovę, vedamą nenugalimo instinkto grįžti į tą vietą, kur išsirito iš ikro ir kur ji pati išneršusi ikrelius žus. Aš žaviuosi lašišomis, nes galiu įvertinti, ką reiškia, kai tave veda jėgos, kurių kiti negali nei matyti, nei pajusti, nei girdėti, kai jauti už save didesnę pareigą, kurią būtina atlikti. Atrodo, kad psichozė veikia ir žuvis. Metų metus jos maloniai klajoja dideliame plačiame vandenyne, o tada savyje išgirsta aidintį galingą žuvišką balsą, reikalaujantį leistis į šią sunkią kelionę savo pačių mirties link. Tiesiog tobula. Man patinka manyti, jog lašišos tokios pat išprotėjusios, koks aš kadaise buvau. Kai tik pamatau žuvį, pieštuku tai pažymiu blanke, kurį man duoda valstybinis Gamtos apsaugos fondas, ir kartais tyliai sušnabždu pasisveikindamas: „Sveika, sese, atvykusi į pamišėlių bendruomenę”.

Žuvis pastebėti ne juokas, nes jų glotnūs sidabriniai šonai nusvidinti tūkstantmylės kelionės iš sūraus vandenyno. Tik blizgančiame vandenyje sumirga neaiškus pavidalas, nepastebimas nepatyrusia akimi, atrodo, tarsi vaiduoklis šmurkštelėtų pro tą mažą langelį, pro kurį aš stebiu upę. Aš taip įgudau, kad jau beveik jaučiu lašišą dar prieš tai, kai ji pasirodo prie žuvitakio. Žuvų skaičiavimas man teikia pasitenkinimą, nors kartais valandų valandas nesulaukiu nė vienos. Jų niekad nebūna pakankamai, kad nudžiugtų gamtosaugininkai, šie žiūrėdami į sugrįžtančių žuvų žymas nepatenkinti purto galvas. Tačiau sugebėjimas pastebėti žuvis teikia man naudos. Bosas iš Gamtos apsaugos paskambino vietinei policijai ir pranešė jiems, kad aš visiškai nepavojingas, nors visada stebėjausi, kodėl jis taip nusprendė, tuo labiau kad aš pats nuoširdžiai abejoju savo nepavojingumu. Taigi esu toleruojamas per futbolo varžybas ir kitus renginius, ir nors nesu labai sveikinamas, tačiau šis mažas, anksčiau buvęs pramonės miestelis bent jau priima mane. Mano rutina nekelia įtarimo, todėl esu laikomas ne tiek pamišėliu, kiek ekscentriku. Kaip patyriau per daugelį metų, tai yra pakankamai saugus statusas.

Aš gyvenu vieno kambario bute, už kurį moka valstybė. Mano būstas apstatytas tuo, ką vadinu išmestų sendaikčių modernizmu. Drabužius gavau iš Gelbėjimo armijos ir iš dviejų savo jaunesniųjų seserų, gyvenančių už poros miestelių. Jas retkarčiais kankina kažkokios įsisenėjusios kaltės, kurių aš nelabai suprantu; jos jaučia poreikį ką nors padaryti dėl manęs ir apiplėšia savo vyrų drabužių spintas. Man nupirko naudotą televizorių, jį retai žiūriu, ir radijo imtuvą, jo retai teklausau. Kas porą savaičių apsilanko, atgabena šaldyto naminio maisto, sudėto į plastikinius indelius, ir mes, jausdamiesi nepatogiai, truputį pasikalbame. Daugiausia apie senyvus savo tėvus, kuriems visai neberūpiu, nes aš primenu jiems sužlugusias viltis ir kartėlį, kurį gyvenimas gali mestelėti labai netikėtai. Su tuo taikstausi ir stengiuosi išlaikyti atstumą. Seserys pasistengia, jog už šildymą ir elektrą būtų sumokėta. Jos rūpinasi, kad prisiminčiau apmokėti negausius čekius, atsiųstus įvairių valstybinių paramos organizacijų. Dukart patikrina, ar aš tikrai išgėriau reikiamą vaistų dozę. Kartais verkia, manau, todėl, jog mato, kaip beviltiškai aš gyvenu, bet tai jos šitai taip suvokia, ne aš. Aš pats, tiesą sakant, visai patenkintas. Būnant bepročiu, galima įdomiai žvelgti į gyvenimą. Tokia dalia leidžia ramiau priimti įvairius nutikimus, išskyrus tuos atvejus, kai vaistų veikimas susilpnėja – tuomet aš imu rūpintis ir pykti dėl mane ištikusio likimo.

Tačiau didžiąją laiko dalį esu jei ir ne laimingas, tai mažų mažiausiai su tuo susitaikęs.

Mano gyvenime pasitaiko ir intriguojančių detalių, nemažai jų aptinku tyrinėdamas šio mažo miestelio gyvenimą. Nustebtumėt sužinoję, kiek daug aš pastebiu savo kasdienių kelionių metu. Jei žiūriu išplėtęs akis ir klausau ausis pastatęs, tai prisirenku įvairių žinių atplaišėlių. Slenkant metams nuo to laiko, kai buvau paleistas iš ligoninės, po to, kai nutiko visi dalykai, kurie turėjo nutikti, aš išmokau to, ko išmokau: tai yra būti pastabus. Kasdien žingsniuodamas po miestelį pastebiu, kas su kaimyne užmezgė romaniūkštį, ką paliko vyras, kas per daug geria, muša savo vaikus. Galiu pasakyti, kam sunkiai sekasi, o kam teko lengvų pinigėlių iš velionių tėvų ar loterijos laimėjimo. Sužinau, kuris paauglys tikisi būti priimtas į koledžo futbolo ar krepšinio komandą ir kuri paauglė bus išsiųsta aplankyti kažkokios toli gyvenančios tetos, galimas daiktas, tam, kad sutvarkytų netikėto nėštumo problemą. Be to, žinau, kurie policininkai atlaidūs, o kurie nevengia pasinaudoti lazda arba baudų knygele – priklauso nuo pažeidimo. Netrūksta ir įvairių mažesnių pastabų, susijusių su manimi, su tuo, kuo aš virtau – pavyzdžiui, kirpėja dienos pabaigoje pakviečia mane užeiti ir apkerpa man plaukus, kad savo kelionių metu atrodyčiau išvaizdesnis, bei kyšteli man penketą dolerių iš savo dienos arbatpinigių. Arba vietinio McDonald’s tarnautojas, pastebėjęs mane, žingsniuojantį pro šalį, išbėga ir vejasi su maišeliu, pilnu mėsainių ir keptų bulvyčių. Jis netgi žino, kad aš labiau mėgstu vanilinius pieno kokteilius negu šokoladinius. Pamišėlis, bevaikščiojantis aplink, patiria, kokie žmonės yra iš tiesų; panašu, lyg stebėčiau miestelį, plaukiantį pro mane tarsi vanduo pro žuvitakio langą.

Beje, aš nesu visiškai nenaudingas. Kartą pastebėjau fabriko duris praviras tokiu metu, kada jos turėjo būti uždarytos ir užrakintos, ir suradau policininką. Šis prisiėmė visus nuopelnus už sutrukdytą įsilaužimą. Tačiau policija davė man padėkos raštą, kai pasakiau jiems numerius automobilio, kuris vieną pavasario popietę, parbloškęs dviratininką, paspruko iš įvykio vietos. Buvo ir įvykis, keistai panašus į tokį, kada geriau pažįsti žmones. Aš ėjau per parką, kur vieną rudens savaitgalį žaidė vaikai, ir pastebėjau vyriškį – vos pamatęs jį stovintį prie įėjimo, išsyk supratau, kad kažkas negerai. Seniau jį būtų pastebėję manieji balsai ir puolę šaukti įspėjimus, bet šįkart aš pats numačiau pavojų, todėl nutariau perspėti apie jį pažįstamą auklytę, sėdinčią ant suolelio dešimties jardų atstumu nuo smėlio dėžės ir supynių, skaitančią moterišką žurnalą bei nekreipiančią pakankamai dėmesio į savo pareigas. Paaiškėjo, kad vyriškis buvo neseniai paleistas iš kalėjimo ir dar tą patį rytą pasižymėjęs kaip seksualinis priekabiautojas.